R.Alaunis: Kas yra Dalai Lama XIV – Tibeto dvasinis vadovas ar CŽV agentas?

Autorius: Ramūnas Alaunis Šaltinis: http://ldiena.lt... 2018-03-15 10:15:57, skaitė 1938, komentavo 3

Dalai Lama realiai atstovauja tik vienai Tibeto Budistų sektai – vadinamajai “Geltonajai Kepurei” (Gelug mokykla), kuri dominuoja Tibeto regiono Lhasos mieste. Nuo 8-ojo amžiaus Tibetas visada buvo autonominis regionas, valdomas vietinių karalių, tarnaujančių Kinijos imperatoriams.

13 – ame amžiuje Kinijos imperatorius Kublai Khanas sukūrė Vyriausiąjį Lamą, kuris vadovavo kitoms lamoms, panašiai kaip popiežius Romos katalikų bažnyčiai. Praėjus keliems amžiams, Kinijos imperatorius nusiuntė armiją į Tibetą, kuri palaikytų Vyriausiąjį Lamą. Ambicingas 25 metų vyras, kuris tuo metu pats pasivadino Dalai Lama, valdė visą Tibetą. Ironiška, tačiau pirmasis Dalai Lama buvo pastatytas Tibete Kinijos armijos pagalba.

Šis Vyriausiasis Dalai Lama 1-is (kuris šiaip jau buvo 3-sis, nes pripažino savo 2-jų pirmtakų “reinkarnacijas”) Tibete užėmė vienuolynus, kurie nepriklausė jo sektai, ir, kaip manoma, sunaikino budistinius rašytinius mokymus, kurie prieštaravo jo mokymui.

Dalai Lamos laiką leisdavo meilužių, draugų kompanijose, veikdami įvairiais kitais prigalvotais būdais, netinkamais įsikūnijusioms dievybėms. Už šiuos nusižengimus jie buvo nužudomi pačių vienuolių. Per 170 metų, nežiūrint jų pripažinto dieviško statuso, savo pačių vyriausiųjų vienuolių ar dvariškių buvo nužudyti 5 Dalai Lamos.

Ne vieną šimtą metų Tibeto Budistų sektos, varžydamosi tarpusavyje, žiauriai kovojo ir žudė vieni kitus. 1660 metais prieš Dalai Lamą 5-ąjį Tzang provincijoje sukilo varžovo Kagyu sekta, kuriai vadovavo vyriausiasis lama Karmapa. 5-asis Dalai Lama kvietė žiauriai nubausti sukilėlius ir, pasitelkęs Mongolų armiją, naikino ištisas šeimas.

1792 metais buvo konfiskuoti Kagyu vienuolynai, o jų vienuoliai verčiami pereiti į Gelug sektą (dabartinio Dalai Lamos dominuojanti sekta). Gelug mokykla, žinoma, kaip “Geltonosios Kepurės”, rodė mažiausiai tolerancijos ir geranoriškumo sumaišyti savo mokymą su kitomis budistų sektomis. Sektantiški ginčai tarp budistų buvo patys žiauriausių ir kraują liejančių, nei bet kokioje kitoje religijoje.

Dalai Lamos pareigos, kaip ir antro pagal rangą Panchen Lamos pareigos, sąlyginai vėlai buvo aprašytos Kinijos valdovų.

Kinijos valdovai aiškiai nurodė, kad Lama turėjo eiti šias pareigas iki sekančios reinkarnacijos (atgimimo) griežtai laikantis istorinių ir religinių taisyklių. Bet netgi ir radus naują Dalai Lamos reinkarnaciją Kinijos imperatorius turėjo teisę jo nepatvirtinti.

