Buitinės sąmonės triumfo kalnelis

Autorius: Vytautas Sinica Šaltinis: http://www.propatria.lt/2017/1... 2017-12-09 00:02:18, skaitė 939, komentavo 3

Gruodžio 4 d. Seime Virginijaus Savukyno organizuotoje konferencijoje kviesta atsakyti į klausimą, kokios tapatumo problemos šiandien kamuoja lietuvių tautą.

Prašyte prašosi provokatyvus atsakymas: apolitiškumas yra vienas esminių šiandieninės lietuvių tapatybės bruožų ir kartu viena didžiausių jos problemų. Lietuviai nemąsto politiškai, tai yra nemąsto valstybės ir tautos kategorijomis. Tą rodo mūsų amžinas pasyvumas, mūsų toks sovietiškas burbėjimas prie televizorių. Lietuviai yra itin nepatenkinti institucijų darbu, politine situacija, ekonominiais rodikliais, nepasitiki politiniais lyderiais.

BET! Neištrauksite jų į protestą, nesurinksite masinės peticijos, neįtikinsite net aktyviau balsuoti rinkimuose, nors ši apatija, reikia pripažinti, yra logiška nepasitikėjimo sąlygomis. Galiausiai apolitiškumą geriausiai liudija mūsų emigracijos mastai, nes emigracija yra tobulai apolitiškas asmeninių problemų sprendimo būdas – būdas spręsti išimtinai savo problemą ir nė kiek neprisiliesti prie bendrų, visai bendruomenei kylančių iššūkių, priešingai, dar ir jai pakenkti.

Kas dėl viso to kaltas? Įprasta ir jau nuvalkiota sakyti, kad kaltas sovietmetis. Didele dalimi taip, bet ne tik. Sovietmetį patyrė ir visos aplinkinės tautos, tačiau jose santykis su valstybe visiškai kitoks. Latvijoje ir ekonominiai rodikliai ir atskirties mastai per krizę buvo dar didesni, tačiau emigracija mažesnė. Lietuvių apatijos valstybės reikalui neįmanoma paaiškint vien sovietmečiu.

Daug daugiau prie to prisidėjo klaidos, nuolat kartotos po nepriklausomybės atkūrimo. Visų pirma, tai mokyklose vykdomas pilietinis ugdymas, nuo pat pradžių labai sąmoningai išsikėlęs tikslą nepolitizuoti jaunimo. Neduok Dieve, indoktrinuosime vaikus partijoms, geriau tegu visai nesidomi.

Itin paradoksalu tai, kad apolitiškumą skatina ir žiniaslaida, ir politikos mokslai. Žiniasklaidos turinys, iš pažiūros, ištisai politiškas, iš tiesų yra itin buitiškas – temos apie tai, kas ką pavogė, įdarbino, supainiojo, slėpė ir panašiai, t.y. temos apie viešųjų asmenų asmeninius gyvenimus ir pažeidimus, o ne apie jų priimamus (ar, dar blogiau, nepriimamus) visai valstybei svarbius sprendimus sudaro didesniąją dalį „politinio“ medijų turinio. Dar paradoksalesnis, nors kiek kitaip besireiškiantis, tas pats bruožas politikos ir tikriausiai kituose socialiniuose moksluose.

Žmonės, kurių tiesioginė pareiga turėtų būti rūpintis valstybės ir tautos aktualiausių problemų sprendimu ir priežasčių analize, universitete praeina konvejerį, kur išgirsta, kad moderni tautinė valstybė yra atsitiktinė ir dirbtina politinės organizacijos forma, kad tautos ir jų tradicijos yra dirbtinai sukonstruotos, iš esmės fikcijos, neturinčios savaiminės vertės.

Kur mažiau išsilavinęs žmogus „sveiku protu“ ir kasdiene patirtimi mato valstybę bei tautą ir, tegu desperatiškai ir nesėkmingai, ieško jų bendrojo gėrio vardiklių, išdidus politikos mokslininkas skelbia jų dekonstrukcijos evangeliją ir vietoje tautos mato tik individus ir skirtingas jų interesų grupes. Mąstant individais, o ne tautomis, pats nuosekliausias ir racionaliausias dalykas yra problemas spręsti apolitiškai – lietuviškųjų problemų atveju, būtent emigruojant.

Kvailai atskirta ir net supriešinta kultūra ir politika. Tai ne tik Gazmanovo koncertų ir Rusijos propagandistų šūkis, kad turėtume atskirti šituos dalykus. Prieš savaitę VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute docentė ir potenciali direktorė Nerija Putinaitė teigė, kad tebegyvename Lietuvos TSR, nes neįveikėme etninio tautiškumo.

