Dydysis reitingų žaidimas. Kaip šalys tampa patikimais skolininkais

Autorius: Deividas Gilas, Maiklas Gilas Šaltinis: http://www.sarmatas.lt/01/dide... 2015-01-27 20:40:50, skaitė 5460, komentavo 1

Mūsų dienomis svarbiausia suvargusioms šalims – tai kreditai. Ir dažnai kreditavimo sąlygos priklauso nuo kreditinio reitingo – nepriklausomo vertinimo to, kiek didelė yra konkrečios šalies defolto rizika.

Aukšto reitingo privalumai akivaizdūs – jis leidžia skolintis pinigus labiau naudingomis sąlygomis. Esant blogam reitingui irgi viskas aišku – pinigų bus mažiau, o procentai bus didesni.

Klausimas tik tame, ką reikia padaryti, kad reitingas pakiltų. Ekonomistai ir politologai dešimtmečiais bandė suprasti, kaip to galima būtų pasiekti. Pagrindinai jie savo dėmesį fokusavo į tokius rodiklius kaip BVP vienam žmogui, realų BVP augimą, buvusius defoltus praeityje ir t.t.

Tačiau išimtinai šiais rodikliais reikalas neapsiriboja. „Didžioji reitingo agentūrų Trojka“ – Fitch Ratings, Standard & Poor’s ir Mody’s Investors Service – remiasi ne tik kiekybiniais faktoriais. Būtent todėl jos kartais skirtingai vertina vienas ir tas pačias šalis.

Šis faktas kartu su neseniai buvusiais skausmingais kai kurių šalių reitingų sumažinimais, verčia eilę ekspertų – pavyzdžiui Daniel Vernazza ir Jonathan Portes – laikyti visą reitingų priskyrimo procesą per daug subjektyviu ir neapgalvotu ir patarti valdžioms nekreipti dėmesio į agentūrų pozicijas.

Tačiau taip pasielgti reikštų prarasti vertingą galimybę. Galų gale subjektyvumas – nevienareikšmis dalykas ir gali veikti ne tik žalingai, bet ir naudingai. Šalys suprantančios kaip priskiriami reitingai gali kryptingai gerinti savo poziciją, o tos, kurios nesupranta, atvirkščiai, tampa pažeidžiamomis. O jei turėti omenyje, kad dabar, išskyrus senąją gvardiją, atsiranda naujos reitingavimo agentūros – žinoti taisykles tampa ypač svarbu.

Simpatijos ir antipatijos

Kritikai dažnai kalba apie Standard & Poor’s sprendimą 2011-aisiais sumažinti JAV kreditinį reitingą nuo maksimalaus AAA lygmens iki vienu laipteliu mažesnio AA+. „Reitingo agentūros mažiausiais tinka tam, kad skleisti vertinimus apie Ameriką“, – atsiliepė New York Times straipsnyje ekonomistas Paul Krugman. Standard & Poor’s „paprasčiausiai fantazuoja“, pridėjo jis.

Sumažinimas iš tiesų buvo netikėtas: pati didžiausia pasaulyje kreditų reitingų agentūra staiga pareiškė, jog pati galingiausia pasaulyje šalis pirmą kartą per 70 metų nustojo būti absoliučiai patikima skolininke.

Beje, Fitch ir Mody’s su tuo nesutiko. Ten kur Standard & Poor’s matė „augančią valstybės skolos naštą“ ir „politinį neapibrėžtumą“, kitos agentūros nepastebėjo priežasties nerimui. Greičiausiai jos buvo teisios. Sekančiuose kvartaluose amerikiečių iždo obligacijų pajamingumas buvo stabilus, o po to nukrito iki rekordiškai žemo lygmens.

Tai buvo neunikalus atvejis – net šalims, tradiciškai esančioms reitingų viršūnėse. Žinomiausios agentūros praeityje skirtingai vertino Austrijos, Suomijos, Naujosios Zelandijos ir Britanijos kredito rizikas. Dažnai tas buvo susiję pirmoje eilėje su subjektyviais šalies politinio neapibrėžtumo ir šalių pasirengimo mokėti skolas vertinimais. Uždaruose reitingų komitetų posėdžiuose pačių agentūrų nuomonės kartais irgi skiriasi. Buvęs Mody’s direktorius David Levey pasakojo: „Įsivaizduokite sau daugybę žmonių su įkarščiu diskutuojančių tarpusavyje. Kartais procesas atrodydavo būtent taip. Posėdžiai būdavo labai įtempti dėl rimtų ginčų. Galutinis sprendimas būdavo priimamas daugumos dalyvaujančių balsais“.

