Karas ir taika Patriko Bjukineno akimis
Autorius: Versijos.lt Šaltinis: http://www.versijos.com/publ/p... 2014-09-16 20:38:47, skaitė 8121, komentavo 1
Cituoti svetimus žodžius - ne pats dėkingiausias užsiėmimas. Ir vis dėlto šiandien, kai informacinėje erdvėje griaudėja negailestingos kautynės, su dideliu malonumu skaitau Patriko Bjukineno straipsnius. Bjukinenas - Amerikos politikas, dešinysis konservatorius, apdovanotas motinos gamtos ne tik politiko, bet ir publicisto talentu. Jo mintimis norisi pasidalinti su tais, kas nemoka angliškai ir neturi galimybės skaityti originalių tekstų. Dėl to neužsirūstinkite dėl gausių citatų - toks žanras.
Šiek tiek apie autorių.
Patrikas Džozefas (tekstuose pasirašo Patu) Bjukinenas gimė 1938 metais, baigė Džordžtauno universitetą. 1969-2000 metais - Respublikonų partijos dešiniojo sparno ideologas. 1969-1974 metais dirbo prezidento Niksono referentu. 1974 metais - prezidento Fordo patarėjas. 1985-1987 metais vadovavo PR skyriui prezidento Reigano administracijoje. Tris kartus dalyvavo prezidento rinkimuose. 2002 metais Bjukinenas išleido knygą "Vakarų saulėlydis", kurioje išplėtojo Osvaldo Špenglerio ir Frensio Fukujamos idėjas apie Vakarų civilizacijos krizę. Krizės priežastis Bjukinenas įžvelgė visų pirma atsisakyme nuo krikščionybės.
Pretekstu parašyti straipsnį tapo Ukrainos krizė.
"Sakydamas kalbą Kremliuje Krymo prijungimo proga, Putinas paminėjo gilius istorinius savo sprendimo motyvus. Krymas, jo žodžiais - įsikūręs senovės Chersoneso teritorijoje, kur buvo pakrikštytas kunigaikštis Vladimiras. Jo dvasinis žygdarbis nulėmė rusų kultūros ir civilizacijos raidą. Putinas pabrėžė: Rusija - krikščioniška šalis. Šie žodžiai verčia prisiminti Putino kalbą, pasakytą gruodžio mėnesį, kurioje buvęs KGB šefas pareiškė, kad Rusija priešinasi vakarietiškam dekadansui".
Užsitarnavęs savo laiku nuoseklaus kovotojo su TSRS reputaciją, Bjukinenas cituoja buvusio KGB šefo žodžius:
"Mes matome, kad dauguma Vakarų šalių faktiškai atsisako savo šaknų, tame tarpe ir krikščioniškų vertybių, kurios sudaro Vakarų civilizacijos pagrindą. Neigiami doroviniai pradai ir bet koks tradicinis identitetas: nacionalinis, kultūrinis, religinis ir netgi lytinis. Vykdoma politika, kuri daugiavaikę šeimą prilygina vienalytei partnerystei, tikėjimas Dievu sulyginamas su tikėjimu šėtonu".
Analitikas užduoda klausimą: "Ar teko girdėti, kad koks nors Vakarų lyderis, tarkime, Obama, kalbėtų apie ką nors panašaus?"
Atsakymas visiems žinomas. Tai kieno gi pusėn stoja konservatyvus amerikiečių politikas?
Jis rašo:
"Kultūriniame kare dėl žmonijos ateities Putinas išskleidžia Rusijos vėliavą tradicinės krikščionybės pusėje. Naujausi Putino pareiškimai aidu atsiliepia popiežiaus Jono Pauliaus II "Gyvenimo Evangelijai", paskelbtai 1995 metais, kurioje popiežius užsipuolė Vakarus dėl to, kad šie vykdo globalinį "mirties kultūros" skleidimą.”
Straipsnio pabaigoje Bjukinenas užduoda dar vieną klausimą, atsakymas į kurį slypi jau pačiame klausimo pobūdyje: "Šiame naujame ideologiniame šaltajame kare - kieno pusėje Dievas?"
Kaip krikščionis, aš niekad nedrįsčiau kelti tokio fundamentalaus klausimo. Ypač retorinio, su iš anksto akivaizdžiu atsakymu. Tačiau tai - autoriaus teisė. Jis ir kituose savo pareiškimuose niekad neieškojo žodžio kišenėje.
