Žmogaus teisių aktyvistė E. Pizzey: man liko nedaug laiko, bet dar labai norėčiau pamatyti feminizmo žlugimą

Autorius: Jolanta Miškinytė Šaltinis: http://www.moteris.lt/veidai/z... 2018-03-18 15:23:58, skaitė 721, komentavo 1

Britė Erin Pizzey su smurtu šeimoje ėmė kovoti dar tais laikais, kai šis reiškinys laikytas išimtinai vyro ir moters tarpusavio reikalu. 1971 metais Vakarų Londone, Čisvike (Chiswick), ji atidarė pirmąją prieglaudą smurtą patiriančioms moterims, ilgainiui tokių vietų atsirado ir daugiau, pagaliau tai išaugo į tarptautinį tinklą. Ši neeilinė moteris taip pat išleido per dvidešimt dokumentinių ir grožinių kūrinių.

Dabar Erin Pizzey yra 78-eri metai. Jai diagnozuota onkologinė liga, įvairiuose renginiuose šią moterį dažnai galima išvysti neįgaliojo vežimėlyje, tačiau ji vis dar yra aktyvi kovotoja su smurtu. 2007-aisiais Erin Pizzey – kaip garbės viešnia – atidarė pirmąją arabių moterų prieglaudą Bahreine. Vis dėlto įdomiausia tai, kad jau kurį laiką mūsų herojė daugiausia dėmesio skiria... vyrų teisėms. Ji yra organizacijos „A Voice for Men“ aktyvistė, kovoja už vyrų ir tėvų balsą šiuolaikinėje visuomenėje. Taip pat rašo straipsnius, veda radijo laidą, vadovauja portalui. Visa tai darydama, ji visomis išgalėmis gina savo pamatinę idėją, kad smurtas neturi lyties.

Už diplomatinės širmos

Erin balsas toks jaunatviškas, o kalba tokia energinga, kad niekaip neįtartum esant šią moterį garbaus amžiaus. Paradoksalu, tačiau E. Pizzey per kelis dešimtmečius iš pagalbos žmonėms visame pasaulyje turtų nesusikrovė, netgi priešingai – gyvena itin kukliai. Jos namai – viso labo studijos tipo butelis Pietų Londone, o verčiasi ši moteris – ir tai nėra jokia paslaptis – iš socialinės pašalpos. Pasakoju savo pašnekovei apie šeiminio smurto niuansus Lietuvoje ir kad jaučiamės esantys kone didžiausi smurtautojai pasaulyje. Erin reaguoja ramiai: „Mačiau nemažai pasaulio ir nežinau nė vienos šalies, kurioje nebūtų šito blogio. Turėtume suprasti, kad visur agresyvių žmonių yra mažuma. Tiesiog jų elgesys būna toks žiaurus, kad labai krenta į akis ir sulaukia daug žiniasklaidos dėmesio. Kovokite su šiuo reiškiniu, bet išmintingai. Nekartokite mano šalies padarytų klaidų. Saugokite šeimą, padėkite jai ir neįsileiskite radikaliojo feminizmo nuodų.“

Žinomos moters lūpomis kalba ne tik ilgametė darbo su smurto aukomis, bet ir ankstyva asmeninė patirtis. Erin Patria Margaret Carney kartu su savo dvyne seserimi gimė 1939-aisiais Kinijoje, diplomato šeimoje. Patogus ir turtingas gyvenimas milžiniškame name su krūva tarnų ir aukle truko neilgai – įsiveržus Japonijos armijai, visai šeimai buvo skirtas namų areštas, iki ją iškeitė į japonų karo belaisvius. Paskui tėvas diplomatinę tarnybą tęsė Beirute.