20 amžiaus pradžioje Britanijos ir Rusijos imperijos konkuravo dėl įtakos Centrinėje Azijoje. Carinė Rusija taip pat norėjo įtraukti Tibetą į savo plečiamą Rusijos imperiją, tačiau revoliucija Rusijoje nutraukė tokių planų įgyvendinimą. Didžiosios Britanijos imperijos mėginimas 1904 – 1911 metais okupuoti Tibetą baigėsi nesėkme. Kai 1904 metais Britanijos okupacinė kariuomenė atvyko į Tibeto Lhasą miestą, Dalai Lama 13-asis paspruko į Mongoliją, o 1908 metais sugrįžo į Tibetą, atstatė savo titulą ir pradėjo formuoti Tibeto vyriausybę. Tačiau 1909 metais Kinijos imperatorius nusiuntė kariuomenę į Tibetą, kad ši įvestų tvarką. Tų pačių metų vasarą Dalai Lama 13-asis pabėgo į Indiją.

1911 metais įvykusi Šanchajaus revoliucija nuvertė Kinijos Qingų dinastiją, o sekančiais metais buvo išvesti Qingų dinastijos kariai iš Tibeto. Naujoji Kinijos vyriausybė pasiūlė Dalai Lamai 13-sudaryti vyriausybę Tibete. Tačiau 1913 metais Dalai Lamos 13-ojo vadovaujamas seperatistinis Tibetas pats pasiskelbė nepriklausomybę, kuri niekada taip ir nebuvo pripažinta jokios kitos valstybės.

1933 metų gruodžio mėnesį mirė Dalai Lama 13-asis ir Tibete buvo išrinktas kitas – Dalai Lama 14-asis, kuris vadovavo Tibetui.

Dalai Lamos valdomas feodalinis Tibetas

Tibeto religijos ne tik buvo susijusios su smurtu, bet ir su ekonominiu išnaudojimu, kuris išprovokuodavo smurtą teokratiniame – dvasininkų valdomame Tibete. Iki 1959 metų, kuomet dar Dalai Lama 14-asis valdė Tibetą, daugelis ariamų žemų plotų vis dar buvo suskirstyti į daugybę ruožų, kuriuose dirbo baudžiauninkai. Šis turtas priklausė dviems socialinėms grupėms: turtingiems pasaulietiniams žemvaldžiams ir turtingoms teokratinėms lamoms. Daugelis turtų buvo kaupiama per prekybinę, komercinę veiklą ir pinigų skolinimą.

Drepung vienuolynas Tibete buvo vienas iš didžiausių pasaulyje. Jis turėjo 185 dvarus, 25 tūkstančius baudžiauninkų, 300 ganyklų ir 16 tūkstančių kerdžių. Didėjantys Tibeto vienuolynų turtai likdavo keleto aukšto rango lamų rankose. Daugelis eilinių vienuolių gyveno kukliai ir neturėjo priėjimo prie didžiųjų turtų. Pats Dalai Lama gyveno 14 aukštų Potala rūmuose, kuriuose buvo tūkstantis kambarių.

Tibeto armijos vyriausiasis vadas Dalai Lamos kabineto narys turėjo 4 tūkstančius kvadratinių kilometrų žemės ir 3 500 baudžiauninkų. Senasis Tibetas turėjo nors ir mažą, bet savo profesionalią armiją, kuri tarnavo kaip sukarinta policija, kuri padėjo žemvaldžiams palaikyti tvarką, apsaugoti jų turtą ir medžioti pabėgusius baudžiauninkus.

Mažieji Tibeto vaikai pastoviai būdavo paimami iš šeimų ir uždaromi vienuolynuose, kuriuose jie buvo mokomi vienuolystės. Kaip pranešė vienuolis Tashì-Tseringas, vienuolynuose vaikai dažnai būdavo seksualiai išnaudojami. Jis pats nuo 9 metų buvo daug kartų seksualiai išnaudojamas.

Senajame Tibete apie 10 tūkstančiai žmonių sudarė “viduriniąją klasę”. Tūkstančiai kitų buvo elgetos. Tibete pat pat egzistavo vergija, gimę vergijoje naminiai tarnai, kurie neturėjo jokio turto. Didžioji dalis Tibeto gyventojų buvo baudžiauninkai. Prižiūrimi šiek tiek geriau, nei vergai. Šiems baudžiauninkams nebuvo prieinamas nei mokslas, nei medicinos apsauga. Jie buvo įpareigoti visą gyvenimą dirbti žemvaldžio ar vienuolyno žemę, suremontuoti šeimininko namą, pervežti jo derlių ir paruošti malkų. Baudžiauninkai negalėjo susituokti be savo šeimininko ar lamos sutikimo. Baudžiauninkai turėjo patys pasirūpinti savo pragyvenimu, išlaikymu ir būstu.

