Ekspertas: lietuviai į Norvegiją vyksta nesuprasdami, kokia tai šalis

Autorius: Radikaliai.lt Šaltinis: http://radikaliai.lt/problemos... 2015-02-07 18:22:49, skaitė 5397, komentavo 1

Ekspertas: lietuviai į Norvegiją vyksta nesuprasdami, kokia tai šalis

Ar tarp norvegų ir lietuvių įvykę konfliktai dėl atiminėjamų vaikų – netikėtumas, ar tiesiog lietuviai nelabai suprato, kur emigravo? Apie tai radikaliai.lt kalbėjosi su pavardės nenorėjusiu atskleisti ekspertu, besidominčiu šia situacija. Pasak eksperto, „yra tam tikrų norvegų kultūrinių ypatybių. Visų pirma, norvegai labai dideli kolektyvistai, įsitikinę kad individas gali klysti (ir dažniausiai klystąs), o visuomenė, kolektyvas – visada teisūs. Visuomenės tikslai, anot jų, turi būti siekiami kolektyviai, o ne individų pastangomis. Individų siekis išsiskirti, atrodyti kitokiais besąlygiškai smerkiamas. Atrodo, kad dauguma norvegų iš pat vaikystės įsisavinę tokias nuostatas ir net nesuvokia savęs kaip individų.“

Barnevernet - vaikų medžioklė (LT titrai)

Negailestinga Jantės įstatymo ironija

Žinovo teigimu, tai susiję su vadinamuoju Jantės įstatymu – 1933 m. danų-norvegų rašytojo Akselio Sandemose (1899–1965) sugalvoto taisyklių rinkinio, teigiančio, kad niekas negalįs manyti, kad yra geresnis į kitus. Jantės įstatymo (dan. Janteloven, norv. Jantelova, Janteloven, šved. Jantelagen) esmė – nebandyk išsiskirti iš kitų,  neigiamą požiūrį į individualumą ir sėkmę. Tačiau neteisinga būtų tai suprasti kaip pavydą; norvegas, matydamas, kad kitas vaikosi asmeninės sėkmės, ar kuo nors išsiskiria, vargu ar mano kaip tipiškas lietuvis, pavydintis kaimynui. Čia motyvas greičiausiai kitoks – žmogus siekiantis asmeninės sėkmės, demonstruojantis išskirtinumą, priverčia pasijusti nejaukiai kitus, ardo esamą pusiausvyrą, demonstruoja bendrų interesų nepaisymą.

Tiesa, Jantės įstatymą A. Sandemose sukūrė kaip ironiją, o dabar juo vadovaujamasi minėtuose skandinavų kraštuose. A. Sandemose kaip tik nekentė danų perdėto bendruomeniškumo mentaliteto, todėl išsikraustė iš Danijos(beje, pabėgo nuo vilko ant meškos – persikraustė į Norvegiją, kur jam, beje, visai patiko, net savo romanus rašė ne danų, o norvegų bokmaal dialektu, labai panašiu į danų kalbą, bet su skirtingomis rašybos ir ypač tarimo taisyklėmis), o savo pastebėjimus apie tokio bendruomeniškumo įtaką danams aprašė kūrinyje apie fiktyvų Danijos miestelį Jantę, kuriame žmonės stengiasi neišsiskirti vieni iš kitų ir gyvena pagal „Dešimt Jantės įstatymų“. Šiuo kūriniu A. Sandemose kritikavo provincialų danų mentalitetą, remiantį tik kolektyvinę sėkmę ir baudžiantį individualias pastangas. Šie „Dešimt Jantės įstatymų“ skamba taip:

  • Nemanyk, kad esi ypatingas;
  • Nemanyk, kad esi toks svarbus, kaip mes;
  • Nemanyk, kad esi protingesnis už mus;
  • Nemanyk, kad esi geresnis už mus;
  • Nemanyk, kad žinai daugiau už mus;
  • Nemanyk, kad esi svarbesnis už mus;
  • Negalvok, kad kažką gerai išmanai;
  • Nesijuok iš mūsų;
  • Nemanyk, kad kažkam iš mūsų tu rūpi;
  • Nemanyk, kad gali mus kažko išmokyti.