Žinodami apie tai, aukšti pareigūnai stengiasi išvengti reitingų sumažinimo. Sakykime 2011-aisais, po karštų politinių batalijų Kongrese dėl paskolų limito, JAV finansų minstras Timothy Geithner, kryptingai bandė įtikinti Standard & Poor’s, kad Vašingtonas kaip ir anksčiau yra visiškai patikimas ir jam turėtų priklausyti AAA reitingas. Prieš tai buvusius iki reitingo sumažinimo mėnesius jis pastoviai pasisakydavo televizijos laidose, pabrėždamas, jog jis tiki amerikiečių ekonomika. Anot gandų, po sumažinimo jis pareiškė agentūrai, kad jis apsiriko skaičiavimuose. Tačiau tai nepadėjo.

Jo pastangos pasirodė bevaisėmis, nes jis nepasinaudojo labiau veiksminga vyriausybės priemone – informacijos srautų kontrole. Galų gale, duomenis agentūros gauna iš tų pačių valstybių, kurias jos vertina. Ir nuo to, kokią informaciją ir kokia forma nutars pateikti valstybė, priklausys labai daug.

Darbas su informacija

Kaip tas bebūtų juokinga, reitingų agentūros visada labai priklausė nuo informacijos pateikiamos viešuose šaltiniuose ir nuo valdžių pasirengimo dalintis duomenimis. Imkime pavyzdžiu Britaniją. 1976-aisiais jos vyriausybė susidūrė su tokiais ekonominiais sunkumais, kad paprašė finansinės pagalbos pas TVF. 1978 metais ji Niujorke išleido paskolos obligacijas, tačiau prieš tai pradėjo pasitarimus su reitingų agentūromis, iki tol ilgą laiką nevertinusių Londono kreditinių pajėgumų. Nors, kad išeiti į amerikiečių rinką Londonui reitingas nebuvo būtinas, valdininkai manė, jog geri agentūrų atsiliepimai sustiprins investuotojų pasitikėjimą ir žymiai sumažins paskolų kainą.

Nuo pat pradžių Londonas stengėsi kruopščiai kontroliuoti patenkančią reitingo agentūroms informaciją. Tam, Bank of England ir finansų ministerija su amerikiečių investicinio banko Morgan Stanley pagalba sukūrė dokumentą, kuris teoriškai pateikė agentūroms platų ir visaapimantį nacionalinės ekonomikos paveikslą. Nors duomenys šiame dokumente buvo tikslūs, valdininkai tyčia pabrėžė jame stipriąsias Britanijos puses – jos siekį didinti pajamas ir mažinti infliaciją, o taip pat jos perspektyvas gauti pelnus iš neseniai atidarytų Šiaurės jūroje naftos radimviečių. Abejotinus momentus jie pasistengė užtušuoti. Trintis su profsąjungomis – kuri ateityje atvedė į taip vadinamą nerimo Žiemą – buvo paminėta tik probėgšmiais. Detalių apie defoltą dėl valstybės skolos Jungtinėms Valstijoms, susijusį su Pirmuoju pasauliniu karu, apžvalgoje taip pat nebuvo.

Valdininkų vertinimu, didžioji informacijos dalis, kuria naudojosi agentūra ateityje, buvo pagrįsta šiuo šaltiniu. Kaip rodo neseniai paskelbti vyriausybiniai dokumentai, britų valdžia sudėjo visas įmanomas pastangas, kad atrodyti kaip įmanoma geriau. Jie kruopščiai apribojo bet kokius prisiminimus apie skolą – iki tos ribos, kurią peržengus jiems galėtų grėsti ieškinys už „svarbios informacijos slėpimą“.

Britanijos vyriausybė taip pat stengėsi sudaryti gerą įspūdį atvykdavusiems į šalį reitingo agentūrų atstovams pretenzijų ir derybų eigoje. Kaip buvo pasakyta viename tarnybiniame dokumente, „bus labai naudinga sukurti pasitikėjimo, profesionalumo, ir atsakomybės įspūdį…reitingo agentūrų užduotis – nuspręsti kuo jos tikės“.