22-ų metų moteris, pabėgusi iš baudžiavos, pasakojo: “Paprastai šeimininkų būdavo imamos gražios mergaitės-baudžiauninkės tarnauti šeimininkų namuose ir buvo naudojamos taip, kaip šeimininkas norėjo; jie “buvo kaip vergai, be jokių teisių.” Baudžiauninkams reikėjo gauti leidimą visur. Žemvaldžiai turėjo teisę sulaikyti bandančius pabėgti baudžiauninkus. Todėl daugelis baudžiauninkų Kinijos Liaudies Armiją pasitiko kaip išlaisvintojus.

Tibete Baudžiauninkai turėjo mokėti vedybų mokestį, gimimo mokestį už kiekvieną vaiką, mokestį už kiekvieną mirusį šeimos narį. Jie turėjo mokėti už kiekvieną pasodintą medį jų kieme ir už gyvulių laikymą. Jie turėjo mokėti religinių festivalių mokesčius, kalėjimo mokesčius, jei būdavo sodinami į kalėjimą, ir mokesčius už paleidimą iš kalėjimo pasibaigus kalėjimo terminui. Tie, kas negalėdavo rasti darbo, taip pat būdavo apmokestinami už bedarbystę ir, jei jie vykdavo į kitą kaimą ieškoti darbo, jie turėdavo mokėti praėjimo (į kitą kaimą) mokestį. Kai žmonės negalėdavo susimokėti, vienuolynai jiems paskolindavo už 20 – 50 procentų palūkanų. Skolos būdavo paveldimos iš kartos į kartą. Tie, kas nesugebėdavo sumokėti skolų, būdavo perduodami į vergovę. Vienuolių valdoma valdžia baudžiauninkams aiškindavo, kad jie turi atidirbti savo ankstesnių gyvenimų blogą karmą.

Dalai Lamos feodalinis Tibetas vagims, pasikėsinusiems pabėgti, ar sukilusiems baudžiauninkams taikydavo žiaurius kankinimus ir luošinimus – išlupdavo akis, nupjaudavo liežuvius, rankas ar kojas. 1960 metais Stuartas ir Roma Gelderai, keliaudami po Tibetą, apklausė buvusį baudžiauninką Tsereha Wanga Tuei, kuris pavogė dvi vienuolyno avis. Už tai jam už bausmę išlupo abi akis, o ranką sulaužė taip, kad jos negalėjo valdyti. Jis paaiškino, kad jis daugiau jau nebe budistas. “Kai šventasis lama liepia jiems išdurti man akis, aš galvoju, kad kažkas yra negerai su religija.”

Kai 1959 metais Anna Louise Strong aplankė kankinimų įrankių muziejų Tibete, kur ji pamatė netgi mažus antrankius, pritaikytus vaikams, ir instrumentus, kuriais buvo nupjaunamos nosys, ausys, išlupamos akys, sulaužomos abi rankos ar kojos. Pavyzdžiui, vienam kerdžiui, kuris prieštaravo, kad jo žmona nebūtų nuo jo atskirta, buvo nulaužta ranka. Muziejuje saugoma daugelis Tibeto valdžios įvykdytų nusikaltimų liudijimų ir įrodymų. Jame yra ir nutrauktos komunistų aktyvistų, kuriems buvo nupjautos nosys ir viršutinės lūpos, nuotraukos ir nuotraukos moters, kuri buvo prievartaujama, o po to buvo supjaustyta jos nosis…

1937 metais Tibetą aplankęs Spenceris Chapmanas rašė: “Lamos vienuolis neleidžia laiko tarnaujant žmonėms ar juos šviečiant… Šalikelėse esantys elgetos vienuoliams visai nerūpi. Žinios yra pavydžiai apsaugota vienuolynų privilegija ir yra naudojamos (vienuolių) įtakai ir jų turtams didinti.“

Tibeto integracija po 1951 Kinijos socialistinės revoliucijos

Po 1949 metais įvykusios Kinijos socialistinės revoliucijos Tibeto susigrąžinimas buvo suprantamas kaip Kinijos Qingų imperijos paveldėtos teritorijos susigrąžinimas.

