Kam Giltinei dalgis?
Autorius: ŠeimaIrNamai.eu Šaltinis: http://seimairnamai.eu/kam-gil... 2018-05-18 11:32:04, skaitė 898, komentavo 2
-Jūs kalvis?
Balsas už nugaros pasigirdo taip netikėtai, kad kalvis net krūptelėjo. Be to, jis negirdėjo, kad kažkas būtų pravėręs duris ir įžengęs vidun.
-O belstis neišmokote? – grubiai atsakė, pyktelėjęs ir ant savęs, ir ant landaus kliento.
-Belstis? Hm… Ne, nebandžiau. – atsakė balsas.
Kalvis pasiėmė nuo stalo skudurą, nusivalė rankas, lėtai atsisuko, nutaręs išsakyti viską, ką galvoja apie ši klientą ir jo vėlyvą vizitą. Tačiau taip ir nepratarė nė žodžio, pamatęs, kas tai per klientas.
-Gal galėtumėte sutvarkyti man dalgį? – moterišku, tačiau labai kimiu balsu paklausė viešnia.
-Vadinasi, viskas? Atvaikščiojau savo? Galas? – atsiduso kalvis, padėdamas skudurą atgal ant stalo.
-Dar ne viskas, bet kur kas blogiau, negu anksčiau. – atsakė Giltinė.
-Logiška. – sutiko kalvis. – Nepasiginčysi. Ir ką man dabar reikia daryti?
-Sutvarkyti man dalgį. – kantriai pakartojo Giltinė.
-O paskui?
-O paskui pagaląsti, jeigu įmanoma.
Kalvis žvilgtelėjo į dalgį. Jis iš tiesų buvo labai susidėvėjęs, ašmenys išdužę, susibangavę.
-Šitą aš suprantu. – linktelėjo galva. – O man pačiam ką daryti? Pasimelsti ar daiktus susirinkti? Aš pirmą kartą, taip sakant…
-A, jūs apie tai… – Giltinės pečiai suvirpėjo nuo negirdimo juoko. – Ne, aš atėjau ne jūsų. Man tiesiog reikia sutvarkyti dalgį. Galėsite?
-Tai aš dar nemiriau? – nepastebimai įsižnybė sau į koją kalvis.
-Jums geriau žinoti. Kaip jaučiatės?
-Lyg ir normaliai.
-Nebloga? Galva nesvaigsta? Nieko neskauda?
-Lyg ir ne. – kalvis įsiklausė į savo pojūčius.
-Tada nėra ko jaudintis. – atsakė Giltinė ir ištiesė jam dalgį.
Paėmęs jį sumedėjusiomis rankomis kalvis apžiūrėjo įrankį iš visų pusių. Darbo buvo kokiam pusvalandžiui, ne daugiau. Tačiau mintis, kas sėdės jam už nugaros ir lauks darbo pabaigos, neleido pademonstruoti įprasto jam miklumo. Jis žengė vatinėmis kojomis link priekalo, pasiėmė plaktuką ašmenims išplakti.
-Jūs… eee… Prisėskite.
Giltinė atsisėdo ant suoliuko, atsišliejo nugara į sieną.
Darbas jau ėjo į pabaigą. Prieš pradėdamas galąsti, kalvis vėl atsisuko į viešnią.
-Atleiskite už atvirumą, bet aš tiesiog negaliu patikėti, kad laikau rankose daiktą, kurio pagalba pražudyta šitiek žmonių! Nė vienas ginklas pasaulyje negali prilygti šiam dalgiui. Tai išties neįtikėtina.
Giltinė, iki tol atsainiai sėdėjusi ant suoliuko ir abejingai apžiūrinėjusi skurdų kalvės interjerą, staiga sustingo, įsitempė. Juodas kapišono ovalas lėtai atsigręžė į kalvio pusę.
-Kaip jūs pasakėte? – tyliai perklausė viešnia.
-Sakau, kad negaliu patikėti, jog laikau rankoje ginklą, kuriuo…
-Ginklą? Jūs pasakėte „ginklą“?
-Galbūt ne taip išsireiškiau, aš tiesiog…
Kalvis nespėjo užbaigti. Giltinė pašoko iš vietos ir bėgte pribėgo prie kalvio.
-Kaip manai, kiek žmonių aš nužudžiau? – sušvogždė pro sukąstus dantis.
-Aš… Aš nežinau. – nudūrė akis į grindis kalvis.