Ironiška, kad A. Sandemose ironija atsisuko prieš pačius skandinavus, o dar labiau – prieš atvykėlius ieškoti geresnio gyvenimo Norvegijoje, Danijoje, Švedijoje.

Norvegai labai nemėgsta, kai kas nors sako jiems „ne“

Anot eksperto, „žmonės, kurie laikosi tokio bendruomeninio konformizmo ir yra įsitikinę, kad jų vietinės benduomenės, miesto ar šalies „kolektyvinis protas“ viską žino geriau net už pačius jos individualius narius, yra labai nepalankiai nusiteikę ne vietinių atžvilgiu, mano, kad atvykėliai ardo bendruomeninę harmoniją. Jie nelinkę daryti pašaliniams jokių nuolaidų net pradiniame prisitaikymo etape, iš karto reikalauja, kad jie gyventų kaip vietiniai. Jeigu koks atvykėlis pasakytų – bet tai, ką aš darau, jūsų konkrečiai neliečia, ko jūs čia bambat – jie tokio argumento nepriimtų, jie suvokia viską bendruomeniškai, nelaiko kad kieno nors elgesys yra individualus reikalas.“

Žinovo manymu, norvegai „labai kontroliuoja savo jausmus ir emocijas ir labai nemėgsta, kai kas nors sako jiems „ne“ ar nesutinka su jais; šitie bruožai, ko gero, irgi susiję su polinkiu į bendruomeninę harmoniją. Žmogus, kuris viešai išreiškia savo emocijas arba atvirai rodo savo nesutikimą, kaip tik ir parodo, kad jam labiau rūpi saviraiška ar savo nuomonės gynimas, o ne bendruomeninė harmonija ar sprendimų sąveikoje su kitais paieška. Teko skaityti istoriją apie lietuvę imigrantę, prie kurios „Barnevarnet“ ėmė kabinėtis, kai ji viešai apsiverkė matant jos 3 metų dukrai (atrodo, lyg galiausiai vaiko iš jos visgi neatėmė). Lietuvoje emocijų demonstravimas prie vaiko niekam neatrodytų blogis, bet pas norvegus kitaip – jiems atrodo, kad tokia moteris visų pirma nemoka valdyti savo emocijų, antra vertus, ji egoistė ir nemyli savo vaiko, nes perkrauna jai savo psichologines problemas, ir kad tokia kompleksuota motina tik ir gali išugdyti tokią pat kompleksuotą dukterį.“

Ekspertas įsitikinęs, kad „Norvegija nėra tinkama imigracijos šalis lietuviams, kiek suprantu, kultūriniai skirtumai tarp lietuvių ir norvegų yra itin gilūs. Norvegams, kurie apskritai į labiau emocionalią elgseną linkę žiūrėti kaip į agresyvumo (angl. overbearing) išraišką, lietuvių baliavojimas čia pat būnant tų lietuvių vaikams atrodo iš viso kaip laukinių elgesys. Vaikui emocijos būtinos, be abejo, norvegai irgi mano, kad būtinos, bet jie pabrėžia būtent pozityvias emocijas. Norvegijoje emocijų valdymas, sugebėjimas visada rodyti „šaltą veidą“ yra labai vertintina dorybė.“

Provincija, nafta ir liuteronybė

Kokios galimos socialinės prielaidos, kad norvegai tokie skirtingi nuo lietuvių? Pasak eksperto, greičiausiai baudžiavos nebuvimas.

