Jolanta Ramonienė. „Šeimos ministerija“ ignoruoja pareigą stiprinti šeimų organizacijas

Autorius: ProPatria.lt Šaltinis: http://www.propatria.lt/2018/0... 2018-05-08 09:31:16, skaitė 947, komentavo 1

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija paskelbė 2018 metų Nevyriausybines organizacijas vienijančių asociacijų institucinio stiprinimo projektų finansavimo atrankos konkursą. Deja, į šio konkurso rėmus ir vėl nepatenka šeimos politikos srityje veikiančios organizacijos, o tai reiškia, kad jos ir toliau nebus stiprinamos.

Ministerija dažnai kviečia šeimų atstovus patarti įvairiais klausimais, dalyvauti rengiant teisės aktų projektus, programas, vertinti ir siūlyti priemones. Tai rodo, kad ministerijai reikalingas stiprus, argumentuotas šeimų balsas.

Tačiau šiandien šeimų organizacijų atstovai vis dar turi neatlygintinai dirbti darbą kartu su tarnautojais. Faktiškai visos šeimų organizacijos veikia savanorystės principu, o prie jų administracinio išlaikymo simboliškai prisideda nebent organizacijų nariai ar pavieniai rėmėjai. Yra tokių organizacijų, kurios savo išsilaikymui netgi verda ir pardavinėja kareivišką košę! Dėl posėdžių šeimų atstovai profesinėse darbovietėse ima laisvadienius, atimdami juos iš poilsio su šeima. Tuo tarpu ministerijoje į posėdžius ramiai renkasi ir posėdžiauja finansuojami kitų sričių (vaiko teisių, moterų, žmogaus teisių gynimo ir kt.) organizacijų atstovai.

Nebe pirmus metus nesulaukdamos dėmesio, šeimų organizacijos (Daugiavaikių šeimų asociacija, Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija, Lietuvos tėvų forumas, Šeimos institutas ir Laisvos visuomenės institutas) gegužės 2 d. raštu kreipėsi į Socialinės apsaugos ir darbo ministrą Liną Kukuraitį dėl jų ignoravimo NVO institucinio stiprinimo konkurse. Konkurso nuostatuose šalia kitų viešosios politikos sričių nėra išskirta šeimos politikos sritis ir tai lemia, kad šioje srityje veikiančių NVO instituciniam stiprinimui finansavimas nebus skirtas, nors tai numatyta 2017 m. priimtame ir šiais metais įsigaliojančiame Šeimos stiprinimo įstatyme. Todėl organizacijos paprašė ministrą laikinai sustabdyti šį konkursą, kol bus išnagrinėti kreipimosi klausimai bei galimai pakeisti konkurso nuostatai.

Tyrinėjantiems šeimos politiką mokslininkams ir veikiantiems šioje viešosios politikos srityje nevyriausybininkams akivaizdu, kad gerų rezultatų galima pasiekti tik tuomet, kai politiniai sprendimai priimami atsižvelgiant į šeimų poreikius ir lūkesčius. SADM, kaip atsakingoji už šeimos politiką, turėtų ieškoti būdų kaip pagerinti politikų ir šeimų bendradarbiavimą, kaip sustiprinti šeimoms atstovaujančias ir jų interesus ginančias organizacijas. Deja, nepaisant valdančiųjų dėmesio ir rūpesčio šeimų gerove deklaravimo, SADM jau antrus metus iš eilės tai „pamiršta“. Šeimų NVO veiklą tyrinėjusi dr. E. Kavoliūnaitė-Ragauskienė yra pastebėjusi, kad „vienu svarbiausių visuomenės dalyvavimo formuojant šeimos politiką trūkumų nustatytas lėšų nepakankamumas organizacijoms, kurios ne teikia paslaugas, bet užsiima dalyvavimo viešojoje politikoje veikla“ (Disertacija „Visuomenės dalyvavimas formuojant šeimos politiką Lietuvoje“, 2017 m.). 

