Lietuvės ir afrikiečio gyvenimą apkartino rasistai ir biurokratija

Autorius: antirasistas Šaltinis: https://www.delfi.lt/... 2018-05-14 11:03:08, skaitė 1056, komentavo 8

Lietuvės ir afrikiečio gyvenimą apkartino rasistai ir biurokratija

„Nėra dienos, kad gatvėje mano vyro kas nors nepavadintų beždžione, nigeriu, AIDS platintoju. Aš pati girdžiu, kad ištekėjau už beždžionės. Kartą kelios panelės pareiškė, jog mane reikia užmušti, jei su tokiu prasidedu“, - tokia yra lietuvės studentės Audrės Hadgu, susituokusios su Etiopijos piliečiu ir kartu su juo gyvenančios Vilniuje, kasdienybė.

Antradienį Kiros Hadgu išvyksta į gimtąją šalį, nes negavo nei prašyto pabėgėlio statuso, nei laikino leidimo gyventi Lietuvoje. Po kelių savaičių, gavęs turistinę vizą, jis tikisi grįžti pas žmoną ir vėl siekti leidimo vadintis mūsų šalies gyventoju. Dėl galimybės gyventi su teisėtu vyru kovojanti jauna moteris prisipažįsta jau beveik nuleidusi rankas. Iki šiol jėgų vis belstis į valdininkų duris porai suteikdavo mintis apie šeimos padidėjimą, tačiau prieš keletą savaičių būsimo kūdikio jie neteko

Šeima – Lietuvoje, bet su ja likti negali Etiopijos opozicinei partijai priklausantis K. Hadgu, baimindamasis įkalinimo, 2006 m. rugpjūtį atkeliavo į Lietuvą. Atvyko per Maskvą, kur pasilikti nenorėjo, mat Rusijos sostinė garsėja itin žiauriais rasiniais išpuoliais. Tikėdamasis, kad Europos Sąjungai priklausančioje Lietuvoje padėtis kur kas geresnė, nusprendė prieglobsčio prašyti mūsų šalyje. Netrukus vyras susipažino su Audre, apsigyveno kartu. Prieš pusmetį ji pajuto po širdimi spurdančią gyvybę, todėl pora praėjusių metų pabaigoje susituokė. Deja, jauną šeimą ištiko tragedija – prieš trejetą savaičių moteris neteko būsimo kūdikio.

Be to, paaiškėjo, kad K. Hadgu negali likti Lietuvoje. Įstatymuose numatytos procedūros įstūmė porą į užburtą ratą. Iš pradžių valdininkai jiems tvirtino, kad pabėgėlis negali vesti, nors galiausiai santuoka buvo įregistruota. Jau po vestuvių K. Hadgu paprašė laikino leidimo gyventi, tačiau dokumento išduoti neįmanoma, kol neišnagrinėtas prašymas dėl prieglobsčio. Tai dažnai užtrunka kelerius metus. Neseniai atėjo atsakymas, kad Etiopijos piliečiui prieglobstis nesuteikiamas, todėl antradienį jis iškeliauja į savo šalį. Vasarį vyras, gavęs turistinę vizą pagal žmonos iškvietimą, žada parvykti ir vėl prašyti laikino leidimo gyventi. Tokia viza išduodama pusei metų, tačiau per tą laiką būti Lietuvoje galima tik tris mėnesius. „Prašymą gali nagrinėti iki šešių mėnesių. Praktika rodo, kad tempiama iki paskutinės dienos“, - DELFI kalbėjo A. Hadgu. Galiojančią prašymų dėl leidimo gyventi nagrinėjimo tvarką ji pavadino itin biurokratine ir absurdiška. Mat negavęs pabėgėlio statuso Etiopijos pilietis negali likti Lietuvoje. Norėdamas pateikti prašymą dėl laikino leidimo gyventi, jis turės sugrįžti ir pats apsilankyti pas migracijos pareigūnus. Be to, vyrui teks įrodyti, kad metus kiekvieną mėnesį turės bent po 800 Lt pragyvenimui, nors čia gyvena jo žmona. Jauna moteris teigė informavusi Migracijos departamentą, kad laukiasi kūdikio, turi regėjimo negalią, jos vyras turi kur gyventi ir gali gauti darbą (kol kas jam dirbti neleidžia įstatymai), o gaunamų pajamų pakanka abiem sutuoktiniams, tačiau atsakymas vis tiek buvo neigiamas. „Jei vis dar laukčiausi, kovočiau, bet dabar nuleidau rankas“, - prisipažino universitete studijuojanti A. Hadgu. Pabėgėlio statusas – vos keliems žmonėms per metus Panašioje situacijoje esą atsidūrė dar viena lietuvė, susituokusi su Nigerijos piliečiu ir prieš du mėnesius susilaukusi dukros.

