Prancūzija, 1968-ųjų gegužė – prezidentas pabėga!
Autorius: Kibirkštis Šaltinis: http://kibirkstis.blogspot.lt/... 2018-05-03 19:41:53, skaitė 1077, komentavo 18
Mitingas Paryžiuje, 1968 m. gegužė
Prieš 50 metų, gegužės mėn. Prancūzijoje netikėtai prasideda arši revoliucinė kova už geresnę gyvenimo ateitį daugumai. Milžiniškos demonstracijos, visuotiniai streikai, užimti universitetai, fabrikai ir teatrai, barikados Paryžiaus ir Bordo gatvėse. Gamyklose ir fabrikuose darbininkai renka komitetus, tarybas… Visa Prancūzijos pramonė stoja. Politiniai lyderiai išsigandę laukia revoliucijos ir pilietinio karo. Prezidentas De Golis bėga iš šalies ir niekas nežino, kur jis dingęs (vėliau paaiškėja, kad jis slėpėsi prancūzų karinėje bazėje Vokietijoje).
Viskas prasidėjo nuo eilės studentiškų protestų prieš kapitalizmą, vartotojiškumą, Amerikos imperializmą bei tradicines institucijas, vertybes ir tvarką. Šis protestas apėmė pramonę, streikuose dalyvavo 11 milijonų darbininkų (o tai sudarė virš 22% visų Prancūzijos gyventojų). Praktiškai visa šalis buvo paralyžiuota. Užimtos fermos ir žemės ūkio produktų sandėliai. Streikavo bankų tarnautojai ir mokesčių inspekcijų valdininkai. Kinematografistai sustabdė Kanų festivalio darbą. Nevyko žirgų ir automobilių lenktynės bei golfo čempionatas. Radijo ir televizijos informaciją dalinai kontroliavo patys žurnalistai.
Paryžiaus gatvėse stovėjo barikados
Vyriausybė prieš studentus, juos rėmusius dėstytojus ir streikuojančius darbininkus nedelsdama panaudojo drausmines administracines priemones ir policiją. Tai tik įliejo alyvos į ugnį. Paryžiaus Lotynų kvartale iškilo barikados, streikai apėmė visą šalį.
Gegužės 6 d., Vyriausybei uždarius Sorbonos universitetą ir jį užėmus policijai, didžiausias Prancūzijos studentų susivienijimas UNEF (Union Nationale des Étudiants de France), remiamas dėstytojų sąjungos, organizavo protesto žygį, kuriame dalyvavo 20000 asmenų. Policija negailestingai išvaikė taikią demonstraciją, panaudojusi ašarines dujas ir „bananus“. Šimtai studentų buvo areštuoti.
Mitinguojantis jaunimas, 1968 m. gegužė
Jau kitą dieną studentus parėmė vyresniųjų klasių mokinių sąjungos ir jauni darbininkai, kurie prisijungė prie kovos.
Smurtiniai valdžios veiksmai sukėlė visuomenėje didelę pasipiktinimo audrą. Akademinį jaunimą parėmė darbininkai, streikai greit išplito visoje šalyje. Gegužės 13 d. daugiau nei milijonas žmonių žygiavo demonstracijoje Paryžiuje. Išsigandęs Prancūzijos premjeras Ž. Pompidu asmeniškai paskelbė, kad paleidžiami visi areštuotieji, o Sorbonos universitetas vėl atidaromas. Tačiau buvo vėlu. Ir nors profsąjungos bandė nuraminti streikuotojus, skelbdamos, jog išreikalavo minimalaus atlyginimo padidinimo 35 proc., 7 proc. atlyginimo padidinimo likusiems, o streikuose dalyvavusiems darbininkams – pusės jų darbo uždarbio išmokos, streikai nenurimo. Profsąjungų vadovybė buvo nušvilpta. Paskelbiami pirmieji politiniai reikalavimai – paleisti nacionalinį susirinkimą, atsistatydinti Prezidentui, skelbti pirmalaikius rinkimus…
Darbininkų klasė ir dauguma akademinio elito bei studentų buvo vieningi. Prisijungė valdininkai ir vidurinioji klasė. Tačiau neatsirado politinės jėgos, kuri būtų pajėgi baigti šią jungtinę kovą pergalę. Ne tik socialistai, bet ir komunistai siekė taikaus politinio sprendimo, nekeičiant buržuazijos valdymo sąlygų.
