Pavkos Korčiagino karta – nugalėtojų karta! O Jūsų?

Autorius: Kibirkštis Šaltinis: http://kibirkstis.blogspot.lt/... 2017-09-29 21:07:19, skaitė 1609, komentavo 3

„Ostrovskį sulydė veiklos ir kovos liepsna. Ir kai naktis su mirtimi sėlina artyn ir artyn, ši liepsna  auga ir liepsnoja vis stipryn ir stipryn. Rašytojas ateina iš nepailstančios narsos ir optimizmo, o jo gyvenimo troškimas jungia jį su visais smarkiais ir pažangiais pasaulio žmonėmis.“ (Romenas Rolanas, 1936 m.)

Prieš 85 metus, pirmą kartą paskelbus N. Ostrovskio knygai „Kaip grūdinosi plienas“ (žurnalo „Jaunoji gvardija“ puslapiuose) kritikas M. Koloskovas pavadino ją „Moralinių bolševizmo vertybių lobynu“. Ši knyga tapo kultiniu XX a. kūriniu, „Kaip grūdinosi plienas“ išverstas į 200 kalbų. Esminė knygos mintis, ryškia linija jungianti visą kūrinį – nesavanaudiška šaunių jaunų žmonių kova dėl visos žmonijos gyvenimo be vergijos ir išnaudojimo. Kodėl romanas visiškai nepelnytai pamirštas šiais laikais? Ko mes galėtume pasimokyti iš Pavkos Korčiagino?

„Kai ėmiausi šios knygos,  aš ruošiausi pateikti eilę faktų, užrašų, prisiminimų. Tačiau susitikimas su leidyklos „Jaunoji gvardija“ redaktoriumi Kostrovu viską pakeitė. Mano išskirtinis siekis buvo perteikti jaunajai kartai atsiminimus tokia knyga, kurios nepavadinsi nei romanu, nei apysaka, o paprasčiausiai „Kaip grūdinosi plienas“, – rašė Nikolajus Ostrovskis, siųsdamas rankraštį redakcijai. Turėjusi būti autobiografine apybraiža, „Kaip grūdinosi plienas“ peraugo vienos asmenybės gyvenimo rėmus ir virto knyga, pašvęsta visai 1920-30 metų jaunajai tarybinei kartai.  Kodėl taip atsitiko? Taigi paties autoriaus biografija buvo pakankamai tipiška, įprastinė (pačia geriausia prasme, žinoma) tam nepaprastam metui..

Nikolajus Aleksejevičius Ostrovskis – tvirtas bolševikų karys, įžymus proletarinis rašytojas. Gimė 1904 rugsėjo 29 d. Ukrainoje, darbininkų šeimoje. Būdamas 9 m. su pagyrimu baigė parapijinę pradžios mokyklą. Dėl sunkios materialinės padėties dar vaikas, vos 11 m., pradėjo dirbti įvairiausius darbus – geležinkelio stočių bufetuose, sandėliuose, kūriko padėjėju, elektriku. 15 metų paauglys kovojo pilietiniame kare, šešiolikos jau sunkiai sužeistas…

1922 m. Nikolajus aktyviai dirba spartuoliškoj geležinkelio atšakos malkoms atvežti statyboj (žiemai Kijeve nebuvo malkų, grėsė socialinė katastrofa) ir sunkiai suserga. Dėl sunkių darbo sąlygų ir patirtų sužeidimų nuo 27 metų amžiaus N. Ostrovskis jau prikaustytas prie lovos, greitai silpnėja regėjimas. Bet jis nepasiduoda – daug skaito, veda marksistinius ratelius, susitikinėja su jaunimu. Tai dar labiau pablogina sveikatą, jis beveik apako. Tačiau ir tai Nikolajaus nepalaužia: jis pradeda rašyti „Kaip grūdinosi plienas“. Pradžioje mėgina pats, vėliau diktuoja.