Taikus Tibeto išlaisvinimas buvo pasiektas 1951 metais, kuomet Kinijos Liaudies Išlaisvinimo Armija įžengė į Tibetą. Tuo metu tik apie 5 proc tibetiečių sudarė vienuoliai, vienuolės, mažos didikų klasės ir mažos laisvųjų klajoklių medžiotojų gentys. Likusieji buvo vergai, kurie turėjo sunkiai dirbti, kad galėtų pamaitinti parazituojantį Tibeto elitą. Dėl šios priežasties vienuolynai, Tibeto elito dinastijos vergijos panaikinimą įžvelgė kaip katastrofą.

1951 metų gegužės 23 dieną Kinijos centrinė vyriausybė ir Tibeto vietinė vyriausybė Pekine pasirašė Susitarimą dėl Taikaus Tibeto Išlaisvinimo priemonių, žinomą kaip „17 punktų Susitarimą“ (ang. 17-Article Agreement). Dalai Lamos ir Kinijos vyriausybinės karinės pajėgos susivienijo.

Kas pasikeitė Tibete po 1951 metų, kai komunistinė Kinija įvedė savo kariuomenę?

Pagal tų metų sutartį Tibetui buvo leista sudaryta vietinę vyriausybę, kuriai vadovavo Dalai Lama 14-as. O mainais už tai Kinija gavo karinę Tibeto kontrolę ir užsienio politikos vykdymą. Kinija garantavo teises į tiesioginį Tibeto vidaus valdymą, padedant vykdyti socialines reformas. Tarp ankstesnių reformų Kinija siekė sumažinti Tibeto bankų plėšikiškus pelnus, pastatė keliolika ligoninių, nutiesė Tibete kelius.

Komunistinė Kinijos vyriausybė stengėsi be jokio spaudimo įkalbinėti tibetiečius socialinėms reformoms. Aristokratijos ir vienuolių turtas nebuvo konfiskuotas. Nežiūrint buvusios feodalinės santvarkos, Tibete Kinija rūpinosi ir rodė pagarbą Tibeto religijai ir kultūrai.

Dalai Lama atgavo dalį savo galių ir 1954 metais surengtų visuotinių Kinijos Liaudies rinkimų metu buvo išrinktas pirmininko pavaduotoju. Taip Dalai Lama tapo Kinijos politiniu lyderiu, kuris viešai rėmė Kinijos vyriausybės iniciatyvą integruoti Tibetą į Kiniją. Tačiau Dalai Lama 14-sis visais įmanomais būdais slapta priešinosi Kinijos vyriausybei.

1956 metais Tibeto genčių aljansas (ang. “National Army of the defenders of the Faith”) stengėsi sukurstyti vietinius gyventojus kovai prieš Kinijos vyriausybę ir paprašė Dalai Lamos „dvasinio palaikymo ir vadovavimo“ pasipriešinimo kovoje, kurį jis atsisakė duoti.

Nežiūrint to, Tibeto Genčių Aljansas gavo slaptą CŽV paramą be Dalai Lamos žinios. Šeši tibetiečiai buvo nugabenti į Amerikos karinę bazę, esančią Saipano salose, kurioje jie buvo apmokomi diversinės praktikos, kad jie galėtų dalyvauti CŽV slaptoje operacijoje kodiniu pavadinimu „Saint Circus” (šventasis ratas).

1957 metų rudenį Tibete parašiutais nusileido du Amerikos karinėje bazėje apmokyti tibetiečiai, kurie perdavė slaptą JAV vyriausybės žinią Dalai Lamai – buvo siūloma pagalba, jei tik Dalai Lama paprašys. Tačiau ir tą kartą Dalai Lama pasiūlymą atmetė.

Tuomet 1958 metų pradžioje CŽV agentai Tibeto Lhasa mieste perdavė naują JAV vyriausybės slaptą žinutę, ragindami Dalai Lamą formaliai paprašyti Amerikos pagalbos, kurios jis atsisakė, nežiūrint to, kad pagalbą rėmė naujai suformuotas Chushi Gangdrug Genčių Aljansas.

