REVOLIUCIJA PRIEŠ SISTEMĄ

Autorius: Šturmuotojas Šaltinis: http://ldiena.lt... 2017-12-18 22:00:00, skaitė 1889, komentavo 1

Mes esame kosmopolitinės-egalitarinės beprotybės, kuri vaikšto po „demokratijos“ pavidalu, stebėtojai ir, kaip žmonių visuma, jos aukos. Netgi dažnas demokratas pripažins, kad esamoje visuomenėje gilių dorovinių vertybių, kurių autoritetas būtų absoliutus ir neginčytinas, neliko. Už kritikos ribų stovi tik pats demoliberalusis „eksperimentas“ ir jį sukūrusios juo besinaudojančios jėgos. „Demokratinė visuomenė“ pasižymi absoliučiu bedvasiškumu ir materializmo įsigalėjimu: pagrindinis vertybinis etalonas visomis prasmėmis yra pinigas, dažnai pasekamas žemiausiais negatyviais masių polinkiais pagrįstų pramogų ar pasileidimų. Nėra jokio tikro idealo, kuriuo sektų mūsų Tautos ar kitų Europos tautų masės, nėra jokių tikrų ir gilių beasmeniškų vertybių.

„Draugai“ demokratai gali tai mėginti maskuoti marginalijomis bei kosmopolitinėmis „vertybėmis“. Tačiau daugeliui jau yra akivaizdi mus supanti totalinė degradacija. Pasižiūrėkime į padėtį...

Ar dabartinėje „nepriklausomoje“ Lietuvoje yra įmanoma matyti tvirtą, fiziškai ir dvasiškai galingą nacionalinę kultūrą, kylančią iš prigimtinių mūsų Tautos ir rasės savybių? Ne. Ar dabartinėje Lietuvoje egzistuoja tikra, visą Tautą vienijanti Idėja, Idealas? Ne. O ar mes galime matyti turtingą dvasinį Tautos pasaulį, sveikas demografins tendencijas, tarp tautiečių vyraujantį patriotizmą, tikrą nacionalinę sąmonę? Irgi ne.

Mes esame apsupti įvairių svetimybių, nebeegzistuoja didesniu mastu tai, ką mes tikrai galėtumėme vadinti „kultūra“. Absoliučiai dominuoja degeneratyvūs faktoriai, vyrauja antikultūra.

Mes matome, kaip Tautos masės neturi jokio konkretaus idealo, kuris vienytų ją, už kurį individas galėtų gyventi ir, reikalui esant, paaukoti savo gyvybę. Vietoje to, dominuoja abstraktūs lozungai ir netikros „vertybės“, kuriomis, dėl gana aiškių priežaščių, praktiškai niekas giliai netiki ir neali tikėti. Jos yra lydimos milžiniškos apatijos ir individiškai egoistinio materializmo.

Mūsų dabartinė Tauta, neturėdama sveiko fizinio pasaulio, tuolabiau neturi ir sveiko dvasinio pasaulio, jei iš vis tokį turi. Nėra jokios konkrečios idėjos, religijos, TIKĖJIMO. Individai yra nukreipę savo dėmesį į nereikšmingus individualiai egoistiškus siekius, arba netgi į žemiausias galimas „žmogaus“ tendencijas. Tautinė bendruomnė dabar neegzistuoja: egzistuoja atomizuota visuomenė.

Jaunimui ir absoliučiai liaudies daugumai jų Tauta ir Valstybė nėra vertybės. Į tai yra nusispjaunama. Beveik nėra net „patriotizmo“, o apie tikrą nacionalinę sąmonę tik svajoti tegalima.

Nei mūsų, nei kitos europinės tautos, dabar nepasižymi sveikų tautinių bendruomenių biologiniais ir psichologiniais bruožais. Vietoje jų, mes galime matyti degeneraciją, rasinę ir deografinę pražūtį rodančius bruožus, jau senokai įvykusį kultūrinį ir moralinį krachą. Atomizuotoji visuomenė gyvuoti negali. Ji tegali merdėti ir, per merdėjimą, naikinti Tautą.