„Baudžiavos Norvegijoje niekada nebuvo, nebuvo ir bajorijos luomo, visa visuomenė visada ten buvo ganėtinai egalitarinė. Žemdirbystei Norvegijoje gerų sąlygų nėra, daugiau buvo verčiamasi verslais, kurie reikalauja daugiau kolektyvinių pastangų ar bendradarbiavimo – gyvulininkyste, medkirtyste, ypač žvejyba ir prekyba jūrose, gal tai irgi stiprino kolektyvistines nuostatas. Be to, šalis buvo labai izoliuota, ypač nuo XVI a. pradžios, joje nebuvo savo reikšmingų urbanistinių centrų, Oslas, įkurtas prieš beveik tūkstantį metų (vėliau vadintas Christiania, Kristiania), tebuvo provincinis miestelis, o sostine, kaip ir Danijos, laikyta Kopenhaga, kur rezidavo karalius.

O XX a. po Antrojo pasaulinio karo, atradus naftą, Norvegija buvo gan staigiai katapultuota iš uždaros kaimietiškos bendruomenės pasaulio į modernią visuomenę, iš esmės be jokio pereinamojo laikotarpio; tokie dalykai dažnai sukelia visuomenėje anomiją, socialinių normų griuvimą, gali būti, kad Barnevernet buvo ir įkurta siekiant tam užkirsti kelią. Jeigu taip, sakyčiau, kad problema buvo išspręsta gan sėkmingai, nors lietuvių akyse sprendimo būdai gal ir atrodo pernelyg radikalūs. Visgi atrodo, kad visuomeniniai santykiai Norvegijoje yra harmoningesni negu daugomoje Rytų Europos valstybių.

Turėjo įtakos ir norvegų išpažįstama liuteronų religija. Be abejo, dabartiniai norvegai – daugiausia ateistai, tačiau religijos per ilgesnį laikotarpį suformuoti bruožai taip greitai neišnyksta. Juolab kad dauguma liuteroniškos pasaulėžiūros detalių harmonizavo su šiaurietiško klimato ir atšiaurios gamtos formuojamais asmenybės bruožais, ir pasireiškė Norvegijoje gal net stipriau negu kitose liuteroniškose šalyse, juk, tarkime, švedai ir danai buvo daugiau veikiami ir Vakarų Europos kultūros (prancūzų ir kt.), o izoliuotoje ir kaimiškoje Norvegijoje žmonės girdėdavo vien pastorių pamokslus.

Nors pats religijos įkūrėjas Martinas Lutheris buvo gan jausminga asmenybė, bet jo ir jo šalininkų mokyme jausmai neužėmė garbingos vietos – liuteronai smerkė jausmingą Marijos ir šventųjų kultą kaip pagonišką, pabrėžė sąmoningo, daugiau protu paremto Dievo žodžio klausymosi reikšmę tikėjimui. Kitas liuteronybės bruožas – labai didelis žmogaus nuodėmingumo, jo pastangų menkumo, visiško priklausymo nuo Dievo malonės pabrėžimas. Tai stiprino lygybės supratimą – jei visi žmonės yra visiški nusidėjėliai ir asmeninės pastangos mažai ką reiškia, vadinasi, visi lygūs, asmeninės savybės ir išsskirtinumas nuvertinami ir niveliuojami. Tai skatino ir norvegų rezignuotumą, tikėjimą likimu, paklusnumą visuomenės ir valdžios diktatui. Būtinumas paklusti valdžiai, vyresnybei liuteronybėje buvo gan plačiai pabrėžiamas. Nenuostabu, kad ir dabartiniai norvegai nelinkę protestuoti prieš Barnevernet, nes mano, kad „vyresnybė žino geriausiai“. Būdingas liuteronų religijos bruožas yra ir puritonizmas, „pasaulietinis asketizmas“, nuosaikumas, pareigingumas ir proto bei sielos blaivumas, apskritai polinkis žiūrėti į gyvenimą per pareigos, o ne per malonumų siekimo prizmę. Nors norvegai ir išgeria ir pasilinksmina, bet visgi idealizuotoje vertybių skalėje į tai žiūri neigiamai, ypač kai kalba eina apie vaikų auklėjimą. Spaudoje buvo rašoma, kaip viena norvegė, būdama Lietuvoje, pasibaisėjo, kad lietuvių šeimos atveda vaikus į koncertą, kur „vartojamas alkoholis, šlitinėja girti“, ir pasakė, kad Norvegijoje tokiomis šeimomis būtų iš karto susirūpinta.“