Dalai Lama buvo nuoseklus vengdamas užsienio karinės pagalbos ir saugodamas savo patriotus nuo galimo karo Kinijoje. Tačiau nesėkmingai.

1958 metų birželio 16 dieną Chushi Gangdrug karinis sparnas suformavo Nacionalinę Savanorių Gynybos Armiją, kuri pradėjo pilnai apginkluoti partizanus, likus beveik metams iki žymaus tibetiečių sukilimo.

1958 metais CŽV taip pat pradėjo naują karinių apmokymų programą būsimiems Tibeto partizanams. Operacija kodiniu pavadinimu „Kolodaro Programa“ Kolorado valstijoje Camp Hale karinėje bazėje tęsėsi 7 metus. Per tuos metus buvo apmokyta mažiau nei 200 tibetiečių. CŽV Tibeto partizanams iš oro nuleido ginklų ir reikalingos įrangos.

Nuo 1959 metų liepos mėnesio iki 1960 metų gegužės, CŽV slapta į Tibetą permetė apie 362 tonas ginklų, amunicijos ir įrangos, taip taip 85 partizaninio karo instruktorius.

Pačiose Jungtinės Amerikos Valstijose, CŽV finansuojama Amerikos bendruomenė „už laisvąją Aziją“ , kuriai padėjo Dalai Lamos vyresnysis brolis Thubtanas Norbu, aktyviai skelbė būsimo Tibeto sukilimo reikalingumo priežastis. Dalai Lamos antrasis vyresnysis brolis Gyalo Thondupas dar 1951 metais kartu su CŽV patvirtino žvalgybos operaciją Tibete. Vėliau jis šią operaciją vykdyti pavedė CŽV apmokytam partizanų daliniui, kurio desantas parašiutais buvo numestas Tibete.

Dalai Lama, norėdamas tęsti vergovę, kurioje jis toliau galėtų kvailinti žmones, kurie jį garbintų kaip dievą, pradėjo skleisti gandus, kad jis gali būti persekiojamas ir netgi nubaustas mirties bausme. Tie gandai privedė prie 1959 metų Tibeto sukilimo.

Tačiau 1959 metų kovo 10 dieną Tibete įvykęs ginkluotas sukilimas baigėsi nesėkme. Sukilimo metu žuvo dešimtys sukurstytų tibetiečių. Daugelis CŽV karo stovyklose apmokytų tibetiečių ir agentų, permestų į Tibetą, buvo ankstesnės Tibeto aristokratijos atstovai ar jų palikuonys. Apie 90 procentų iš jų buvo sugauti ar nužudyti Tibete. Sukilimas neturėjo populiarumo, todėl gretai žlugo.

Pats Dalai Lama ir apie 100 tūkstančių jo pasekėjų per Himalajų kalnus pabėgo iš Tibeto. Dalis į Nepalą, dalis – į Indiją paskui Dalai Lamą. Gyvendamas emigracijoje Dalai Lama vadovavo emigracinei Tibeto vyriausybei iki 2011 metų ir be perstojo vykdė veiklą skaldydamas komunistinę Kiniją.

Kas pasikeitė Tibete po 1959 metų Tibeto sukilimo?

Po 1959 metų Tibeto sukilimo Kinijos vyriausybė Tibete galutinai panaikino vergiją, kurią buvo palikęs Dalai Lamą, panaikino nemokamą baudžiavinį darbą, sumažino slegiančius mokesčius, pradėjo kurti daug darbo vietų, ženkliai sumažino bedarbystę ir skurdą. Kinijos vyriausybė Tibete pradėjo steigti pasaulietines mokyklas, taip atimdama monopolį iš vienuolynų. Tibeto Lhasa mieste buvo įrengti vandentiekiai ir elektros tiekimo perdavimo linijos.

1961 metais Kinijos valdžia konfiskavo žemvaldžių ir lamų žemes. Kinijos vyriausybė šiuos didžiulius žemės plotus išdalino ūkininkams ir bežemiams valstiečiams, kuriuos subūrė į šimtus žemės bendrijų.