Tai nėra „savaiminiai“ dalykai, o pačių aplinkinių žmonių kuriamos ir sąmoningai ar nesąmoningai remiamos sistemos padariniai. Nacionalsocialistinė pasaulėžiūra, suprasdama, kad būtent ši sistema ir ją sukūrusios Tautos masėms slaptos jėgos negali toliau būti toleruojamais dalykais, jei Lietuvių Tautai ir baltajai rasei apskritai bus lemta išlikti. Tautos gyvenimą tvarkant pagal Gamtos dėsnius tokioje situacijoje dabar nebūtumėme. Iš šito plaukia elementari išvada, kad dabar esanti sistema mažų mažiausiai neatitinka naturalių bendruomeninio gyvenimo dėsnių, kurie universaliai galioja gyvų būtybių pasaulyje. Žmogus nėra išimtis.

Sistema, kuri dabar „gyvuoja“ (jei parazitinį būvį galima pavadinti „gyvavimu“), yra liberalinė demokratija-plutokratija. Ji teoretiškai ir praktiškai neigia Gamtos dėsnius: kur naturaliai yra hierarchija, ten ji teigia „lygybę“, kur yra specifiškumas, ji teigia universalumą, kur yra kova, ji teigia „kompromisą“. Ji kalba apie „žodžio laisvę“, bet ją apriboja demokratų ratui – už „demokratų“ rato žodžio laisvė daugumoje „demokratinės Europos šalių“ baigiasi. Aš žinau, kad demokratai man dabar gali prikišti: „jūs esate nacis, jūs nepripažįstate žodžio laisvės, tai apie ją ir neaiškinkite“. Tačiau į tai galima ir dera labai paprastai atsakyti: mes nesame demokratai ir mums ūsų tariamos „demokratijos vertybės“ yra nieko verti, parazitus dangstantys lozungai. Tačiau jūs, mielieji „laisvės“ šaukliai, parodote, kad esate dvigubų standartų taikytojai, nes net patys nesilaikote tų principų, kuriuos neva norite įteigti, o iš tiesų, veidmainiškai primesti kitiems – savo šeimininkų ir jų sistemos vergams. Esate demokratai – laikykitės savo principų. O tai, kad jų nesilaikote, yra ideologinė savidiskreditacija, kuri jūs, galima sakyti, įkūnijate per savo bailumą ir veidmainiškumą.

Ši sistema veda mūsų Tautą į biologinę pražūtį (psichologinė, dvasinė pražūtis jau pasiekta, bet kol egzistuoja biologinis pamatas, tol dvasinis atgimimas yra įmanomas). Jeigu ji nebus pašalinta ir pakeista sistemos, užtikrinančios Tautos išlikimą ir tobulėjimą tiek biologiškai, tiek psichologiškai, mūsų rasė ir Tauta patirs niekingą ir bailią mirtį.

Daugeliui gali iškilti klausimas: ką daryti? Praeitos pastraipos peršama išvada mums aiškiai sako, kad mes, Tautos visume, privalome imtis visų priemonių esamos sistemosir valstybinės santvarkos pakeitimui į santvarką, užtikrinančią ne tik Tautos egzistenciją, bet jos gyvenimą ir šlovingą ateitį. Tai, be abejo, būtų esmingi ir radikalūs pokyčiai, kurie vadintini revoliucija, o tiksliau, Nacionaline Revoliucija. Ši Revoliucija, kaip priemonė pakeisti santvarką, yra reikalinga Tautos išgyvenimui. Tačiau Nacionalinė Revoliucija kartu yra ir priemonė, ir tikslas. Ji įkūnys Tautos dvasinį atgimimą ir kovos prieš antirasinį-antinacionalinį režimą kulminaciją. Juk tai – dvasinė Revoliucija, resminis Tautą sudarančių individų vertybinio, moralinio pasaulio perversmas: kosmopolitinio materializmo ir dekadentiškų tendencijų nuvertimas; Tautos vienybės, moralinių vertybių ir rasinio idealizmo iškilimas. Be Nacionalinės Revoliucijos, ar ji būtų „legali“ (kaip mes to ir norime) ar „nelegali“ (apilinkybėms tolimoje ateityje privertus), negali ir negalės egzistuoti tikrai Lietuviška Lietuvių Tautos Valstybė, kaip priemonė Nacijos gyvenimui kurti ir jos galiai didinti.