Pašaliniai vargiai galėjo įtarti, kas iš tikrųjų vyksta tuose iš pirmo žvilgsnio respektabiliuose namuose, tačiau tai labai paveikė tolesnį Erin likimą ir jos požiūrį į smurtą: „Užaugau psichologinės ir fizinės agresijos kupinoje aplinkoje. Mano tėvas buvo ūmaus būdo, mama – egoistiška, narciziška asmenybė. Jaučiausi nelaiminga, nesaugi. Jau nuo penkerių metų žinojau, kad mama manęs nemyli. Jai atrodžiau tingi, niekam tikusi ir negraži. Sesuo Rosaleen buvo liekna, daili tamsiaplaukė, iš mamos paveldėjo mėlynas akis, o aš – triukšminga nerangi storulė blondinė, panaši į jos nekenčiamo airių kilmės vyro giminę. Tėvas ant mūsų visų nuolat niršdavo ir rėkdavo. Mama jį, mums su seserimi ir broliu girdint, vadindavo idiotu, jo motiną – prostitute, o tėvą – airių girtuokliu.“

Erin prisimena, kad tėvas buvo nepaprastai pavydus, tiesiog persekiodavo žmoną, keldavo skandalus, jeigu ši penkias minutes pavėluodavo grįžti iš parduotuvės ar užsiplepėdavo telefonu. Kita vertus, Erin teigia, kad, nors tėvo bijojo ir nekentė, motinos žiaurumas, ypač emocinis, žeidė skaudžiau, giliau įsirėžė atmintyje.

Susprogdinti kapitalizmą

Kasdien patiriama įtampa ir baimė negalėjo nepaveikti vaikų. Erin pasakoja, kad jos sesuo Rosaleen nuolat kentė galvos skausmą, egzemą ir kartais taip neturėdavo jėgų, kad neįstengdavo atsikelti iš lovos. O ji pati buvo blogo elgesio, nuolat kėlė rūpesčių mokykloje. Kartą motina aptiko, kad Erin pavogė iš jos rankinės pinigų, ir iki kraujo prilupo lygintuvo laidu. Kitą dieną mergaitė parodė savo žaizdotas kojas vienai mokytojai, tačiau ši apie vaiko skriaudą nutylėjo.

Kai motinai buvo diagnozuotas vėžys, tėvas, vaikams matant, ėmė terorizuoti ligonę perleisti jam visą savo nemenką turtą. Po mamos mirties septyniolikmetė Erin paliko namus ir su savo tėvu daugiau niekada nebesusitiko, nors jis pragyveno dar daugiau nei dvidešimt metų. Po trejų metų viename Honkongo paplūdimyje mergina susipažino su karinio jūrų laivyno karininku Jacku Pizzey ir už jo ištekėjo. Ankstyvą santuoką pašnekovė aiškina ne meile, bet savo jaunatvišku naivumu, svajone turėti tai, ko niekada neturėjo – mylinčią šeimą. Pora įsikūrė Vakarų Londone, netrukus susilaukė dukros Cleo ir sūnaus Amoso. Erin tapo tipiška namų šeimininke – rūpinosi pietumis, vaikų reikalais, dviem šunimis ir kate. Jackas užsiėmė žurnalistika, įsidarbino televizijoje. Jo beveik niekada nebūdavo namuose. Erin neslepia, kad jautėsi vieniša, izoliuota, kad kartais norėjosi ir kitokios veiklos nei tik skalbimas ar virimas.

Sykį jaunoji namų šeimininkė perskaitė laikraštyje feministės Jill Tweedie komentarą apie moterų solidarumą ir draugystę. Nei politika, nei feminizmu Erin nesidomėjo, tačiau jai magėjo paįvairinti kasdienybę, pabendrauti. Taigi jau po kelių dienų mūsų herojė prisijungė prie Moterų išlaisvinimo judėjimo (Women‘s Liberation Movement) Čisviko grupės. Naujokės turėjo sumokėti mokestį ir įprasti vadinti viena kitą seserimis. Deja, Erin džiaugsmas dėl atrastos bendruomenės išblėso jau pirmaisiais mėnesiais, mat susirinkimuose ji nuolat girdėjo kalbas apie tai, kad šeima nėra saugi vieta moterims ir vaikams.