Britai laikė tokias pastangas išskirtinai svarbiomis. Ir iš tiesų, būtent ataskaitos, kurias rašė analitikai po šių vizitų, buvo Niujorko reitingo komitetų diskusijų pagrindu.

Ateityje Mody’s greitai priskyrė Britanijai AAA reitingą, tačiau Standard & Poor’s delsė dėl galutinio sprendimo. Vėliau ji priėmė tokį patį verdiktą, tačiau pažymėjo, kad Britanija – „neakivaizdus atvejis“. Toks atsiliepimas verčia daryti prielaidą, jog, galimai, britų bandymai paveikti analitikus vertinimo procese davė reikalingą efektą.

Ateities perspektyvos

Nors nuo to laiko, kai Britanijai buvo priskirtas kredito reitingas, praėjo beveik keturiasdešimt metų, agentūrų darbo metodai beveik nepasikeitė. Suprantama, atšaka tapo profesionalesne. Ji ėmė daugiau remtis tiksliais duomenimis, ir pasikeitimas informacija tarp valdininkų ir agentūrų analitikų dabar vyksta reguliariai. Tačiau, galutiniai sprendimai daugeliu atvejų išlieka subjektyvūs. Kai 2004-aisiais tapo žinoma, jog Graikija maskavo savo deficito lygmenį, kad įstoti į eurozoną – tai tapo netikėtumu visoms pagrindinėms reitingų agentūroms, tačiau į šią naujieną jos sureagavo skirtingai. Standard & Poor’s sumažino šalies reitingą, o Mody’s paliko ankstesnį.

Dabar kai kurios šalys sukūrė arba dar kuria nuosavas globalias reitingavimo agentūras, pas kurias, greičiausiai, bus individualūs kreditinio patikimumo vertinimo kriterijai. Pavyzdžiui, pas Rusiją ir Kiniją savos agentūros jau yra, bet dabar jos planuoja apjungti jėgas. Naujoji struktūra pradės nuo rusų-kinų bendrų investicinių projektų vertinimo, tačiau Rusijso finansų ministras Anton Siluanov išreiškė viltį, jog ji iškils iki tokio lygmens, kuriame „jos nuomonė bus svarbi ir kitoms šalims“. BRIKS grupė – Brazilija, Rusija, Indija, Kinija ir Pietų Afrika – taip pat galvoja apie savo nuosavos reitingų agentūros sukūrimą. Kai kurie ekspertai daro prielaidą, jog rusų-kiniečių projektas su laiku paplis po visas BRIKS šalis. ž

Tai leidžia numatyti „didžiosios Trojkos“ pozicijų susilpnėjimą ir rimtas permainas. Anot Šuvalovo, Maskva ir Pekinas nori, kad jų agentūros reitingai būtų „apolitiški“. Žinoma Kinijos reitingų agentūra Dagong Global jau dabar vertina kai kurias šalis ne taip, kaip „didžioji trojka“. 2013 metais ji sumažino JAV reitingą iki A- lygmens, kas penkiais punktais žemiau nei net ginčytinas AA+, priskirtas Jungtinėms Valstijoms Standard & Poor’s. Šiais metais Dagong Global priskyrė Rusijai kredito reitingą A, faktiškai pareiškusi, jog ji patikimesnė už Ameriką.

Kol kas valstybės-skolininkės gali nesirūpinti naujų agentūrų nuomonių poveikiu. Trys stambiausios agentūros klesti, ir 2013-aisiais jų pajamos perkopė prieškrizinį lygį. Nors Dagong sumažino Jungtinių Valstijų reitingą, užsienio investuotojų sprendimams agentūros reitingas praktiškai neturėjo. Tačiau netolimoje ateityje, šalys reikalingos kreditų, turės susitaikyti su naujais vertinimo kriterijais. Ir jei bent keletas šalių pasistengs sukurti pasitikėjimo vertas reitingavimo struktūras, tai gali atverti pasauliui naujas galimybes – ir priversti skolininkus dar kruopščiau dirbti ties savo įvaizdžiu. (“pasirūpinti įvaizdžiu“, bet ne šalies problemomis, jei jų yra – vert.past)

“Foreign Affairs“, JAV