Tačiau dabar nacionalsocialistinė pasaulėžiūra taip pat puikiai suvokia, kad darniai rasinei tvarkai Europoje ir ilgalaikės mūsų Tautos ateities užtikrinimui yra reikalingos Nacionalinės Revoliucijos visose Europos šalyse, reikalingas jų visiškas išsivadavimas iš „demokratijos“ jungo, po kuriuo šliaužiant tegali nusimatyti apgailėtina baltosios rasės pražūtis. Lietuviška Lietuva neturi jokių realių šansų gyvuoti ir išlikti ilgesnio laiko perspektyvoje be Europietiškos – ARIŠKOS Europos. Tad Nacionalinė Revoliucija yra iš esmės nacionalistinė. Tačiau ji yra internacionali savo mastu tuo, kad visos ariškosios tautos turi vaduotis iš tos pačios sistemos ir kovoti prieš bendrus priešus.

Suvoke, kad Tautos išlikimui yra reikalinga Nacionalinė Revoliucija, mes turime pagalvoti ir elgtis atsakingai: mes esame atsakingi ne esamam plutokratiniam režimui, o savo protėvių kapams ir ateities Lietuvių kartoms. Išvada turėtų būti aiški: jeigu mes nekovosime, jeigu mes bet kokiomis priemonėmis neįvykdysime šios Revoliucijos, mūsų Nacija ir rasė lėtai ir gėdingai pražus. Todėl kiekvieno sąmoningo, doro ir nekvailo Lietuvio pareiga yra stoti į tikrųjų nacionalistų gretas po radikaliojo nacionalizmo vėliava.

Yra akivaizdu, kad, dabartinės situacijos atžvilgiu, mums iki Nacionalinės Revoliucijos yra nepaprastai toli. Visuomenė ne tik nepripažįsta Nacionalsocializmo Idėjos – dabar ji praktiškai neturi jokios idėjos ar tikėjimo, jokio tikslo ir gilaus dvasinio pagrindo. Viešpatauja kraštutinumus siekianti apatija, egoistinis materializmas. Taigi pirmieji žingsniai privalo būti žengiami link individų grupių „išjudinimo“, kurios, aktyviai pradėjusios politiškai veikti, būtų pajėgios pradėti plačiųjų Tautos masių „judinimą“. Ištikimų ir Idėjai fanatiškai atsidavusių aktyvistų grupėms susidarius, esant momentui, palankioms sąlygoms ir aplinkybėms, masių „išjudinimas“ būtų galimas ne taip jau ir sunkiai. „Išjudintoms“ masėms privalu išaiškinti mūsų kovos esmę, pažadinti jų rasinę-nacionalinę sąmonę ir idealizmą. Tik tokių asmenų ir asmenų grupių sudarytas revoliucinių nacionalistų judėjimas galėtų įvykdyti Nacionalinę Revoliuciją, pažadinti visas prigimtinai sveikas Lietuvių Tautos dalis itvirtinti naują santvarką. Oportunistiniu pagrindu surinktas pasekėjų kontingentas yra pasmerktas likti ideologiškai nepatikimu, siekiančiu ne idealistinių kolektyvo – Tautos – tikslų, o materialinės asmeninės naudos; dvasiškai ir morališkai silpna dvasios „liumpenų“ minia. Todėl visa propaganda, mano įsitikinimu, turi būti nukreipta publikai įteigti naująją Idėją ir išstumti esamą, sistemos indokrinuotą mastymą. Žmogus, kuris mus palaikytų ne dėl idėjinių motyvų, vargiai galėtų būti laikomas iš tiesų sąmoningų tautiečiu. Doktrinalinis grynumas yra būtinas mūsų Idėjos pergalei – atmetus tai, galima sakyti, būtų atemetama pati Idėja. Juk judėjimas, kuris yra revoliucinis prieš esamą sistemą, toks iš tiesų yra, jeigu jis siekia keisti aplinkui esančius asmenis ir grupes bei žmogaus sukurtus darinius pagal savo ideologinius principus. Idėjiniai ir doktrinaliniai kompromisai negali egzistuoti. Prisitaikymas prie esamos, mirtingų žmonių, o ne Dievo ar Gamtos sukurtos situacijos, yra oportunizmas. Žmogui yra nevalia ir, ilgesnio laiko perspektyvoje, netgi neįmanoma kovoti prieš Dievo, prieš Gamtos dėsnius. Tačiau politinės santvarkos fundamentaliai yra mirtingųjų žmonių, „demokratijos“ atveju, žmonijos išgamų, kūriniai. Tad jeigu santvarka yra kenksminga Tautos ir Nacijos atžvilgiu, kova prieš ją yra kiekvieno sąmoningo tautiečio teisė ir pareiga. Taigi prisitaikymas prie esamos santvarkos yra akivaizdžiai priešingas mūsų Idėjai ir Nacionalinės Revoliucijos tikslui.

