Gyvenimas paprastas
Autorius: ŠeimaIrNamai.eu Šaltinis: http://seimairnamai.eu/gyvenim... 2018-05-12 11:00:29, skaitė 991, komentavo 1
Gyvenimas labai paprastas dėl to, kad visiškai nereikia stengtis gyventi. Pavyzdžiui, jums nereikia stengtis kvėpuoti. Kvėpavimas vyksta savaime. Maistą burnoje sukramtote, o štai virškinsite jau ne jūs. Nereikia specialiai rūpintis virškinimu, jis irgi vyksta savaime. Nereikia specialiai reguliuoti kūno temperatūros, netgi su ligomis kovoti nereikia. Tereikia tiesiog atidžiai sekti, kaip kūnas pats susidoroja. Ramiai pagulėti kelias dienas. O jeigu nėra laiko pagulėti, tai kokį gyvenimą jūs gyvenate, kokių idėjų prisigaudėte, kad neberanfate kelių dienų sau ir savo sveikatai?
Gamtoje viskas labai paprasta. Bet tik ne žmogui.
Nes žmogus įpratęs kovoti. Jūs įpratote siekti, sunkiai dirbti, stengtis. Nes kažkas labai seniai jums pasakė, kad nieko nebūna „tiesiog šiaip“. Kad viskas turi savo kainą.
Tas „kažkas“ greičiausiai neturėjo žalio supratimo, ką pliurpia, tačiau jūs juo patikėjote. Ir nuo to laiko gyvenate tikėdamas visais žodžiais, kurie jums pasirodo išmintingi ar autoritetingi. Samprotauti „gerai“ ar „blogai“ irgi beprasmiška, tačiau tik ne jums. Juk jūs įpratote visur ir viskame ieškoti prasmės. Priežasčių, pasekmių, kažkokių neva paslėptų iš pirmo žvilgsnio prasmių ir dėsnių. Tų dėsnių išties esama. Tik jų neįmanoma analizuoti. Ne tam jie egzistuoja, kad kas nors skaldytų juos į atskirus gabalus ir paskui juos tyrinėtų.
O jums atrodo, kad tam. Kaipgi kitaip? Juk ne tam sukurti šie dėsniai, kad jūs tiesiog gyventumėte lengvai ir be didesnių rūpesčių. Ne, čia kažkokia nesąmonė gaunasi. „Pasaulėtvarka“, „tikslai“, „dieviška apvaizda“, „pasąmonė“, „šeimos karma“, „vaikystės trauma“, „depresija“. Kokie nuostabūs žodžiai.
Iš esmės nieko nereiškiantys, tačiau labai gražūs. Ir baisiai kenksmingi.
Kenksmingi todėl, kad dėl šių žodžių jūs neprisileidžiate vienos labai paprastos ir labai jums nemalonios minties.
Minties, kad gyvenimas be jokių ypatingų tikslų, pastangų ir samprotavimų apie prasmes yra visiškai nemokamai suteikęs jums gigantišką aikštelę savo žaidimams – planetą. Valdomą, pilotuojamą, be galo subtiliai organizuotą ir labai jautrų kompleksą – kūną. Gyvenimas davė protą (kad galėtumėte žaisti, kažką rinktis, kažką pritaikyti sau iš pasirinkto).
Bet juk visa tai kelia didelių abejonių, tiesa? Gyvenimas negali toks būti. Gyvenimas „protingas ir teisingas“ tik tada, kai jums jame kažkas tinka ir „neteisingas, keistinas“ kai jūs jam nepritariate. Jis negali būti abejingas jūsų vertinimams ir tuo pat metu rūpestingas jūsų atžvilgiu. Juk tai nelogiška. O jeigu nelogiška, reiškia, arba neteisinga, arba taip iš viso nebūna.
Ir apskritai – kas čia per gyvenimas, kuris net naudojimosi instrukcijų neturi? Nepasakė ką ir kaip daryti ir kaip gyventi?! O svarbiausia – kam?!
Ir kuo labiau stengiatės įminti būties mįslę, tuo ji darosi sudėtingesnė, tuo labiau nutolstate nuo atsakymo. Nuo to atsakymo, kuris mažai ką patenkina ir niekam nepatinka: kad jokių mįslių nėra ir niekada nebuvo.
Yra paslaptis, kurios niekam nelemta atskleisti. Ir šitas faktas kelia jums patį didžiausią nerimą. Tačiau ir vaistų nuo nerimo ieškote ne ten. O kur ieškoti, pamėginsiu patarti.
Vietoje to, kad stengtumėtės įminti mįsles, kurių jums niekas neužminė ir ieškoti atsakymų į akivaizdžiai kvailus ir beprasmiškus klausimus, reikia tiesiog mokytis gyventi. Būtent mokytis. Nes jūs šito nemokate. Jeigu mokėtumėte – neužkunkuliuotumėte dabar iš pykčio ir protesto, skaitydami šias eilutes. Nesipiktintumėte autoriaus neteisingu požiūriu.
Jums reikia mokytis paprasčiausiai būti. To būtina mokytis, ir ne kažkam konkrečiai, o visiems be išimties. Visiems šios planetos gyventojams. Mokytis gyventi be grandiozinių tikslų, krypčių, troškimų ir klausimų. Mokytis, nes taip paprastai jums gyventi vargu ar pavyks. Tačiau mokytis ne taip, kaip esate įpratę – dėl pažymio, diplomo ir kitų formalumų. Ne, jūs niekam nieko neprivalote, gyvenimas nieko iš jūsų nereikalauja. Tačiau visada duoda pagal poreikius. Net jeigu jums atrodo, kad davė mažai ar davę „ne tą“.
Gyvenimas nieko nemoko jūsų specialiai. Nereikia spontaniškų, tarpusavyje nesusijusių reiškinių traktuoti kaip „pamokų“ ar „bausmių“. Niekas nesiruošia jūsų nei mokyti, nei bausti. Niekam to nereikia, juo labiau pačiam gyvenimui. Jūs visada patys save teisiate. Esate sau ir teisėjas, ir teisiamasis, ir advokatas.
Gyvenimas tuo pat metu ir sudėtingas, ir paprastas. Ir juokinga yra tai, kad visi sudėtingumai egzistuoja vien tam, kad jums būrų lengviau ir paprasčiau. Tačiau jums kažkodėl atrodo, kad jeigu lengva ir paprasta – reiškia, neteisinga. Kad tikroji esmė slypi sudėtingų reiškinių analizėje ir dekompiliacijoje. Kai sunku – štai tada viskas teisinga, tada viskas gerai. O dar geriau – kai išvis nepakeliama, teisingai? Juk jums pasitenkinimą kelia ir vertinga tik tai, kas nepakeliamai sunku.
Ir lekiate paknopstomis į patį sunkumų epicentrą, vildamiesi rasti ten atsakymus į kažkokius savo klausimus. Ieškote metų metus ir nesurandate nieko daugiau, kaip tik pyktį ir išsekimą. O viskas dėl to, kad nedėmesingai perskaitėte ankstesnę pastraipą. Na, ne visiškai ją, greičiau tą esmę, su kuria jau ne kartą esate susidūręs, tačiau išleidote iš akių.
Na, nieko. Bus dar milijardai tekstų su įvairiais žodžiais. Numokite ranka ir į juos, kol galiausiai nepavargsite, nesustosite minutėlei ir nebeliksite išvis be žodžių ir be protesto. Kol galiausiai nepabandysite apsidairyti aplinkui ir tiesiog pagyventi. Dešimt sekundžių. Įkvėpsite, iškvėpsite. O paskui – vėl problemų spręsti.