Gegužės 30 d. paleidus Nacionalinį susirinkimą ir komunistams parėmus naujus rinkimus, pilietinio karo pavojus praėjo. Nuo šio momento revoliucinis masių pakilimas ėmė slopti. Valdančioji klasė tuoj pat ėmėsi ryžtingų veiksmų, sutelkė ir apginklavo savo šalininkus visoje šalyje, organizavo savą vyriausybę palaikančias demonstracijas ir aktyviai slopino darbo liaudies bei studentų kovos įkarštį. Darbininkai palaipsniui grįžo prie darbo ar buvo policijos išvaikyti iš užimtų fabrikų, studentų sąjunga atšaukė gatvių protestus. Vyriausybė uždraudė visa eilę kairiųjų organizacijų, o birželio 16 d. policija vėl užėmė Sorboną. Birželio mėn. įvykusiuose pirmalaikiuose rinkimuose golistai pasiekė triuškinančią istorinę pergalę. Jie laimėjo 353 vietas, o komunistai – 34.
Mitinguojantis jaunimas, 1968 m. gegužė
Mitinguojantis jaunimas, 1968 m. gegužė
Simboliška, kad tų pačių metų liepos 14, švenčiant nacionalinę šventę – Bastilijos paėmimo dieną, Paryžiaus Lotynų kvartale kilo paskutinioji rimtesnė pasipriešinimo banga, organizuota kairiųjų, studentų-socialistų, komunistų su raudonais ir anarchistų su juodais raiščiais. Tą pačią naktį policijos ir spec. tarnybų pajėgos ją negailestingai sutriuškino. Jėgos struktūros veikė taip brutaliai, jog Britanijos ir Vakarų Vokietijos vyriausybėms net teko pareikšti formalius protestus dėl elgesio su jų piliečiais, nukentėjusiais, malšinant protestą.
„Didi ramybės jėga“
Kova, kuri 68-ųjų gegužę vystėsi Prancūzijoje, iš partinių ir profsąjunginių darbininkų klasės lyderių vis įsakmiau reikalavo kelti politinius tikslus.
Fabrikų ir gamyklų darbininkės kontroliavo maisto produktų tiekimą vietinėms parduotuvėms ir organizavo mažmeninės prekybos taškus mokyklose. Darbininkai ir studentai organizavo išvykas į fermas, kad padėtų valstiečiams sodinti bulves.
"Renault" gamyklos darbininkų mitingas
Kovos „epidemija“ apėmė vis naujus, net netikėtus gyventojų sluoksnius. Garsaus Paryžiaus varjete ir kabare „Folies Bergere“ artistės pasiskelbė esančios darbininkėmis. Jos pareikalavo padidinti atlygį už valandą iki 6 frankų, pagerinti sanitarines sąlygas ir teisę sudaryti kolektyvines sutartis. Jos pareiškė: „Jei mes dirbame striptize, tai dar nereiškia, jog esame kvailesnės už kitus.“ Artistės rengė šachmatų turnyrus, skaitė knygas, dainavo dainas ir vedė diskusijas.