Nežiūrint to, Dalai Lama, jo patarėjai ir jaunesnysis brolis Tendzinas Choegyalas pareiškė, kad „daugiau, kaip 1,2 milijonai tibetiečių žuvo Kinijai okupavus Tibetą.” Tuo tarpu 1953 metų gyventojų surašymo duomenimis, Tibete buvo užregistruoti 1,274,000 gyventojų.

Po 1962 metų Indijos – Kinijos karo CŽV užmezgė glaudžius ryšius su Indijos žvalgybos tarnyba, kuri padėjo parinkti ir apmokyti CŽV agentus Tibete.

Kennethas Conboy ir Jamesas Morrisonas savo knygoje „CŽV slaptasis karas Tibete“ (CIA’s Secret War in Tibet) atskleidžia, kad CŽV ir Indijos žvalgybos tarnyba bendradarbiavo apmokant Tibeto agentus ir specialiųjų pajėgų karius bei formuojant jungtinį žvalgybos dalinius, tokius kaip „Aviacijos Tyrimų Centras“ ir „Specialusis Centras“.

Remiantis slaptais JAV Valstijų departamento dokumentais, paviešintais 1998 metais, Dalai Lamos vadovaujamai politinių emigrantų bendruomenei CŽV pervedė 1,7 milijonų JAV dolerių 1960 metais siekiant sukelti partizaninį pasipriešinimą prieš Kinijos Liaudies Respubliką. Kai tik šie faktai buvo paviešinti, Dalai Lamos organizacija pati paskelbė pareiškimą, patvirtinantį, kad gavo milijonus JAV dolerių iš CŽV tam, kad siųstų ginkluotus Tibeto politinių pabėgėlių apmokytus karinius dalinius į Tibetą slopinti Mado Dzedungo socialistinę revoliuciją. Dalai Lama nuo 1959 iki 1974 metų kasmet iš CŽV gaudavo po 180 tūkstančių JAV dolerių antikomunistinei propagandai Tibete palaikyti. Indijos žvalgyba taip pat finansavo ir Dalai Lama, ir Tibeto politinius pabėgėlius. Dalai Lamos brolis taip pat dirbo CŽV agentu Tibete. JAV Valstijų Departamentas Tibeto Projektą uždarė tik po 15 metų, 1974.

Neseniai paviešinti dokumentai atskleidė, kad JAV aukščiausi pareigūnai svarstė planus perkelti Dalai Lamą į Vietnamą, kad šis įtikinėtų Vietnamo budistus tęsti kovą prieš Vietnamo komunistus.

Šie faktai buvo slepiami nuo visuomenės, globalistų kontroliuojamoje žiniasklaidoje pateikiami kaip Kinijos karinė invaziją į „nepriklausomą“ Tibetą.

Mitas apie Dalai Lamą

Iki 1970 metų Dalai Lama ir jo klika veikė tyliai. Deja, po 1970-ųjų, ypatingai nuo 1989, Dalai Lama, kurį aktyviai rėmė anti-Kiniškos Vakarų valstybės, tapo labai aktyvus tarptautiniuose santykiuose. Apsukrieji anglo-amerikiečių hegemonai Dalai Lama naudojosi kaip savo ginklu kovojant prieš Kinijos revoliucijos lyderį Mao Dzeduną.

Tuomet CŽV sukūrė propagandinį mitą apie Dalai Lamą, kaip “tautų tėvą” kovojantį už Tibeto “laisvę”. Nors Dalai Lama jau nebebuvo politiškai svarbus asmuo, tačiau sukurtas mitas apie jį ir apie „okupuotą Tibetą“ išliko. Holivudas kūrė filmus (viename iš jų vaidino žymus aktorius Richard Gere), rašė knygas, vaizduodamas Tibetą kaip „dvasinę karalystę“, o jos visuomenę siekiančią „harmonijos ir taikos“.

1989 metais CŽV išlaikytiniui Dalai Lamai buvo suteikta Nobelio Taikos premija.