Apie šį savo gyvenimo periodą N. Ostrovskis parašė taip: „…fizine prasme netekau beveik visko, liko tik negęstanti jaunystės energija ir aistringas siekis būti bent kuo nors naudingu savo partijai, savo klasei“. Išspausdinto romano sėkmė leido Nikolajui pareikšti: „Mano gyvenimas dabar geras, palikau užnugarį ir vėl fronte“. Jaunimo tarpe knygos populiarumas buvo milžiniškas.

Nikolajus Ostrovskis nugyveno trumpą, bet ryškų, kupiną įvykių gyvenimą. Kuris visiškai visas buvo atiduotas kovai už geresnį gyvenimą visiems. Netekus sveikatos, kova nenutrūko, ji tik pakeitė formą. Neįmanoma įsivaizduoti, kokią milžinišką valios jėgą turėjo šis žmogus, paralyžiuotas ir aklas sugebėjęs parašyti legendinį romaną, o savo gyvybinę galią nuostabiai įtikinamai perteikti kūrinio personažams. Pavkos Korčiagino likimas tampriai susietas su paties N. Ostrovskio likimu, o dauguma aprašytų įvykių – tikri.

Nedidelis Šepetovkos miestelis tampa ir carinės Rusijos galo, ir revoliucijos, ir pilietinio karo pradžios liudininku, o jaunoji Pavkos ir jo draugų karta mato gyvulišką valdžios elgesį su liaudimi, kruvinus žydų pogromus, žiaurią klasinę kovą. Ir kuo baisesni buvo matyti vaizdai, tuo labiau stiprėjo jaunosios kartos troškimas  panaikinti visa tai. Šie jaunuoliai buvo pasirengę žūti mūšyje, visiškai išsieikvoti įtemptame darbe, bet jokiu būdu negrįžti atgal į tą apgailėtiną, kupiną melo ir apgaulės kapitalizmo pasaulėlį, kur karaliauja godumas, gobšumas, egoizmas, kur sąžinė, garbė ir dora tampa preke. Negailestingoje kovoje padėjo savo galvas Serioža ir Valia Bružak, Miša Levčiukovas, Grigorijus Chorovodko – Paškos bendraamžiai.

Svarbiausia knygos savybė, kad ji yra savotišku naujos moralės, dvasinės ir dorovinės gerovės kodeksu, kurio dėka ši jaunuomenė atlaikė ne tik pilietinio karo, bet ir pokario suirutės sunkumus. Jie, net ir savo sveikatos sąskaita, sugebėjo atsilaikyti geležinkelio atšakos statyboje ir sėkmingai ją užbaigti. Didvyriškumo sudedamoji, kaupiantis gyvenimo patirčiai įgijo vis ivairiapusiškesnį turinį, revoliucinis tikslo siekimas – išmintingesnį ryšį su realybe. Dvasinis proletarinio revoliucionieriaus pasaulis apibrėžiamas charakterio kryptingumu, didvyrišku entuziazmu, sugebėjimu pilnai atsiduoti uždavinio įgyvendinimui, vardan žmonijos laimės išeikvoti visa save iki galo… Tik toks vertės matas buvo priimtinas Paškai Korčiaginui ir jo bendražygiams, tik taip jie suprato orų žmogaus egzistavimą Žemėje. Ir šį priesaką jie perdavė ateities kartoms!

Kodėl Ostrovskio knyga šiandien „užmiršta“? „Totalitarizmo demaskuotojams“ nereikalingas žmogus – altruistas, kuris dirbs ir kovos petys petin su savo draugais, vardan jų aukos savo gyvybę, ignoruos savo brangųjį neprilygstamąjį „aš“. Kapitalizmo sistemai, vartotojų visuomenei Korčiaginas nereikalingas. Juk Pavka nėra vienišas didvyris ar iškeliantis save virš visuomenės, likusiųjų „lūzerių“ sąskaita.  Atvirkščiai, jo ir jį supančių bendražygių bendruomeniškumas, „mes“ priešpastatymas „aš“, jų optimizmas ir sugebėjimas kritiškais momentais išlikti ne tik žmonėmis, bet ir  kovotojais vardan tiesos padarė Pavką Korčiaginą ne vienos jaunimo kartos „superžvaigžde“. Dabartiniu laikotarpiu ne vienas ir ne du „piliečiai“ pasiruošę išmainyti Tėvynę į bent kokį kapitaliuką. Paradoksas, tačiau juo smarkiau buržujus kalba apie savo patriotizmą, tuo daugiau turto jis turi užsienyje.

