Atsiskirti nuo tėvų. Trys separacijos etapai
Autorius: ŠeimaIrNamai.eu Šaltinis: http://seimairnamai.eu/atsiski... 2018-04-04 11:47:45, skaitė 638, komentavo 1
Separacijos, t.y. atsiskyrimo nuo tėvų tema aktuali daugeliui. Kalba eina ne tiek apie fizinį ir finansinį atsiskyrimą – su šiais reikalais dauguma daugmaž susitvarko, o apie psichologinį. Galima jau seniai nebegyventi kartu, tėvo ir motinos jau gali nebebūti gyvųjų tarpe, tačiau ir toliau jausti jų nuostatų, vertinimų įtaką, elgtis, atsižvelgiant į juos, tęsti su jais vidinį dialogą, iš naujo ir iš naujo stengiantis jiems kažką įrodyti.
Savo laiku man tapo dideliu atradimu santykių su tėvais periodizacija.
Pirmas etapas – simbiozė su pliuso ženklu. Laikotarpis iki 10-12 metų amžiaus, kai vaikas visomis prasmėmis priklausomas nuo tėvų ir su jais susiliejęs.. Mama ir tėtis – patys reikšmingiausi žmonės jo gyvenime, didžiausi autoritetai, kurių elgesys net nesvarstomas.
Antras etapas – simbiozė su minuso ženklu. Vaikas, o tiksliau jau paauglys pradeda priešintis ankstesnei priklausomybei ir vis labiau orientuojasi į bendraamžių nuomones. Prasideda pretenzijos, didėja nepasitenkinimas ir nusivylimas tėvais, kurie jau negali arba atsisako tenkinti augančius atžalos poreikių ir troškimų. Šio laikotarpio reikšmė – atsisveikinti su iliuzijomis, priimti pasaulį su visais jo apribojimais, kančiomis, neteisybe. Suprasti, kad tėvai – ne dievai, o įprasti normalūs žmonės su savomis silpnybėmis, savais trūkumais. Idealus variantas – paauglys padaro išvadą, kad vaikystė baigėsi, reikia tapti labiau savarankišku ir suaugusiu, mokytis kovoti dėl savo nuomonės, ginti tai, kas tau brangu ir svarbu, elgtis savaip, būti už tai atsakingam ir liautis kažko laukti iš mamos ir tėčio.
Trečias etapas – autonomija. Tai ir yra toji separacija, kai žmogus savarankiškai atsiskiria nuo tėvų šeimos, pradeda pasikliauti savimi, pats vairuoja savo gyvenimą. Jis susirado savo unikalų, nepakartojamą „Aš“, o svarbiausia – jau nepriklauso nuo tėvų nuomonės ir emocinių reakcijų. Nepasiduoda provokacijoms, nepuoselėja savo nuoskaudų ir nejaučia reikalo teisintis. Tapęs suaugusiu ir brandžiu, „vaikas“ jau nelaukia, kad tėvai rūpinsis ir demonstruos meilę, jeigu jie šito nesugeba. Tai labai svarbu – suvokti, kad jūsų gali ir nemylėti. Realizuoti jūsų adresu visas nuosavas tėviškas/motiniškas traumas, tenkinti jūsų sąskaita savo poreikius. Ir nemylėti.
Kiekvienas žmogus turi savus resursus. Kažkas nemoka dainuoti, o kažkas nemoka būti tėvu ar mama.
Kad atsiskirtume, reikia iš pradžių glaudžiai susivienyti, o paskui gerai pakariauti – t.y. kokybiškai įveikti pirmuosius du etapus.
Tačiau autonomiją retai kas pasiekia. Paprastai žmonės įstringa arba pliusinėje simbiozėje, kai mama išlieka svarbiausiu žmogumi gyvenime ir svarbiausiu emocinio prisirišimo objektu, arba minusinėje simbiozėje – nesibaigiančioje konfrontacijoje, bandymuose pastoviai kažką įrodyti.
Autonomija – tai ne tėvo ir vaiko santykiai. Ir visiškai nesvarbu, kas konkrečioje situacijoje vaidina vaiko, ir kas – tėvo vaidmenį. Inversija vyksta pastoviai – vaikai nuo mažų dienų kaitaliojasi vaidmenimis su tėvais. Autonomija – tai dviejų suaugusių žmonių santykiai be emocinės priklausomybės.