Trejus metus Lietuvoje pragyvenęs užsienietis, baigus nagrinėti jo prašymą suteikti prieglobstį, nebuvo deportuotas. Tačiau netrukus po šeimos padidėjimo migracijos pareigūnai vyrą esą išvežė iš namų. Dabar jis jau palikęs Lietuvą, bet ruošiasi sugrįžti su turistine viza. Įveikti biurokratinių kliūčių nepadėjo net neįgalios moters (ji neturi rankos) prašymai paaiškinti, kaip jai vienai išvežti į lauką vežimėlį ir prižiūrėti kūdikį. Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus vedėjos Liucijos Voišnis teigimu, kiekvienu atveju užsieniečiui, jei atmetamas prašymas dėl prieglobsčio suteikimo, nurodomi tolesni veiksmai. Pareigūnai nusprendžia, ar jam galima prašyti laikino leidimo gyventi, ar reikia per tam tikrą laiką palikti šalį (jei asmuo būna atvykęs legaliai). Nelegalai tokiu atveju būna išsiunčiami. Anot L. Voišnis, negavusieji prieglobsčio gali teikti pakartotiną prašymą suteikti laikiną leidimą gyventi, nurodydami motyvus (pavyzdžiui, šeimos susijungimą).

Tai užsieniečiai esą gali padaryti net išvykę iš šalies ir nebūdami Lietuvoje. Iš viso pernai Migracijos departamentas gavo 480 prašymų suteikti prieglobstį (2006 m. – 459), kuriuos pateikė atvykėliai iš daugiau nei 30 šalių. 9 žmonėms buvo suteiktas pabėgėlio statusas (užpernai – 12), 393 – papildoma apsauga (užpernai – 385), 51 prašymas atmestas (užpernai – 29), 32 prašymų nagrinėjimas nutrauktas (užpernai – 16). Policininkai užpuoliko sučiupti nesuspėjo © Corbis/Scanpix Dar vienas DELFI pašnekovės galvos skausmas – rasizmas, kuris Vilniaus gatvėse esąs kasdienybė. K. Hadgu esą ne kartą teko susidurti su skustagalvių, vadinamų „skinais“, išpuoliais. Kartą vienas skustagalvis atvykėlį ėmė mušti vidury baltos dienos autobuse. A. Hadgu nubėgo į netoliese buvusią policijos nuovadą. Kol pareigūnai apsirengė ir susiruošė nueiti pas nukentėjusįjį, užpuolikas buvo dingęs. Sutuoktiniai iš Fabijoniškių nuvyko pas Šeškinėje dirbančius policininkus. „Vos išsireikalavau, kad protokole būtų užfiksuotas rasinis išpuolis. Teko girdėti, kad policininkai tik ir žiūri, kaip „skinus“ praleisti pro akis. Sako, kad jei kažkas su jais mušasi, policininkai atvažiuoja po 20 min., mat „skinai“ vaikščioja nemažais būriais“, - kalbėjo pašnekovė.

A. Hadgu teigė nesuprantanti, kaip Lietuvoje gali gyvuoti tokios grupės kaip „Diktatūra“, save vadinanti patriotinio metalo grupe. „Mes sakome, jog esame baltai, lietuviai, ir jokie ne „europiečiai“, besimaišantys tarpusavyje kaip blusos!“ – grupės interneto svetainėje cituojamas vienas jos narys. „Paklausykite jų dainų. Jei ne rasizmas, ne skatinimas užmušti – kas ten daugiau skamba? – klausė moteris. – Pastaruoju metu prisiskaičiau visokios informacijos apie „skinus“. Jų pasaulyje galioja nerašyta taisyklė – jei užmuši juodaodį, būsi lyderis“. Rasiniai išpuoliai – kasdienybė Su juodaodžiu savo gyvenimą susiejusi lietuvė teigė žinanti ne vieną istoriją, kuri patvirtina, kad Lietuva kitų rasių atstovus sutinka nedraugiškai. A. Hadgu tenka dažnai būti Anykščiuose. Ten, anot jos, į juodaodį „visi žiūri išsižioję“, bet jokių išpuolių nebūna. Tuo tarpu Klaipėdoje ir Vilniuje jie – kasdienybė. Moteris pasakojo apie juodaodžių porą iš Etiopijos, metams gavusią leidimą gyventi mūsų šalyje. Mažą vaiką turinti moteris dirba „McDonald’s“ restorane. Kartą vakare užsuko vaikinas kruvinu veidu. Lietuviškai kalbanti atvykėlė pasiūlė nusišluostyti kraują, tačiau jis atsisakė.

Atėjus laikui mokėti už maistą, vaikinas perbraukė pinigais per kraują ir atkišo juodaodei sakydamas, esą kraujas užkrėstas ŽIV, „kaip ir jos šalis“, o pačią moterį iš vadino viruso nešiotoja ir kale. Pardavėja paklausė direktorės, ar privalo priimti sukruvintus pinigus. Ši atsakė, kad ne, o kartu dirbę vaikinai išprašė įžūlų pirkėją. Kita DELFI pašnekovės pažįstama juodaodžių šeima gavo laikiną leidimą gyventi penkeriems metams. Vyrui praeiviai yra spjovę į veidą, užpuolę, tačiau lietuviai apgynė. Poros mažylis dažnai pavadinamas „beždžionės vaiku“. „Tokie užgauliojimai – mūsų kasdienybė. Girdžiu, kad ištekėjau už beždžionės.