Kapitalizmas – spąstai jaunimui! Juk gerai žinoma, kad jaunystėje žmogus labiausiai siekia permainų savo gyvenime. Ir ką gi siūlo kapitalizmas: skirtingus lakus plaukams ar nagams, iphonus? Šiuolaikinė jaunuomenė stipriai atomizuojama. „Ką aš vienas galiu padaryti“, „niekam to nereikia“, „vis tiek niekas nepasikeis“, – taip ir panašiai griaunami mėginimai nors kiek įtakoti negailestingą realybę. Todėl „Kaip grūdinosi plienas“ nebėra knygynų ar bibliotekų lentynose…  

Ko mes galėtume pasimokyti iš Korčiagino?

Kapitalistinė sistema skiepija žmonėms klasinės kovos baimę. Valdančioji klasė gerai supranta, kas nutiktų, jei dirbančiųjų masės stotų į kovą kaip Korčiaginas, kuriam nebuvo ko prarasti, išskyrus savo grandines. Ir skleidžia atitinkamą propagandą. Jos tikslas –  įdiegti į daugumos sąmonę, kad: „kiekvienas už save“, „tavo problemos, tai ne mano problemos“, „pinigai gali viską. O kur pinigai negali, gali labai dideli pinigai“. Kad niekam nekiltų net mintis skirti savo gyvenimą tam, jog būtų užtikrinta kiekvieno žmogaus materialinė gerovė ir kiekvienas galėtų pilnai realizuoti savo kūrybinį potencialą, kad būtų panaikinta bet kokia galimybė vienam žmogui išnaudoti kitus. Kapitalistų interesas kuo greičiau ištrinti iš žmonių atminties tokius rašytojus, kaip N. Ostrovskis, aprašiusių gyvenimo kelią ištisų kartų, kurios vadovavosi absoliučiai skirtingomis vertybėmis bei idealais ir kurių koncentruota išraiška yra Pavka Korčiaginas. Nors ir literatūrinis, jis yra gyvas įrodymas to, kad gyvybė žmoguje niekada neužges, jei jis žinos vardan ko gyvena. Tuomet jis oriai ištvers visas gyvenimo negandas, tuomet jis žinos, jog galima kautis net paralyžiuotam ir aklam.

Studijuok marksizmą,  įsisavink Markso „Kapitalą“ ir Hėgelio „Logikos mokslą“, vienykis su kitais ir dirbk bei kovok iki pergalės! Kaip Pavka Korčiaginas.

„…Pati didžiausia žmogaus vertybė – gyvenimas. Jis duotas jam tik vieną kartą. Ir nugyventi jį reikia taip, kad nebūtų skausmingai skaudu dėl beprasmiškai praleistų metų, kad nedegintų gėda dėl menkos ir niekingos praeities, kad mirdamas galėtum pasakyti: visas gyvenimas ir visos jėgos buvo atiduotos pačiam nuostabiausiam pasaulyje – kovai už žmonijos išlaisvinimą. Ir reikia skubėti gyventi. Juk nelemta liga ar koks tragiškas atsitiktinumas gali gyvenimą nutraukti…“

Kibirkštis

Parengta pagal: „Бери пример с Корчагина“

Galite skaityti N. Ostrovskio romaną „Kaip grūdinosi plienas“ internete! (Kaip grūdinosi plienas – PDF)

Taip pat rekomenduojame žiūrėti 6 dalių filmą N. Ostrovskio romano motyvais (rusų k.)! (1 serija; 2 serija; 3 serija; 4 serija; 5 serija; 6 serija).