Dalai Lama niekada nebuvo pacifistas, koks jis skelbiasi. Dalai Lama palaikė JAV – NATO karines intervencijas Afganistane, 78 dienų JAV-NATO bombardavimą Jugoslavijoje. 2005 metais, paklaustas apie JAV vykdomą karą Irake, Dalai Lama buvo neapsisprendęs: “Dar per anksti pasakyti, ar tai gerai, ar tai blogai”. Kalbėdamas apie jo vadovaujamos sektos vykdomą smurtą prieš kitą konkuruojančią budistinę sektą, Dalai Lama atsakė: „Jei tikslas yra dievo, tuomet yra leistinas metodas, net jei tai būtų ir smurtinis“.

1999 metų balandžio mėnesį kartu su Margaret Thatcher, Popiežiumi Jonu Pauliu II ir su George Bushu Dalai Lama ragino Britanijos vyriausybę išlaisvinti buvusį fašistinį Čilės diktatorių ir seną CŽV bendradarbį Augustą Pinochetą, kuris tuo metu lankėsi Anglijoje.

Dalai Lama lankėsi 64 valstybėse, Taivanyje du kartus. 9 šalis jis aplankė mažiausiai 10 kartų. Pavyzdžiui, Norvegijoje jis lankėsi 10 kartų, Austrijoje 12 kartų, Japonijoje 13 kartų, Britanijoje 16 kartų, Šveicarijoje 19 kartų, Prancūzijoje 20 kartų, Italijoje 22 kartus, Vokietijoje 32 kartus ir JAV – net 36 kartus!

Visur Dalai Lama buvo sutinkamas oficialiu vyriausybiniu lygiu – ne todėl, kad jis turėjo aukštą tarptautinį statusą, bet todėl, kad šios šalys, pasinaudojant Dalai Lama, siekė nukreipti tarptautinės visuomenės dėmesį į komunistinę Kinijos vyriausybę. Galima nesunkiai nuspėti, kad Tibeto separatistus labiausiai palaiko ta šalis, kurioje daugiausiai lankėsi Dalai Lama.

Amerikai Tibetas buvo ta vieta, kuriame galima buvo pradėti karinę kovą prieš taip kapitalistų nekenčiamą komunistinę Kiniją. JAV finansiškai rėmė ir skatino Dalai Lamos vadovaujamą tibetiečių kovą prieš komunizmą, lygai taip pat, kaip CŽV rėmė Osamos bin Ladeno kovą Afganistane prieš socialistinę Afganistano vyriausybę. Vietnamo karo metu JAV palaikė Ngo Dinh Diemo režimą, kuris kaip tik engė budistus ir kovojo prieš socialistinę Vietnamo vyriausybę.

Kokie JAV interesai Tibete?

Taigi, kokie yra JAV interesai Tibete: puoselėti 1649 metų Dalai Lamos Budistų ideologiją apsaugoti gyvūnus ir gamtą? Deja, ne.

Tibetas turi didžiausius urano rezervus, taip pat aukso, vario, aukštos kokybės naftos, dujų išteklius. Šiuo atveju draugiškasis Dalai Lama, išplėšdamas turtingą Tibetą iš Kinijos, padėtų Amerikai susigrąžinti CŽV išleistus pinigus jo rėmimui.

Neabejotinai, Tibetu yra suinteresuotas Izraelis, dėl to, kad Kinija pastoviai priešinosi JAV inicijuotoms sankcijoms prieš Iraną. Iranas netgi leido Kinijai steigti karinę bazę Irane, Persijos įlankos pakrantėje. Kinija yra Amerikos didžiausias ekonominis ir karinis konkurentas. Todėl JAV, pasinaudodama Dalai Lama, stengiasi sužaisti „Tibeto korta“.

Iki 1951-ųjų metų Tibetas galėjo būti pasiekiamas tik arklių keliais, vietinė ekonomika buvo nusmukusi, o mokslas buvo elito privilegija, pasaulietinės mokyklos buvo uždraustos, veikė tik prie vienuolynų įkurtos mokyklos, kuriose buvo mokoma šventojo rašto dogmų. Tačiau po Kinijos revoliucijos, visapusiškai integravus Tibeto regioną į Kiniją, Tibete buvo pastatyti šiuolaikiški geležinkeliai ir oro uostai, mokyklos ir universitetai, kuriuose mokslas visiems prieinamas. Netgi Tibeto miestas Lhasa turi šiuolaikišką universitetą. (2011-tais metais Kinijoje buvo 2429 pripažinti valstybiniai ir privatūs universitetai).