Sistema, prieš kurią mes kovojame, skatina Tautos susiskaldymą. Sistema, prieš kurią mes kovojame, sunaikino Tautos rasinę kultūrą ir parengė kelią iškrypimams ir visiškam Tautos dvasios degeneravimui. Sistema, prieš kurią mes kovojame, mūsų Tautai priklausančius nacionalinės reikšmės ekonominius objektus „privatizavo“ ir Tautos likimą perdavė į internacionalinių žydų bankininkų bei jų bendrininkų rankas. Ši sistema, prieš kurią mes kovojame, veikia link Lietuvių Tautos ir baltosios rasės, o paskui ir link visų grynų žmonijos rasių – sveikosios žmonijos – sunaikinimo.

Mes kovojame už Naują tvarką, kuri įtvirtina Tautos vienybę. Mes kovojame už Naują tvarką, kuri vienintelė gali atkurti mūsų Tautos dvasinį gyvenimą, kuri vienintelė tegali iš naujo sukurti sveiką tautinę kultūrą. Mes kovojame ž Tautos masių išvadavimą iš vidinės ir išorinės, dvasinės, politinės ir ekonominės vergovės, kurioje dabar ji merdi. Mes kovojame už šlovingą Lietuvių Nacijos ir Arijų Rasės ateitį bei visos sveikos žmonijos išvadavimą iš pasaulinės judokratijos pančių.

Kiekvienam belieka rinktis ir sau pačiam atsakyti į klausimą: „kieno aš pusėje“? Galima prikišti, kad „tai kategoriška, juk yra ir neutralių, indiferentiškų žmonių“. Į tai galime atsakyti, kad Gamtos dėsniai yra kategoriški ir, kad „neutralumas“ iš tiesų yra papraščiausias nuolaidžaviavimas esamu metu fiziškai stipresnei ir taktiškai pranašesnei pusei. Tačiau tokiame pataikavime jokios dorybės taipogi nėra. Pasirinkimas paprastas: arba kova už savo Tautos išlikimą, arba lėta ir gėdinga vergų mirtis po savo demografiniu išsigimimu ir spalvotųjų bei mišrūnų rasių „demografiniu sprogimu“.

Tad yra aišku, kad visi dorieji ir sąmoningieji Lietuvių Tautos sūnūs ir dukros turi imtis konkrečių veiksmų, vedančių link Nacionalinės Revoliucijos – vienintelio garbingo Nacijos gyvenimo šanso. Politinė propaganda yra pagrindinė priemonė, su kuria mes galime žadinti savo tautiečius, vykdyti jų idėjinį švietimą. Jiems reikalinga įdiegt mintį, kad ta mintis taptų žodžiu, o žodis – veiksmu. Mūsų Idėja, savo teorijoje ir praktikoje, yra veiksmo ir kovos Idėja. Evangelijoje pagal Joną yra rašoma: „Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą ir Žodis buvo Dievas. Jis pradžioje buvo pas Dievą.“ (Jono 1, 1-3). Mes, kovodami Dievo pusėje už savo Nacijos ir visos sveikos žmonijos atgimimą, privalome pakelti iš Tiesos kilusią Mintį – Idėją – kad ji taptų žodžiu, o žodis taptų veiksmu, be kurio laisvės kova bus neįmanoma. Idėjinis švietimas Tautą turi parengti laisvės kovai ir pakelti jos rasinę-nacionalinę sąmonę, jos idėjinę sąmonę. Tai yra Nacionalinės Revoliucijos prielaida.

Prieš suvienytos Tautos jėgą suduš visi demoliberalūs, plutokratiniai ir kitokie Nacijai žalingi dariniai. Panaudojus tą jėgą ir Tautos kūrybinę galią, bus sukurta tikra Lietuvių Valstybė. Atmindami, kad kolektyvinis interesas stovi pirmiau asmeninio intereso, ženkime žingsnius link Tautos laisvės.

PIRMYN Į REVOLIUCIJĄ

https://www.youtube.com/watch?v=asaRyor6jF4&t=112s