Minėtame konkurse, remiantis jo nuostatais, gali dalyvauti tik nacionalinės skėtinės NVO, veikiančios vaiko gerovės, neįgaliųjų, moterų ir vyrų lygių galimybių, žmogaus teisių apsaugos, bendruomenių stiprinimo, socialinės atskirties ir skurdo mažinimo, švietimo ir mokslo, vystomojo bendradarbiavimo ir humanitarinės pagalbos teikimo, vartotojų teisių apsaugos viešosios politikos srityse (vienoje ar keliose). Žinoma, šeimos tema yra svarbi visose nuostatuose išvardintose srityse, juk vaikai gimsta ir auga šeimose, o jų netekusiems siekiama sukurti kuo artimesnę šeimai aplinką, šeimas kuria vyrai ir moterys, turintys žmogaus teises, skursta ne tik vieniši, bet ir nepilnos bei gausios šeimos, vartotojų tarpe taip pat dominuoja šeimos ir pan. Tačiau problema ir yra ta, kad Lietuvoje trūksta požiūrio į šeimą kaip į visumą: nagrinėjant ją po vieną narį, negebama ne tik išspręsti, bet net ir nustatyti problemą bei jos priežastis.

Kreipimesi organizacijos teiraujasi, kokiomis priemonėmis SADM 2018 metais įgyvendins Šeimos stiprinimo įstatymą, numatantį skatinti ir remti šeimų organizacijų veiklą (12 straipsnio 2 dalies 3 punktas)?  Visgi, jei šis konkursas skirtas ir šeimų organizacijų stiprinimui, tuomet jos prašo ministrą atsakyti, į kokią iš minėtų viešosios politikos sričių, kurioms remti yra skirtas konkursas, įeina šeimos politikos sritis? 

Institucinio NVO stiprinimo konkursus SADM skelbia kasmet. Štai 2017 m. atskiri institucinio stiprinimo konkursai buvo organizuojami jaunimui, vyresnio amžiaus žmonėms, Nepriklausomybės gynėjams ir nukentėjusiesiems atstovaujančioms organizacijoms. Konkursus įvairių paslaugų teikimui turi ir gali dalyvauti bendrame NVO institucinio stiprinimo konkurse vaikų dienos centrai per jas vienijančias NVO, moterų ir vyrų lygių galimybių NVO, NVO, dirbančios informavimo apie smurtą ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos srityje bei kitos. Šeimos gerovės srityje dirbančioms NVO skirtame konkurse nėra numatyta finansuoti institucinio stiprinimo veiklas, atskiro institucinio stiprinimo konkurso iki šiol nebuvo, o kaip jau minėta, ką tik paskelbtame NVO institucinio stiprinimo projektų atrankos konkurse šeimos politika nėra įvardinta. Šeimų organizacijų atstovai tarpusavyje šmaikštauja, kad SADM nemato poreikio stiprinti juos, nes ir taip gerai dirba...

Ministerijos interneto svetainėje aiškiai įvardintos veiklos sritys, kurių pirmoji yra „Šeima ir vaikai“, toliau plėtojant įvardinama vaiko teisių apsauga, šeimos politika ir kt. Rūpestis NVO sektoriumi taip pat yra viena iš SADM veiklos sričių, ją pristatant teigiama, kad „svarbiausios kliūtys nevyriausybinio sektoriaus plėtrai yra nepakankamas gyventojų aktyvumas, menki nevyriausybinių organizacijų administraciniai ir finansiniai ištekliai bei nepakankamai išplėtotas nevyriausybinių organizacijų ir valdžios institucijų bendradarbiavimas“. Už minėtą, šeimų organizacijų nepasitenkinimą sukėlusį konkursą atsako Šeimos ir bendruomenių departamentas bei „šeimos ministro“ komanda. Taigi, ar pamiršti šeimos politiką kaip atskirą viešosios politikos sritį gali būti tiesiog klaida?