„Mane šokiravo kurstomas priešiškumas vyrams. Negalėjau pritarti tokiai destrukcijai ir vyrų demonizavimui. Na, ir niekaip negalėjau nutylėti apie užmačią susprogdinti bombą madingame Kensingtono prekybos centre „Biba“, – jį feministės vadino kapitalistiniu moters kūno seksualizavimo įrankiu. Juk pati ten apsipirkdavau kartu su vaikais! Paskambinau policijai. Žinoma, buvau išmesta iš judėjimo. Po poros savaičių, „Biboje“ nugriaudėjo sprogimas... Tą savo ir Anglijos visuomenės gyvenimo etapą, kupiną agresyvių feminisčių išpuolių ir anarchistinių grupuočių teroro, išsamiai aprašiau memuarų knygoje „This Way to the Revolution“, – pasakoja Erin.

Istorinis namelis ir jo gyventojai

Erin prisimena gana greitai pajutusi „seserų“ organizacijoje tuščiai gaištanti laiką: „Mačiau, kad lyderės siekia iš tokių naivuolių kaip aš išlupti pinigų. Buvo ir daugiau man pritariančių moterų, tad susijungėme į mažą grupę. Įtikinome vietos valdžią skirti mums patalpas – kad įvairių reikalų turinčios mamos galėtų trumpam palikti savo vaikus, pabendrauti tarpusavyje. Čia pradėjo lankytis įvairios moterys. Tarp jų buvo ir tokių, kurios turėjo sunkumų šeimoje, tačiau niekada nebūtų ieškojusios socialinių tarnybų pagalbos. Štai Cathy, rodydama man mėlynes ant kūno, pasakė: „Man niekas nepadės.“ Ir papasakojo, kaip vyras sumušė ją kėdės koja. Tą akimirką grįžau į vaikystę, kai, būdama šešerių, stovėjau prieš savo mokytoją tokia pat sumušta. „Tai padarė mano mama“, – pasakiau tada ir paprašiau pagalbos, bet ji man nepadėjo.

Pažintis su Cathy lėmė tai, kad atsirado prieglauda. Supratau, koks nepaprastai svarbus jai yra palaikymas. Netrukus mūsų mažą namuką užplūdo moterys. Turėjome po du kambarius pirmame ir antrame aukšte, virtuvėlę bei lauko tualetą. Pavadinome šią vietą „Women‘s Aid“.

Tada Erin nė nesapnavo, kad jos įkurtas kuklus prieglobstis moterims ilgainiui virs didžiausiu Jungtinės Karalystės pagalbos smurto šeimoje aukoms tinklu su filialais užsienyje, sulauks pačios Velso princesės Dianos vizitų ir finansinės paramos.

„Keliaudavau ten kasdien nuvežusi vaikus į mokyklą ir visiškai užmiršdavau savo vienatvę. Kartais mūsų namelyje vienu metu gyvendavo per penkiasdešimt nuo smurtaujančių partnerių pabėgusių moterų. Atkreipiau dėmesį, kad ne visos jos tokios jau ir nekaltos. Kai kurios staiga imdavo agresyviai elgtis su vaikais, – prisimena Erin. – 1974 m. viena mano prieglaudoje gyvenusi moteris surinko vietos bažnyčioje kitas moterų grupes ir paragino jas kurti prieglaudas visoje šalyje. Nemaloniai nustebau išvydusi šiame renginyje kai kurias „seseris“ – radikaliąsias feministes. O paskui nutiko blogiausia, ko buvo galima tikėtis, – jos uzurpavo kovos su smurtu šeimoje judėjimą paskelbdamos, kad visos moterys yra nekaltos smurtaujančių partnerių aukos. Feminisčių atidarytose prieglaudose vyrai dirbti negalėjo. Ten nebuvo priimamos ir problemų dėl alkoholio, narkotikų turinčios moterys bei vyresni nei dvylikos metų berniukai. O pas mus Čisvike dirbo ir moterys, ir vyrai – po lygiai, nes manėme, kad vaikams labai reikalingas džentelmeniško elgesio pavyzdys. Įvedėme terapinę programą smurtingoms moterims bei pagalbos priemonių nuo agresijos, seksualinės prievartos nukentėjusiems vaikams.