Viešai aiškinta, kad kultūrinis ar etninis tautiškumas yra blogai, o vietoje jo (pabrėžiu – vietoje jo) reikalingas politinis. Tie aiškinimai nuolat kartojasi. Šiandien socialinių mokslų studentams bandoma įteigti, kad politinis mąstymas reikalauja atviros, t.y. neapsibrėžusios visuomenės be jokios apibrėžtos tapatybės, nors pasaulyje nerasite tokios valstybės – politiškumas visada išauga ant kultūrinės tapatybės.

Niekur ir niekada piliečiai neįsteigė valstybės, priešingai tauta steigia valstybę, o valstybė – piliečius. Šiandien tai bandoma apversti asimiliacines valstybes kaip Pranzūcija, Jungtinė Karalystė ar JAV vaizduojant kaip tariamai abejingas tautiškumui. Nesusimąstoma net paklausti, kodėl tokios valstybės niekada nepripažįsta tautinių mažumų, nesteigia jų mokyklų, neturi mažumų kalbų. Valstybingumą nuo seno turėjusios šalys tiesiog rinkosi asimiliaciją ten, kur iš imperijų išsilaisvinusios Vidurio Rytų Europos valstybės negalėjo to padaryti. Šis klaidinantis tikėjimas neapibrėžtu politiškumu be vieningos kultūrinės tapatybės yra tiksinti bomba mūsų ir taip nusususiam politiniam mąstymui.

Tobula šio apolitiško mąstymo išraiška yra ginčas dėl Lukiškių aikštės. Suprantama, ne visi yra Vyčio šalininkai ir ne visi turi jais būti. Tačiau reikia nemenko cinizmo imantis viešų aiškinimų, jog vyksta ginčas dėl estetikos (neva skonio reikalas) arba ginčas dėl skirtingų istorijos akcentų (neva partizanai vs LDK). Iš tiesų Lukiškių aikšėje objektyvuojasi ginčas tarp politinio ir buitinio įamžinimo, politinės ir buitinės aikštės, politinės ir buitinės atminties.

Talpus prasmėms ir interpretacinių lentelių reikalaujantis įamžinimas siaurai visuomenės grupei reikalingas ne tik tam, kad tariamai tiktų visiems. Ne tik tam, kad vienodai tiktų ir galėtų likti stovėti pasiteikus valdžiai ar režimui, derėtų prie bet kurios naujos okupacijos. Talpus prasmėms paminklas reikalingas, kad galėtume toliau gyventi savo apolitiškus gyvenimus be valstybės kategorijos, o joks materialus kūnas mums tos valstybės prikišamai neprimintų.

Kalnelio autorius pabrėžė laisvę piknikauti, laisvę žaisti ir laisvę vedžioti šunis. Pabrėžė ne kartą, aiškiai supriešindamas tai su esą pasenusia klasikinio monumento skelbiama laisve. Tarsi visų šių laisvių nėra okupacijos sąlygomis. Neretai jų gali būti dar daugiau, jei tik paslaugiai teiksitės pamiršti uždraustą mintį apie savosios tautos valstybę. Tarsi tie patys partizanai kovojo už tokią buitinę pikniko ir šunelio, o ne politinę Lietuvos valstybės ir tautos laisvę. Visi suprantame, kad taip nėra ir dar net turime gyvųjų laisvės kovotojų, kurie gali tą paliudyti.

Neįmanoma pasakyti geriau, nei tą padarė Nida Vasiliauskaitė: „atkreiptinas dėmesys, kad ši [Labašausko idėjos šalininkų] socialinė inžinerija yra prieš nebuitinių erdvių buvimą ir už tikrovės dimensijos, kuri nėra kasdienė, rekreacijai skirta banalybė, namų tęsinys, eliminavimą – pervadinant tai „sovietiškumu“.

Iš tiesų šiandien politiškumas apšauktas sovietiškumu. Visur, kur buitinę erdvę norima papildyti politine dimensija, šaukiama apie sovietiškumą, tarytum to prieš Sovietų Sąjungą nedarė (politinių paminklų nestatė) visos Vakarų valstybės. Taigi kalnelis yra paminklas apolitiškumui. Apolitiškumui kaip mūsų visuomenės vienam kertinių ir vienam blogiausių bruožų.

Jis žada saldžią ramybę vedžioti šunį negalvojant apie tautą ir valstybę. Visiškai neatsitiktinai tą „talpų prasmėms“ įamžinimą laisvės kovotojai vadina įžeidimu ir žada užimti Lukiškių aikštę. Gal jie ir nemoka įvardinti, bet visas šis tikrovės apvertimas, išpolitinis ir subuitinimas jiems iki skausmo pažįstamas.