Kartą sutikome „skinų“ grupę. Vaikinai nesikabinėjo, tačiau kelios merginos mus sustabdė ir pareiškė, jog „šitą paną reikia užmušti, kad su tokiu prasideda“. Tuo metu aplink buvo daugybė žmonių“, - nuoskaudą liejo A. Hadgu. Moteris, nuolat per radiją girdinti, kad Lietuvoje rasizmo nėra, pasiūlė Vidaus reikalų ministerijos ar kitos institucijos pareigūnams išleisti į Vilniaus gatves porą juodaodžių ir pasiųsti paskui juos policininkus: „Kiek tuomet būtų užfiksuota rasinių išsišokimų... Jei bent vienas toks žmogus sėstų į kalėjimą, gal būtų ramiau“. „Kaip valstybė gali užtikrinti, kad nebus užmuštas mano vaikas?“ A. Hadgu kreipėsi į lygių galimybių kontrolierę Aušrinę Burneikienę, tačiau ji nurodė negalinti narplioti panašių problemų.

„Jau pradėjau rimtai galvoti apie išvykimą iš Lietuvos dėl nepakenčiamų rasistinių išpuolių, - laiške kontrolierei rašo studentė. – Kaip mano valstybė gali man užtikrinti, kad ateityje mano vaikas (mulatas) nebus primuštas ar užmuštas už tai, kad jo odos spalva ne tokia kaip lietuvio?“ Praėjusią vasarą A. Burneikienė išreiškė susirūpinimą dėl padažnėjusių rasinės ir kitokios neapykantos apraiškų Lietuvos visuomenėje. Taip ji sureagavo į žiniasklaidos pranešimus apie sostinėje užpultą ir sumuštą vyrą iš Ganos, netoli Vilniaus geležinkelio stoties kilusias lietuvių ir atvykėlių iš Nigerijos muštynes, futbolo gerbėjų rasistinius šūkius per Lietuvos ir Prancūzijos futbolo rinktinių susitikimą. Didele problema kontrolierė pavadino ir komentarus interneto žiniasklaidoje, kuriuose reiškiama neapykanta juodaodžiams, homoseksualams, kitoms religijoms, kurstoma nesantaika, juodaodžiai niekinami, iš jų tyčiojamasi, raginama su jais susidoroti. Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba 2005 m. tyrė 15 galimos diskriminacijos dėl etninės priklausomybės atvejų, 2006 m. – 20, 2007 m. – 23. Pernai A. Burneikienė sulaukė juodaodžio, kurį troleibuso kontrolierė garsiai rusiškai pavadino „beždžione“,skundo. Kontrolierė pripažinta pasielgusi neetiškai, tačiau atsipirko tik vadovybės skirta pastaba.

Praėjusią savaitę Vyriausybė nusprendė siūlyti Seimui sugriežtinti baudžiamąją atsakomybę už vadinamuosius „neapykantos nusikaltimus“, kitaip tariant, už veikas, padaromas dėl nukentėjusiojo asmens priklausymo tam tikrai socialinei grupei (jo amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, neįgalumo, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų). Šiuo metu Baudžiamajame kodekse tokių nuostatų nėra. Tikimasi, kad tai sumažins „neapykantos nusikaltimų“ skaičių ir „formuos atvirą bei tolerantišką visuomenę“. Pernai, visoje Europos Sąjungoje minint Lygių galimybių visiems metus, Lietuvoje buvo nužudytas Somalio pilietis Gulaidas Abdiazizas Salahas. Kauno medicinos universitete du kursus baigęs ir puikiai lietuviškai kalbantis vyras dirbo viename iš Klaipėdos restoranų. Septynerius metus uostamiestyje gyvenęs juodaodis rugsėjį tapo LTV Antrojo kanalo laidos „Asmens kodas“ herojumi. G. A. Salahas esą ne kartą buvo sumuštas.

Manoma, jog keršijant už tai, kad informavo žiniasklaidą apie vieną incidentą, spalio pabaigoje jis buvo žiauriai sumuštas Palangoje. Prieš pat Kalėdas vyras ligoninėje mirė. Rasistinio išpuolio auka pernai pajuto ir krepšinio klubo „Lietuvos rytas“ žvaigždė amerikietis Hollisas Price’as. Jį miesto centre užpuolė trys skustagalviai, kuriuos vėliau sutramdė praeiviai. Policijos departamente DELFI negalėjo informuoti, kaip dažnai Lietuvoje užregistruojama rasinių išpuolių ir panašių nusikaltimų – jie registruojami prie visų užpuolimų. Baudžiamasis kodeksas numato ir atsakomybę už diskriminavimą dėl rasės ar etninės priklausomybės. Pernai buvo užregistruoti du tokie nusikaltimai.