Sustreikavo futbolininkai, inžinieriai užėmė Prancūzijos pramonininkų būstinę. Prie visuotinio streiko prisijungė valdininkai, meteorologai, bibliotekininkai, atomininkai…
Buvo užimti stambūs ūkiai ir žemės ūkio produktų sandėliai. Nacionalinė jaunų fermerių organizacija kvietė paskelbti visuotinį streiką žemės ūkyje, reikalavo teisingos ekonominės ir socialinės demokratijos. Šalies pietuose mažai kam rūpėjo ekonominės programos ar nauji atlyginimų tarifai. Žmonės siekė ne kiekybinių, o kokybinių savo gyvenimo pokyčių.
Neliko nuošaly prekybos laivyno jūreiviai. Net laivų viršininkai prisijungė prie streikuojančių komandų, užėmusių laivus, - rašė „The Times“ gegužės 23 d.
Stambiose gamyklose – revoliucijos tvirtovėse – tvyrojo šventinė atmosfera ir veiklumas. Dešimtmečiais daugumą kausčiusi baimė be pėdsakų išgaravo. Įmonių streiko komitetai jungėsi į teritorines tarybas, darbininkai bendravo su studentais, tirpindami buvusį tarpusavio nepasitikėjimą, mitinguose ir susirinkimuose skambėjo „Internacionalas“…
Tačiau tikros kovos egzamino neišlaikė tie, kurie privalėjo stovėti pirmose gretose.
CGT (Confédération générale du travail – generalinė darbo konfederacija, didžiausia Prancūzijoje) generalinis skretorius Žoržas Sega (Georges Segui) „Renault“ darbininkams kalbėjo: „bet koks kvietimas sukilti gali pakeisti jūsų streiko pobūdį“. Šis aukštas komunistinis valdininkas mėgino pagąsdinti darbininkus! Tačiau tai tik paakino streikuojančius imtis politinio, revoliucinio krizės sprendimo būdo.
"Renault" darbininkai užėmę gamyklą, 1968 m. gegužė
Premjeras Ž. Pompidu savo kalboje per nacionalinę TV išlaikė panašų toną, kaip ir komunistų partijos lyderiai: studentams nedera klausyti agitatorių, o piliečiams – pasiduoti anarchijai. Tačiau fabrikuose nebuvo anarchijos. Ten tvyrojo tvarka ir vidinė disciplina!
Pompidu liko vienas. „Rumunijoje De Golis įkūrė vyriausybę emigracijoje“, – juokavo paryžiečiai. Policininkų profsąjungos atstovas pareiškė, kad jam gali nepasisekti sustabdyti šturmo policijos nuo streiko. O tuo tarpu Ž. Sega ir toliau „liejo kibirus vandens“ ant revoliucinio judėjimo, siekdamas „atvėsinti“ jo dalyvius. Ką, beje, sėkmingai daro ir dabartiniai ES profsąjungų lyderiai, tame tarpe ir Lietuvoje. Ž. Sega pareiškė: „CGT turi reprezentuoti save kaip didi ramybės jėga“. Anot nemirtingų K. Markso žodžių apie Paryžiaus Komunos didvyrius, kuomet pačiame revoliucinės audros įkarštyje darbininkai šturmavo dangų, jų politiniai lyderiai giedojo lopšines.
„Demokratai“ ir „komunistai“
Mitinguojantis jaunimas, 1968 m. gegužė
Savo laiku Marksas ir Engelsas nemažai rašė apie revoliucinius perversmus Prancūzijoje. Šalia kitų, jie pabrėždavo faktą, kad visoje eilėje atvejų „ponai demokratai“, atsidūrę revoliucinio judėjimo priešakyje, vogė iš liaudies jų sunkioje kovoje iškovotas pergales ir atverdavo kelius reakcijai, kuri neretai būdavo kruvina. Su Paryžiaus Komuna „susitvarkė“ nužudydami ne mažiau, kaip 45 tūkstančius paryžiečių; dar dešimtys tūkstančių mirė kalėjimuose ir tremtyje. Kasmet gegužės 28 dieną minima Paryžiaus Komunos kankinių diena, 1968 metais sutapo su naujos revoliucinės situacijos kulminacija Prancūzijoje. Darbininkų judėjimo lyderiai, gi, eilinį kartą rengėsi atimti iš didvyriškos prancūzų liaudies jos pergalę.
