Vidinės krizės požymiai
Autorius: ŠeimaIrNamai.eu Šaltinis: http://seimairnamai.eu/vidines... 2018-04-04 11:48:16, skaitė 569, komentavo 1
Visiems pasitaiko pavargti, visiems užeina prastos nuotaikos banga. Pakalbėsime apie šiek tiek rimtesnius dalykus – būseną, kai mūsų giluminiai jausmai pradeda prašytis į išorę. Kaip taisyklė, tai prasideda, sulaukus 30-35 metų amžiaus. Psichologai teigia, kad šiame laikotarpyje mes atsisveikiname su savotišku „vidiniu sargu“. Prasideda narsi, nors neretai nerangi kova su mumyse slypinčiais teigiamais ir neigiamais bruožais, kurių daugumą teks iš pradžių aptikti, o paskui su jais taikytis.
Krizės esmė yra ta, kad į paviršių veržtis pradeda mūsų tikrasis „Aš“, su visu savo pozityvu ir baisiu negatyvu. Kuo stipriau priešinamės, tuo sunkesni vidinės krizės simptomai mūsų laukia: pradedant nuotaikos svyravimais ir depresija, baigiant agresija ir savigriova.
Vienintelis būdas išsivaduoti nuo baimių – panirti į savojo „Aš“ tamsias gelmes ir jas ištyrinėti.
Tačiau pradžiai turime suprasti, ar tai išties krizė. Gal jums paprasčiausiai laikas atostogų?
Vargina vaidmenys. Kiekvienas mūsų įprastas vaidmuo, paimtas atskirai, atrodo pernelyg siauras, bet kokia struktūra gyvenime pradedama laikyti apribojimu. Kad atsakytume į klausimą „kas aš esu?“, daugiau nepakanka pasakyti vyras/žmona/tėvas/mama/sūnus/dukra/viršininkas… Pradedame jausti atvirą susierzinimą, kai mus mato vien tik kaip konkretaus socialinio vaidmens atlikėjus ir neįžvelgia mumyse žmogaus. Visa tai reiškia, kad mūsų viduje bręsta poreikis integruotis.
Prarandame svajonę. Daugelis žmonių atsisveikina su iliuzijomis, supratę, ką realiai vis dar gali pasiekti. „Ir tai viskas?“ – klausiame savęs. – „O kur tasai superherojus, roko žvaigždė, Nobelio laureatas, korporacijos direktorius, kuriuo ruošiausi tapti?“ Svarbiausia – nepaskęsti savęs gailėjime, laiku peržiūrėti iš naujo visus gyvenimo tikslus. Svarbu siekti ne idealaus, o harmoningo „Aš“.
Tikrosios problemos su psichika – krizė – prasideda tuo atveju, kai žmogus atsisako permąstyti savo jaunuoliškus tikslus. Sveika asmenybė geriau pripažins, kad ji jau niekada netaps stambaus banko prezidentu ir susitaikys su vadybininko postu. Bet ne vien susitaikys – ji užpildys gyvenimą savomis prasmėmis. Pavyzdžiui, sporto žvaigžde netapęs žmogus ima savanoriškai treniruoti vaikų komandą savo rajone ir šitaip pasirenka džiaugsmą, vietoje depresijos.
Pastebime, kad senstame. Paprastai mes nepastebime senatvės požymių, žvelgdami į veidrodį, tačiau pastebime juos aplinkiniuose žmonėse. Kai susitinkame su klasės draugais, mes galvojame ne tiek apie jų pasiekimus, kiek apie pasikeitusią išvaizdą, liudijančią apie amžių. Kai matome, kaip nusilpo tėvai, vėlgi praregime – mes jau nebe tokie jauni. Rimtas psichologinis sukrėtimas daugumai žmonių – tėvų mirtis, su kuria daugelis susiduria, sulaukę 35-45 metų. Žmogus staiga supranta, kad jis daugiau ne „vaikas“, kad liko pasaulyje vienas ir dabar jau jis kaunasi priešakinėse linijose.
Pradedame skaičiuoti laiką. Jauniems atrodo, kad priešakyje laukia ištisas gyvenimas. Sulaukę 35-erių, žmonės praranda šį pojūtį, pasidaro aišku, kad laikas bėga. Galbūt nespėjame atlikti kažko svarbaus? Galbūt praleidžiame paskutinį šansą ir greitai bus per vėlu? Visi planai, visos mintys apie ateitį dabar lyginamos su galima gyvenimo trukme. Paradoksas slypi tame, kad ištrūkus iš krizės, apatijos jausmas nepasitraukia, nežiūrint į tai, kad objektyviai laiko lieka dar mažiau. Tačiau mes ir vėl matysime ateitį teisinga perspektyva, kadangi sugrįžo pasitikėjimas ir atsirado naujų tikslų.
Bijome savęs. Neišspręstos ankstesniuose gyvenimo etapuose problemos išplaukia į paviršių ir pradeda mus kankinti. Netikėtai išnyra netgi užmirštos vaikystės problemos. Ypatingai kankina „nepatrauklūs“ mūsų „Aš“ aspektai, kuriuos kruopščiai slėpėme nuo pasaulio.
Vienas 43 metų dizaineris apie tai pasakė: „Per paskutinius metus supratau, kad slopinau savyje visus tuos jausmus, kurių negalėjau priimti. Dabar jie išplaukė į paviršių. Aš negali daugiau užkirsti jiems kelio. Jaučiu baimę, pavydą, godumą, troškimą konkuruoti – visus tuos taip vadinamus blogus jausmus. Mane apstulbino, kaip atkakliai mes juos savyje slopiname ir nepriimame savo skausmo“.