Tais pačiais metais išleidau pirmąją knygą apie smurtą šeimoje – „Scream Quietly Or The Neighbours Will Hear“. Man buvo labai svarbu parodyti, kad nuo smurto kenčiančios moterys su vaikais neturi kur dėtis, nes yra teisiškai neapgintos, taip pat – koks blogas visuomenėje įsišaknijęs požiūris, esą pašaliniams nėra ko kištis į sutuoktinių santykius.“

Moterų karai

Bemaž nuo pat veiklos moterų labui pradžios Erin Pizzey susidurdavo su radikaliosiomis feministėmis. Antroji jos knyga „Prone To Violence“ apie sukauptą patirtį dirbant su į smurtą linkusiomis moterimis suveikė it raudonas skuduras prieš buliaus nosį: „Tai buvo mano terapijos programa smurtingoms moterims. Dirbdama prieglaudoje įgijau daug patirties, atlikau tiriamąjį darbą. Mano prieglauda buvo pirmoji, tad jokio analogiško tyrimo niekas iki tol nedarė. O jis parodė, kad šešiasdešimt dvi iš pirmojo prieglaudos moterų šimtuko buvo ne mažiau agresyvios nei jų partneriai. Tos moterys smurtavo ne tik prieš savo vyrus, bet ir prieš vaikus.

Daugumai smurtą kenčiančių žmonių – tiek moterų, tiek vyrų – būdingas stiprus aukos sindromas. Jis susijęs ne su lytimi, ne su kokia nors ideologija, o su mūsų vaikystės patirtimi. Jeigu nepalieki smurtaujančio partnerio, vadinasi, esi priklausoma nuo smurto ir taip pat esi už jį atsakinga. Tokia mano išvada baisiausiai įsiutino radikaliąsias feministes. Jos grėsmingai reagavo į knygos sėkmę, nes „Prone To Violence“ turinys visiškai paneigė jų rutuliojamą teoriją, kad moteris yra vyro auka.

Prasidėjo anoniminiai gąsdinimai, grasinimai susprogdinti. Vienos konferencijos, kurios dalyvė buvau, metu feministės surengė prieš mane didelę demonstraciją, – prisimena Erin. – Policija į tai sureagavo labai rimtai ir skyrė man apsaugą. Taigi važinėjau po šalį į savo knygos pristatymus su policijos eskortu. Nebuvau išimtis, nes grasinta ir kitiems neideologizuotiems smurto problemos tyrėjams.

Tada, mūsų nelaimei, feministės suprato, kad smurtas šeimoje, prieglaudų idėja yra kaip tik tai, ko reikia. Jų pastangomis stereotipas, esą vyrai smurtingi, o moterys – tik nelaimingos jų aukos, per kelis pastaruosius dešimtmečius išplito visame pasaulyje. Nors nauji moksliniai tyrimai tik patvirtino tai, ką teigiau labai anksti: kad abi lytys gali būti agresyvios, gali smurtauti ir kad joms abiem reikia terapinės pagalbos. Kuo daugiau smurto regėjau, tuo aiškiau suvokiau, jog spręsti šią problemą reikia kuo taikiau.“

Išvažiuoti nereiškia pasiduoti

Įtemptas darbas, smurto tyrinėjimas ir paieškos, kaip nutraukti užburtą ratą, idėjinių priešų išpuoliai, pikti feminisčių straipsniai spaudoje sekino Erin sveikatą, komplikuotai klostėsi ir asmeninis gyvenimas. Kai paaiškėjo, kad laisvą laiką vyras leidžia ne su šeima, o kitų moterų draugijoje, mūsų herojė apsisprendė skirtis.