1968-ųjų gegužę likimas šypsojosi prancūzų darbininkų klasei, – šį kartą ji turėjo tūkstantį kartų daugiau šansų pergalei, nei komunarai 1870 m. Žmonės buvo apimti jaudinančio pojūčio – pergalė galima. Visuotinei nuotaikai pasidavė ir generalinis kompartijos sekretorius Valdekas Emilis Rošė (Waldeck Rochet). Jau susitaikęs su vienos iš opozicinių partijų vadovo vaidmeniu ir pripratęs prie mieguistai biurokratinės politinės veiklos stiliaus, staiga jis akis į akį susidūrė su būtinybe atsakyti į „iš apačių“ kilusį spaudimą. Jis susigaudė, kad atsakymas privalo būti grindžiamas teisingomis revoliucinėmis idėjomis ir pagaliau atitikti revoliucinę partijos programą, kurios vykdymui partija ir buvo įsteigta. Vienu mostu nubraukdamas visas savo įprastines pozicijas, Rošė paskelbė specialią deklaraciją, kurioje pateikė teisingą judėjimo pirmyn planą:
„Norint įgyvendinti darbininkų, mokytojų, studentų.... siekius,<...> prancūzų komunistų partija siūlo <...> nacionalizuoti ne tik didžiausius bankus, bet ir didžiausias pramonės monopolijas, viešpataujančias svarbiausiuose ekonomikos sektoriuose <...> Pradėti, išplečiant gamyklinių komitetų įgaliojimus ir užtikrinant laisvą profsąjungų veiklą įmonėse <...> būtina panaikinti monopolijų ir golistinio rėžimo valdžią.“
Po šio pareiškimo pasirodys ir kiti, kuriuose bus ne ką mažiau nuorodų į „socializmo būtinumą“. Tačiau tokio konkretumo, kokiu pasižymėjo pirmasis dokumentas – deklaracija, jau nebeliks. Kompartijos bei profsąjungų lyderiai ir toliau neigė politinį judėjimo pobūdį, neigė net pačios revoliucinės situacijos egzistavimą šalyje, tuo pačiu kartodami savo pirmtakų klaidas.
Mitingas Paryžiuje, 1968 m. gegužė
Prancūzijos „komunistų“ nuomone, 1968 m. Gegužės įvykiai – tai išimtinai kova dėl uždarbio padidinimo ir darbo sąlygų pagerinimo. Jie neįžvelgė įvykiuose klasinės prigimties ir politinės esmės.
Politika – tai klasių kova dėl valdžios paėmimo, įtvirtinimo ir išsaugojimo. Pati savaime ekonominė kova darbo liaudžiai neatneš pergalės bent kiek ilgesniam periodui, jei neįvyks socialinė pertvarka. Kapitalizmas, kuris užtikrina saujelės turtėjimą milijonų sąskaita, negali sau leisti ženkliai tenkinti dirbančiųjų reikalavimus. Todėl tikrai revoliucinės partijos pareiga palaikyti streikuotojų dvasią bei valią ir sieti jų reikalavimus su esmine visuomenės pertvarka. Tačiau be gilaus dialektikos ir marksizmo teorijos išmanymo darbo liaudies kova tampa keleriopai sunkesne ir sudėtingesne. Simptomiškas tuometinis Kremliaus elgesys. Bijodami susipykti su prezidentu De Goliu – vienintele, jų nuomone, TSRS atrama Vakaruose, jo vadovai ignoravo prancūzų darbo liaudies kovą už socializmą. O pirmininkui Mao tai tapo dar vienu įrodymu, jog buvusi komunistinių partijų lyderė atkakliai eina revizionizmo ir oportunizmo keliu.
Kibirkštis