1990 metais Bjukinenas pavadino JAV Kongresą ir Senatą "teritorija, kurią okupavo Izraelis". 2000 metais jis smarkiai sukritikavo Bušą dėl karo Irake, emigracinę atvirų durų politiką ir rasinę nelygybę, t.y. juodosios mažumos dominavimą baltosios mažumos atžvilgiu. Kai kurios jo kalbos buvo išrankiotos į citatas, pavirtusias politinėmis patarlėmis.
Anglų religinis filosofas ir rašytojas Čestertonas parašė istoriją apie katalikų kunigą misionierių, dirbusį Afrikoje. Kartą, atlikdamas nuosavą "sociologinį tyrimą", padrė nutarė išsiaiškinti kaip įsivaizduoja gėrį ir blogį nedidelė džiunglių gentis. Jų nuomonė buvo labai paprasta. Gėris - kai mes užgrobiame kitos genties kaimą, nugalim vyrus, pasiimam vergovėn moteris ir vaikus. Blogis - kai tą patį padaro su mumis. Afrikos kaimo gyventojai buvo paprasti, negudraujantys žmonės.
Kuo "sudėtingas" žmogus skiriasi nuo "paprasto"? Jis daug kuo abejoja. Jis gyvena daugelio išmatavimų pasaulyje ir sugeba pažvelgti į įvykius ir tendencijas iš įvairių perspektyvų, tame tarpe ir, o siaube, iš savo oponento pusės. Toks požiūris į pasaulį nepavaldus ir nesuprantamas "paprastam" žmogui, kuris įsitikinęs: kas gerai man, tas gerai apskritai.
Skaitant Bjukineną, pradedi suprasti, kad politinėje arenoje takoskyra driekiasi ne tiek tarp kairiųjų ir dešiniųjų, vanagų ir pacifistų, konservatorių ir liberalų, kiek tarp "paprastų" ir "sudėtingų" politikų. Senatorius Makeinas, prieš porą metų tyčia ar per klaidą pavadinęs Rusiją Tarybų Sąjunga, be abejo, priklauso "paprastiems". Kitas ryškus paprasto mąstymo pavyzdys - į Ukrainos prezidentes besibolotiruojanti moteris su kasa, kuri įvairiais gyvenimo periodais daug visko išbandė: pabuvo ir komjaunimo darbuotoja, ir verslininke, ir politike, ir netgi kaline. Ne per seniausiai internete pasirodė telefono pokalbio rusų kalba įrašas, kuriame moteris išreiškia troškimą subombarduoti rusus branduoliniu ginklu. Linksmiausia yra tai, kad niekas nepaneigė fakto, jog tas pokalbis vyko, kitaip sakant, mes turime reikalą su informacijos nutekinimu, apgalvota priešrinkimine agitacija. Rusijoje tos pačios reiškiniu galima laikyti populiaraus TV laidų vedėjo pareiškimą apie tai, kaip paprasta būtų paversti Ameriką radioaktyviais pelenais.
Viso šito globalinio "paprastų" žmonių triumfo fone Bjukineno straipsniai skaitosi kaip aukščiausias politikos analitikos pilotažas.
Pavyzdžiui, straipsnis "Hilari, Hitleris ir šaltasis karas".
"Atsakydamas į krizę Ukrainoje, Putinas įsakė savo armijai paimti savo kontrolėn nedidelį Krymo pusiasalį, kur rusų laivynas stovi nuo Napoleono laikų. - rašo Bjukinenas. - Wall Street Journal vadina tai blickrigu. Tačiau toji karinė operacija buvo taikesnė už Endriaus Džeksono įvykdytą įsiveržimą į Floridos pusiasalį 1818 metais. Generolas Džeksonas iššaudė indėnus, išvijo į Kubą ispanus, korė anglus. Ir amerikiečiams tai patiko". - pastebi analitikas.
Ar atlieka ekskursą į neseną istoriją:
"Tarp 1989 ir 1991 metų Gorbačiovas išlaisvino Rytų Europos tautas, leido TSRS subyrėti į 15 valstybių, ištiesė draugystės ranką Amerikai. Kuo už tai atsidėkojome rusams mes? Mes išplėtėme NATO iki rusų paradinės verandos".
Krymo aneksijos tema aptariama ir straipsnyje "Ar iracionalus Putinas?"
"Užduokime sau klausimą: jeigu Putinas paėmė Krymą be šūvių ir palaikant 95% vietinių rinkėjų, tai ar tokie jau iracionalūs jo veiksmai? Ar verta buvo tikėtis, kad Rusija ramiai stebės, kaip kaimyninę šalį ištraukia iš jo įtakos sferos Amerikos remiamo perversmo pagalba ir nesiims jokių priemonių, kad apgintų dviejų šimtmečių trukmės strateginių pozicijų Juodojoje jūroje" - rašo autorius.