Emocinė priklausomybė – kai tau pernelyg svarbus kitas žmogus, kai susifokusuojama į santykius su juo. Ir nebūtinai tie santykiai būna malonūs. Tai nuolatinis poreikis būti šalia šio žmogaus (nebūtinai tiesiogiai, galima tiesiog psichologiškai). Tave labai stipriai veikia jo nuotaikos, žodžiai, troškimai. Jauti atsakomybę už jo fizinę ir emocinę savijautą. Stengiesi atitikti jo lūkesčius, įsiteikti. Arba priešingai – kovoji dėl teisės būti savimi. Pastoviai kovoji. Protestuoji. Ginčijiesi.
Kas gi tokiu atveju yra emocinė nepriklausomybė?
Tarkime, mama nepatenkinta suaugusia dukra ir ją kritikuoja. Emociškai nepriklausoma dukra nejaus nei kaltės, nei gėdos. Jos emocinis pasaulis liks nepaliestas, mamos nepasitenkinimas netaps tragedija, nepastūmės atlikti kažkokių veiksmų, nesumenkins savivertės.
Atsiskirti nuo tėvų, apriboti jų įtaką ir kišimąsi į mūsų gyvenimą – nereiškia nutraukti ryšių. Tai reiškia pakeisti santykius, pervesti juos į režimą „suaugęs bendrauja su suaugusiu“. Ir tokių santykių pagrindu turi tapti abipusė pagarba.
Reikia pripažinti pagaliau, kad turime teisę neatitikti tėvų lūkesčių, nebūti atsakingi už situacijas tėvo ir motinos šeimoje, nesijausti kaltais ir už nežinia ką skolingais.
Bet ir tėvams turime leisti būti tokiais, kokie jie yra (ar buvo) – reikliems, kritikuojantiems, „neteisingiems“, neidealiems.
Aš (vaikas) – esu aš. Tu (tėvas/mama) – esi tu. Mes patys artimiausi žmonės. Tačiau mes atskiri (jausti atskirumą nuo kitų žmonių apskritai labai naudingas dalykas).
Tau gali kažkas manyje ar mano gyvenime nepatikti. Aš galiu į tai nereaguoti ir toliau gyventi savo galva.
Kiekvienas iš mūsų eina savo keliu, turime savas vertybes, savus sprendimus ir savo teisę daryti klaidas. Mes nekariaujame, nesiveržiame į vienas kito teritoriją, nelaikome savęs skolingais.
Mes nenaudojame vienas kito vidinei tuštumai užpildyti ir įgyti gyvenimo prasmei.
Mes džiaugiamės, kad turime vienas kitą – tokius netobulus, ne be nuodėmių, bet be galo artimus. Kad gyvename, kvėpuojame ir dar turime laiko pasakyti, kokie mes vienas kitam dėkingi, o jeigu kas negerai – paprašyti atleisti.
Tai, be jokios abejonės, dvipusis procesas. Vaikas atsiskiria ir tampa suaugęs, tėvai jį paleidžia ir pripažįsta jį suaugusiu.
Bet netgi jei tėvai nepasirengę paleisti, įgyti autonomiją įmanoma. Taip, tai didžiulis, sunkus, rimtas psichologinis darbas, bet jis gali pavykti.
Šio darbo rezultatas: pripažinti, kad tėvai yra tėvai, tokie, kokie yra, kitų ir kitokių nebus. Pripažinti tėvuose tėvus, įžvelgti mamoje ir tėtyje prasmę, kurią jiems suteikė prigimtis. Padėkoti jiems už suteiktą gyvybę ir atleisti už klaidas.
Tą dieną, kai vaikas supranta, jog visi suaugę nėra tobuli, jis tampa paaugliu. Tą dieną, kai jis tėvams atleidžia – tampa suaugusiu. Tą dieną, kai atleidžia pats sau – tampa išmintingu.
Niekas niekada netaps savarankiškas ir autonomiškas, jei laikys kitą žmogų kaltu, neteisiu… Autonomija atsiranda tada, kai vaikai tėvuose sugeba pamatyti ir tai, kas gera, ir tai, kas bloga. O taip pat ir savyje.