Kodėl smegenys kabinasi į klaidingus įsitikinimus?

Autorius: ŠeimaIrNamai.eu Šaltinis: http://seimairnamai.eu/kodel-s... 2018-03-09 10:14:54, skaitė 937, komentavo 1

Kaip apskaičiuoti šuns amžių, kad jis atitiktų žmogišką? Dauguma žmonių mano, kad šuns metus reikia padauginti iš septynių, tačiau jie klysta. Tai pernelyg supaprastintas skaičiavimas, o žinomas jis dar nuo XIII amžiaus. Kaip gi atsiranda tokie klaidingi įsitikinimai ir kodėl mes jais taip ilgai tikime? Galima atsakyti trumpai: kaltinkite dėl to savo protą.

O dabar detaliau apie tai, kodėl gi smegenys tiki, jog melas – tai tiesa?

Mūsų įsitikinimai formuojasi atsitiktiniu būdu, mes tikime tuo, ką išgirdome iš kitų, nepatikrinę, ar jie kalba teisybę. Mums atrodo, kad abstraktūs įsitikinimai formuojasi maždaug taip:

Mes kažką išgirdome;
Galvojame apie tai ir nustatome – melas ar tiesa;
Ir tik po to susiformuoja įsitikinimas.

Pasirodo, mūsų abstraktūs įsitikinimai formuojasi kitu būdu:

Mes kažką išgirdome;
Nusprendžiame, kad tai tiesa;
Tik retkarčiais, praėjus kiek laiko, galime susimąstyti, ar konkretus tvirtinimas yra teisingas, ir pradedame aiškintis gautos informacijos patikimumą.

Dar 1991 metais psichologas iš Harvardo Danielis Gilbertas, apibendrinęs įsitikinimų formavimosi tyrimų patirtį, pareiškė: „Žmonės – labai patiklios būtybės, kurioms labai lengva patikėti ir labai sunku suabejoti“.

Žmonėms svarbesnis yra efektyvumas, o ne tikslumas.

Mūsų įsitikinimai formuojasi dėka mąstymo procesų efektyvumo, o ne tikslumo ir patikimumo. Dėl visko kalta evoliucija. Įsitikinimai formuojasi be mūsų tiesioginės patirties, bendraujant su kitais žmonėmis ir tai yra evoliucijos bėgyje įgytas ypatumas, būdingas vien tik žmogui.

Kol protėviai nemokėjo susikalbėti, jų pasaulio vaizdas formavosi per fizinius pojūčius – sensorinius ir vizualius. Šie pojūčiai formavo įsitikinimus, kurių pagrindu protėviai darydavo išvadas apie daiktus ar reiškinius, su kuriais tekdavo susidurti. Visiškai protinga būtų manyti, kad pojūčiai neapgauna. Mūsų protėviams kažką matyti reiškė tuo kažkuo tikėti. Kitaip ir būti negalėjo, juk kiekviename žingsnyje tykojo pavojai. Protėviams buvo geriau jaustis saugiems, negu suvalgytiems. Geriau buvo patikėti, kad šlamesys žolėje reiškia, jog ten slepiasi plėšrūnas, negu abejoti tuo.

Dėl to mumyse praktiškai nesusiformavo sveiko skepticizmo jausmas. Tobulėjant kalbai, mes išmokome formuoti įsitikinimus apie tuos dalykus, su kuriais neteko susidurti. Ir tikime jais lygiai taip pat stipriai. Visi mes kažkuo tikime pasąmonės lygmenyje ir netikriname iš kitų gautos informacijos patikimumo. Būtent tokia yra reali situaciha.

Protas negali susidoroti su melagingais įsitikinimais, tačiau su šia mą stymo savybe galima kovoti.

Galbūt visa tai ne taip ir svarbu. Apie šunis mes dabar žinome gerokai daugiau nei XIII-ame amžiuje. Tačiau kodėl daugybė žmonių ir toliau klaidingai skaičiuoja jų amžių? Problema čia ta, kad mes neatnaujiname savo įsitikinimų, gavę naujos informacijos. Kaip ir anksčiau formuojamės įsitikinimus, nepatikrindami informacijos patikimumo. Ir tie įsitikinimai išlieka netgi gavus visiškai jų neatitinkančios naujos informacijos.

1994 metais H. Džonsonas ir K. Zaifertas paprašė eksperimento dalyvių perskaityti pranešimą apie gaisrą sandėlyje. Pranešime buvo sakoma, kad gaisras prasidėjo palei mažą sandėliuką, kuriame buvo saugomi dažai ir dujų balionai, dėl ko eksperimento dalyviai susiejo šį faktą su gaisro priežastimi. Kai vėliau jie gavo informaciją su pataisa, kad sandėliukas buvo tuščias, jie vis tiek į klausimą dėl ko kilo gaisras, tvirtino, jog kalta pavojinga dažų skardinių ir dujų balionų kaimynystė bei atsainus degių medžiagų sandėliavimas. Paaiškėjo, kad tiesos ieškojimas – noras sužinoti tiesą – nepriklausomai nuo to, sutampa ji su mūsų šio momento įsitikinimais, ar nesutampa – iš tikrųjų prieštarauja metodui, kuriuo mūsų smegenys apdoroja informaciją.

Vertėtų ateiti protui į pagalbą. Sekantį kartą, kai su kuo nors susiginčysite apie tai, ką laikote neginčijama tiesa, truputėlį prigesinkite savo įkarštį ir paklauskite savęs, kokiu būdu padarėte tą išvadą, kurią laikote teisybe. Kartais viskas, ko tam reikia – tai pridėti šiek tiek skepticizmo savo įsitikinimų atžvilgiu. Venkite tapti melagingų įsitikinimų belaisviu, būkite visada pasirengęs keistis.