Lietuviškos ir kitų tautų migracijos subtilumai

Žinovo teigimu, lietuviai į Norvegiją vyksta nesuprasdami, kokia tai šalis.

„Manding, Norvegijoje lietuvių ir taip per daug. Lietuvos gyventojai sudaro tik 8–10 proc. nuo Lenkijos gyventojų, o lietuvių emigrantų bendruomenė Norvegijoje – beveik 39 proc. nuo lenkų bendruomenės Norvegijoje, t. y. per 35 tūkst. Šiaip ar taip, lietuvių emigruoja neproporcingai daug. 1870–1914 m. migruota daugiausia į JAV, 1925–1929 m. į Pietų Ameriką. Imigracija į JAV, prasidėjus karui aišku, sustojo. Pasibaigus karui, norintieji imigruoti lūkuriavo, tikėdamiesi, kad svajonių šalis JAV vėl leis imigruoti, bet 1924 m., JAV įvedus griežtas imigracijos kvotas, durys galutinai užsirenkė, teko migruoti į mažiau patrauklų regioną – Argentiną, Urugvajų ir Braziliją (didžioji dalis lietuvių atvykdavo į Buenos Airių, Montevideo ir Santoso uostus), bet dėl pasaulinės krizės ir ten imigracija buvo sustabdyta. Dėkui (ironiškai, aišku) JAV ir Pietų Amerikos šalių vyriausybėms, kad sustabdė imigraciją, dėkui Sovietų Sąjungai, kad neleido lietuviams emigruoti, o tai dabar jau Lietuvoje lietuvių nebūtų.“

O kaipgi mūsų kaimynai ir kiti europiečiai?

„Pavyzdžiui, gali atrodyti, kad iš Latvijos emigracija turėtų būti didesnė – šalis skurdesnė, be to, daug rusakalbių, kurie Latvijos savo tėvyne nelaiko, ir jiems Airijoje ar Jungtinėje Karalystėje gal net psichologiškai geriau, niekas jų nediskriminuoja, neprimena nuolat, kad okupantai. Turint galvoje, kad Latvijoje 2 mln. gyventojų, o Lietuvoje 3 mln. esant tam pačiam emigracijos lygiui, Latvijos emigrantų turėtų būti apie 67 proc. nuo lietuvių emigrantų skaičiaus. Visgi tikroji proporcija yra 56,5 proc. Taigi net Latvijos emigracija Lietuvos neprilygsta (nors, atrodo, turėtų būti didesnė). Pagal statistiką, net Vengrijos BVP per capita mažesnis už Lietuvos, bet vengrų į Jungtinę Karalystę migruoja kur kas mažiau. Estai daugiausia migruoja į Suomiją, 2013 m. joje dirbo apie 43 tūkst. estų. Žiauriai nuskurdusi Ukraina – tik 8790 PPP BVP per capita, be to, siaubingai korumpuota. Dar ją ten už ausų į Europos Sąjungą tempti... O Moldova iš viso – „trečiasis pasaulis“, kur BVP siekia vos 4670 pasaulinių dolerių, beveik kaip kokių Filipinų (Filipinuose, beje, yra per 6000). Tiesa, Filipinuose kiekviena šeima turi po 6–10 vaikų, o Moldovoje vaikų kaip pas mus. Tad moldavai gerokai skurdesni už filipiniečius.“

Plačiau apie Norvegiją (anglų kalba):