Tibetas yra Kinijos autonominis regionas, panašiai kaip Alandų salos Suomijoje (švediškai kalbantis regionas Suomijai priklausančioje saloje), ar Škotija Jungtinėje Karalystėje. Tibeto regionas turi autonominę vyriausybę, vietinius teismus ir įstatymus, vietinį gubernatorių, kuris būtinai turi būti vietinis tibetietis. Tačiau vietinė valdžia yra pavaldi centrinei Kinijos valdžiai, o ne Dalai Lamai.

Tarp kitko: 1996 metais Dalai Lama paskelbė neįprastą pareiškimą, kuris padarė didelį poveikį emigracijoje esantiems Tibeto politiniams pabėgėliams: “Marksizmas yra sukurtas moralės principais, tuo tarpu kapitalizmas susirūpinęs tik savo nauda ir pelningumu. Marksizmas skatina teisingą produkcijos paskirstymą ir rūpinasi dirbančiosios klasės likimu ir išnaudojimo aukomis. Dėl šių priežasčių sistema patraukia mane ir… aš galvoju, kad pats esu pusiau marksistas, pusiau budistas.“

Tačiau jis taip pat pasiuntė ir kitą nuraminančią žinią “tiems, kurie gyvena pertekliuje”: “Geras dalykas būti turtingu… Tai yra jų užsitarnautų veiksmų vaisius, įrodymas, kad jie buvo kilniaširdžiai praeityje.” O neturtingiems jis pasiūlė savo išmintį: “Nėra gera priežastis tapti aršiam ir maištauti prieš tuos, kurie turi turtus ir pasisekimą… Geriau tobulinti pozityvų elgesį.”

2008 metais Dalai Lama kartu su CŽV pagalba dar kartą bandė išprovokuoti sukilimą Tibete, turint tikslą baikotuoti Pekino Olimpines žaidynes. Šiame maište ypatingai reiškėsi Tibeto teroristinė organizacija Tibeto Jaunimo Kongresas (Tibetan Youth Congress – TYC), apie kurią labai mažai kas žino. Ši organizacija, kuriai priklauso apie 30 tūkstančių narių ir kuri turi savo skyrius 70 pasaulio šalių, įkurta 1970 metais. Tibeto Jaunimo Kongresas yra sukurtas Dalai Lamos 14-ojo pirmtakų ir emigravusios diduomenės, kurie prisiekė ištikimybę Lamai ir atstovauja visiškam Tibeto atsiskyrimui nuo Kinijos.

Buvęs šios organizacijos vadovas Gaisangas Puncogas yra pasakęs: “Mes naudosime visus metodus, kurie mums pasitarnaus, ar tai bus smurtinis, ar nesmurtinis.” Dalai Lamos pasekėjas ir jaunesnysis brolis Tendzin Choegyal kartą pareiškė: “Teroristinė veikla gali duoti didžiausią rezultatą mažiausiomis sąnaudomis.”

Dalai Lama iki šiol gauna finansinę paramą iš JAV Fondo “National Endowment for Democracy” (Nacionalinis fondas Demokratijai Remti). JAV Kongresas kiekvienais metais skiria po 2 milijonus JAV dolerių politiniams Tibeto pabėgėliams Indijoje, papildomai dar milijoną už “demokratinę veiklą” Tibeto pabėgėlių bendruomenėje. Dalai Lama papildomai gauna pinigų ir iš bankininko George Soroso.

CŽV remiamas pasaulio “Taikos nešėjas” Dalai Lama neaplenkė ir Lietuvos.

Lietuvoje, kaip ir kiekvienais metais, kovo 10-ą dieną rodomas didžiausias dėmesys Amerikos Centrinės Žvalgybos Valdybos sukurtam „Tibeto okupacijos“ ir „Taikos nešėjo“ Dalai Lamos mitui.