-Atsakyk! – Giltinė sugriebė jį už smakro, kilstelėjo jam galvą. – Kiek?!
-Ne… Nežinau…
-Kiek?!!! – sušuko jam tiesiai į veidą viešnia.
-Iš kur aš galiu žinoti, kiek ten jų buvo?! – suaimanavo kalvis.
Giltinė atitraukė ranką ir kelias sekundes tylėjo. Paskui susikūprinusi grįžo prie savo suoliuko ir sunkiai atsidususi prisėdo.
-Vadinasi, nežinai, kiek jų buvo? – tyliai pratarė ir nesulaukusi atsakymo tęsė. – O ką, jeigu pasakysiu, jog niekada, girdi – niekada nesu nieko nužudžiusi? Ką tu į tai pasakysi?
-Bet… O kaip gi?..
-Aš niekada nežudžiau žmonių. Kam man to reikia, jeigu jūs ir patys su šiuo reikalu puikiausiai susitvarkote? Jūs patys vienas kitą žudote. Jūs galite užmušti dėl pinigu vadinamo popieriuko, iš pykčio ir neapykantos, jūs netgi galite užmušti šiaip sau, pramogos dėlei. O kai pasirodo maža, pradedate karą ir žudote vienas kitą tūkstančiais. Jums tai paprasčiausiai patinka. Jūs priklausomi nuo svetimo kraujo. Ir žinai, kas bjauriausia? Jūs patys sau negalite to prisipažinti! Jums paprasčiau dėl visko apkaltinti mane…
Giltinė trumpam nutilo.
-Ar žinai, kokia aš buvau anksčiau? Aš buvau jauna graži mergaitė, aš pasitikdavau žmonių sielas su gėlėmis ir palydėdavau iki tos vietos, kur jiems buvo lemta būti po mirties. Aš šypsojausi ir padėdavau pamiršti tai, kas jiems nutikdavo. Tai buvo labai seniai… Pasižiūrėk, kuo pavirtau!
Paskutinius žodžius ji jau rėkte išrėkė ir pašokusi nuo suoliuko nusimetė nuo galvos kapišoną.
Tai buvo raukšlėtas, sudžiūvęs senės veidas. Reti žili plaukai draikėsi susipainiojusiomis sruogomis, suskeldėjusių lūpų kampučiai buvo nenatūraliai nuleisti žemyn, apnuogindami kreivus dantis. Tačiau baisiausiai atrodė akys. Absoliučiai išblukusios akys visiškai bereikšmiu žvilgsniu sužiuro į kalvį.
-Pažiūrėk, kuo pavirtau! O žinai, kodėl? – ji žengė dar vieną žingsnį arčiau kalvio.
Tas tik papurtė galvą, visiškai sukrėstas.
-Žinoma, nežinai. – karčiai nusišypsojo viešnia. – Tai jūs mane tokia padarėte. Aš mačiau kaip motina žudo savo vaikus, mažiau kaip brolis užmuša brolį, mačiau kaip vienas žmogus per dieną užmuša šimtą, du šimtus, tris šimtus kitų žmonių!.. Aš verkiau, žiūrėdama į tai, staugiau, nieko nesuprasdama, negalėdama tuo patikėti, rėkiau iš siaubo…
Giltinės akyse sublizgo ašaros.
-Aš pakeičiau savo nuostabią suknelę štai šitais juodais skarmalais, kad nesimatytų kraujo dėmių. Aš užsidėjau kapišoną, kad žmonės nematytų mano ašarų. Aš daugiau nedovanoju jiems gėlių. Jūs pavertėte mane monstru. O paskui apkaltinote visomis savo padarytomis nuodėmėmis… Ne viskas, žinoma, taip paprasta… – ji žvelgė į kalvį nieko nereginčiu žvilgsniu. – Aš jus palydžiu. Parodau jums kelią. Bet aš nežudau… Duokš mano dalgį, kvaily nelaimingas…
Pasiėmusi iš kalvio rankų įrankį, Giltinė apsigręžė ir nužingsniavo link durų.
-Galima vieną klausimą? – pratarė kalvis.
-Tu nori sužinoti, kam man tokiu atveju reikalingas dalgis? – sustojusi atvertose duryse, neatsisukdama paklausė Giltinė.
-Taip.
-Kelias į rojų… – -atsakė viešnia. – Jis visiškai užžėlė…