Vėliau ji ištekėjo antrąkart – už amerikiečio psichologo Jeffo Shapiro. Poros namai Pietų Londone buvo pilni knygų, muzikos ir žmonių. Kartu čia gyveno Erin sūnus Amosas, dukra Cleo su savo mylimuoju Mikey Craigu ir du jų vaikai. Beje, pirmąjį Erin anūką Keitą dukra Cleo pagimdė būdama tik penkiolikos metų. Jos mylimasis bosinės gitaros muzikantas Mikey Craigas (vėliau jis grojo grupėje „Culture Club“ kartu su Boy George'u) buvo pora metų vyresnis.

„Patyriau šoką sužinojusi, kad mano mergaitė, pati dar vaikas, laukiasi, bet paskui pagalvojau, kad mažylis juk ateina į mylinčią šeimą, ir nusiraminau“, – prisimena Erin. Praėjus aštuoniolikai mėnesių po Keitos gimimo, Cleo ir Mikey susilaukė dukros Amber.

Didelės šeimos sprendimą palikti Jungtinę Karalystę lėmė nesiliaujantis Erin persekiojimas dėl jos veiklos. „Aš labai didžiuojuosi savo mama, bet ji patyrė tiek spaudimo“, – vėliau sakė Erin sūnus Amosas. Pašnekovė teigia negalėjusi leisti, kad vaikai ir anūkai gyventų nuolatinėje baimėje, todėl jie ir išsikraustė į Jungtines Amerikos Valstijas. Naujojoje Meksikoje, Santa Fė, ji ėmė kurti prieglaudą smurto ir pedofilijos aukoms. Vėliau šeima persikėlė į Kaimanus. Anot Erin, vaikams tai buvo puiki vieta augti, o jai – rašyti knygas. Paskui moteris kurį laiką gyveno Italijoje. Antroji jos santuoka taip pat baigėsi skyrybomis. Į Londoną E. Pizzey grįžo po keturiolikos svetur praleistų metų padedama JAV su šeima gyvenančio sūnaus Amoso.

Šios moters dvasios dvasios nepalaužė nei 2000-aisiais diagnozuota sunki liga, nei dvidešimt dvejų metų sulaukusio anūko Keitos savižudybė. Dar paauglystėje Keitui buvo diagnozuota paranojinė šizofrenija. Sveikatos problemą pagilino tai, kad sukiodamasis muzikantų pasaulyje Keita rūkė marihuaną, o ši, net ir mažiausias kiekis, sukeldavo jam haliucinacijas. Jaunuolis pakliuvo į areštinę po to, kai gatvėje atėmė iš pagyvenusios moters rankinę. Ten ir pasikorė. Ši nelaimė buvo įvertinta kaip įstaigos aplaidumas.

Kodėl vyrai nebeveda

Kad ir kokių Erin bei jos nuopelnų vertinimų girdėtume, ji jau užsitikrinusi savo vietą istorijoje. Įdomu, ar ši moteris dar apie ką nors svajoja? Erin ištikima sau iki galo, tad ir jos atsakymas – tarsi antspaudas po visomis mintimis: „Man liko nedaug laiko, bet dar labai norėčiau pamatyti feminizmo žlugimą. Vertinu jį kaip socialinę patologiją. Negana to, kad vyrai verčiami baubais, dar ir griaunama šeima, o juk ši yra civilizacijos pagrindas. Feminizmas iš esmės pažeidžia žmogaus teisę būti laikomam nekaltu, kol jo kaltė neįrodyta. O pagal feminizmą visi vyrai yra jau gimę kalti. Daugybei radikalių feminizmas yra kaip religija. Šiandien jos įtakingos, galingos, jų organizacijos dosniai finansuojamos. Anglijoje, Amerikoje visi rimtesni postai, kuriuos turi moterys, yra radikaliųjų feminisčių. Atsidūrėme situacijoje, kai socialinės tarnybos, policija, žiniasklaida yra užkibusi ant moterų, kaip aukų, kabliuko.