Šiame straipsnyje jis pamini kitą žinomą amerikiečių politiką - Zbignevą Bžezinskį, kuris pareiškė, kad Putinas siekia sukurti naują carinę imperiją. O kiti, Bjukineno nuomone, mano, kad jis nori atkurti Tarybų Sąjungą.
Ką gi apie tai mano autorius?
"Jeigu jie teisūs. - rašo jis. - tai reikia, tikriausiai, laukti iš Rusijos, pergyvenusios karą su separatistas Kaukaze, Kazachstano ir kitų buvusių Azijos respublikų okupacijos su toliau prasidėsiančia džichadistine intervencija ir nesibaigiančiu karu. Jūs tikite, kad Putinas iš tikrųjų tai planuoja? Jeigu mes, amerikiečiai, šiandien veržiamės lauk iš Afganistano, ar verta manyti, kad Putinas rengiasi užkariauti Uzbekistaną? Arba Vakarų Ukrainą, kuri nekenčia rusų nuo Stalino laikų? Ukrainos užkariavimas kainuotų Maskvai milžiniškus pinigus ir daug kraujo, tokio žingsnio pasekmėmis taptų visos Europos ir Amerikos neapykanta. Ar tikite, kad Rusija to trokšta? Kad šalis, turinti problemų su gyventojų skaičiumi, ruošiasi sugrąžinti savo kareivius į Varšuvą?"
Straipsnyje "Ar iracionalus Putinas?", Bjukinenas vėl mėgina pažvelgti į pasaulį geopolitinio oponento akimis.
"Pabandykite įsivaizduoti, koks vaizdas atsivėrė politikui Putinui prieš akis, kai jis atėjo į valdžią po 10 Jelcino valdymo metų. Putinas pamatė, kad Motina Rusija sudraskyta oligarchų, drauge su kitais kapitalistais, įskaitant amerikiečius. Jis pamatė milijonus etninių rusų, tapusių antrarūšiais žmonėmis nuo Pabaltijo iki Kazachstano. Jis pamatė, kaip Amerika apgavo Rusiją, pažadėjusi, kad jei rusai paliks Rytų Europą, tai NATO ten neįžengs. O pasitraukus rusams, ten pridygo NATO bazių.
Jeigu mūsų neokonservatoriai būtų pasiekę savo tikslus, tai ne tik buvusios Varšuvos sutarties šalys, bet ir penkios iš penkiolikos buvusių TSRS respublikų, įskaitant Gruziją ir Ukrainą, jau būtų tapusios NATO narėmis - aljanso, kuris buvo sukurtas priešintis, o jeigu prireiks, tai ir kariauti su Rusija".
Ir dar apie NATO:
"Kokios naudos mes gavome iš to, kad priėmėme į NATO Estiją ir Latviją, o Rusiją, kuri po šaltojo karo tapo mums draugiška partnere, praradome? Ar buvo prasmė prarasti Rusiją, gaunant kaip sąjungininkę Rumuniją? Tai kas gi čia iracionalus?"
Kaip gi amerikietis konservatorius mato Putiną?
"Man jis yra giliai įsišaknijęs rusiškoje žemėje etnonacionalistas, laikantis save Rusijos ir rusų, gyvenančių už šalies ribų gynėju, Rusijos ir tų žmonių saugumą jis laiko savo teisėta pareiga. Lygiai taip pat žvelgia ir Izraelis į žydus, gyvenančius už Izraelio ribų".
Tame pačiame straipsnyje Bjukinenas primena, kad baigiantis šaltajam karui, kaip liudija tuometinis JAV pasiuntinys Maskvoje Džekas Metlokas, 80% rusų simpatizavo Amerikai. O jau po dešimties metų, kai NATO pradėjo bombarduoti Serbiją, 89% rusų žvelgė į Ameriką kaip į priešą. Ir visa tai buvo dar iki Putino, pabrėžia autorius.
"Amerika ir Rusija susigrūmė dėl to, kieno vėliavos bus iškeltos įvairiose Ukrainos dalyse. Rytų Ukraina trokšta įteisinti savo istorinį, kultūrinį ir etninį bendrumą su Rusija. Vakarų Ukraina siekia nutraukti visus ryšius su Rusija ir įsilieti į ES. Kas gi trukdo išspręsti problemą politiniu, diplomatiniu ir demokratišku būdu, naudojant šiam reikalui balsavimo urnas?" - užduoda klausimą Amerikos politikos veteranas.