Iš pradžių buvo paskleista mintis, kad šeima nėra saugi vieta moterims ir vaikams. Paskui imta siekti tokio šeimos modelio, kurį sudaro moteris su vaikais, o vyrai atmetami.

Beje, didžiausias tų radikalių „nuopelnas“ – sukurtas atšiaurumas tarp lyčių. Pažįstu daugybę vienišų trisdešimtmečių, keturiasdešimtmečių moterų, kurios neturi nei šeimos, nei vaikų. Vyrai nebeveda, nes tiesiog nebėra linkę įsipareigoti. Man taip pat neramu dėl to, kad moterys verčiamos eiti į darbą, nori jos to ar ne. Anglijoje mama negali pasilikti su vaiku namuose, nebent yra ištekėjusi už labai turtingo žmogaus. Net jei ji vienintelė rūpinasi atžala, nes tėčio nėra, vis tiek turi atiduoti mažylį į lopšelį ir eiti dirbti. O juk mažiems vaikams reikia namuose bent vieno šeimos nario. Mintis, kad jie laimingai klesti lopšelyje, klaidinga.“

Kai baigsis dietos

Erin tikina, kad daugybė radikalių feminisčių įsitaisiusios socialinės pagalbos sferoje. Jos brutaliai atima vaikus iš tėvų. „Dar dirbdama Čisviko prieglaudoje susidūriau su šiuo reiškiniu, tik jis nebuvo toks dažnas kaip dabar, – pasakoja pašnekovė. – Neretai socialinės tarnybos atskiria vaikus nuo motinos, jei ši palaiko ryšį su smurtaujančiu vyru ar socialiniai darbuotojai mano, kad taip yra. Aš į savo prieglaudą priimdavau moteris kartu su vaikais todėl, kad šeimos išdraskymas sukuria naujų problemų. Reikia gydyti aukos sindromą, diegti motinystės bei tėvystės įgūdžius, o ne atimti vaikus. Ir mano tėvams reikėjo tik padėti. Socialinių darbuotojų nusiteikimo prieš vyrus ir tėvus būtų neįmanoma suprasti, jei nežinotume, kokia yra radikaliųjų feminisčių įtaka šioje srityje.

Taip nieko neišspręsime, nebent siekiame, kad kalėjimai niekada neištuštėtų. Vaikas – ne daiktas, kurį galima kilnoti iš vienos vietos į kitą. Jis labai susijęs su šeimos aplinka. Šios netektis gali paveikti neprognozuojamai. Noriu, kad žmonės suprastų, jog smurtas yra ne tai, ką vyrai daro moterims, bet tai, ką mes paveldime iš tėvų. Labai svarbu gimdytojų terapiją pradėti kuo anksčiau, kad vaikai nekentėtų ir vėliau patys netęstų blogų tradicijų. Todėl būtina edukuoti jaunus žmones, kurie dar tik rengiasi kurti santykius.

Laikas liautis eskalavus priešiškumą vyrams, juk dėl to daugybė vaikų jau prarado tėčius. Tai ir yra svarbiausia priežastis, kodėl pastaraisiais metais užsiėmiau vyrų teisėmis. Dėl radikaliųjų feminisčių diktato vyrus pasidarė labai lengva apkaltinti nebūtais dalykais be jokių įrodymų.“

Bet kaipgi kova už lygias teises, moterų pasiekimai šioje srityje, jų solidarumas? Erin turi savo nepalaužiamą nuomonę: „Utopija, kad įmanoma laimingai suderinti karjerą su šeimos gyvenimu. Moteris tiesiog kitaip įkalino, ir jos gyvena nuolat skubėdamos, pervargusios, nebegali ištaikyti laiko sau, tik daugelis į tokias lenktynes įsivėlusiųjų nė pačios to nesuvokia. O tikroji moterų seserystė atsirastų, jei jos baigtų rungtis viena su kita, be visa kita, ir plastinėmis operacijomis bei nesibaigiančiomis dietomis: „Ne vyrai verčia moteris tuo užsiimti, bet tarpusavio konkurencija.“