Inčukalnio stebuklas: kaip atsirado Baltijos šalių dujų sostinė

Autorius: Boris Marcinkevič Šaltinis: https://sputniknews.lt/columni... 2018-05-19 14:13:10, skaitė 624, komentavo 1

Dujotekio vamzdžiai, archyvinė nuotrauka

Inčukalnio požeminė dujų saugykla yra unikali Baltijos valstybėms, ji yra tikra, o ne fiktyvi visų trijų valstybių energetinės nepriklausomybės bazė

Norint, kad gamtinės dujos atitiktų visus sovietinių Baltijos respublikų poreikius, nepakako tik pagrindinio dujotiekio. Svarbiausia dujų transportavimo sistemos dalis yra požeminė dujų saugykla (PDS) — tai vienintelis būdas išskaidyti netinkamą mėlynojo kuro vartojimą.

Šis naudojimas visada yra netolygus: žiemą dujų suvartojama daugiau nei šiltuoju metų laiku, dieną — daugiau nei naktį, savaitgaliais ir švenčių dienomis — mažiau nei darbo dienomis. Vadinasi, reikalinga talpykla, kuri gali saugoti didelius kiekius dujų, kurias beregint būtų galima per skirstomuosius tinklus pristatyti galutiniams vartotojams tokiais kiekiais, kurių jiems prireiks šią minutę. Siekiant aprūpinti didėjantį gyventojų skaičių ir besivystančią sovietinių Baltijos valstybių pramonę, svarbiausia buvo išspręsti PDS objekto statybos problemą.

Požeminės dujų saugyklos

PDS, naudojamas dujoms tiekti visose šalyse, yra suskirstytas į dvi kategorijas. Vienos iš jų yra pačios patogiausios — tai didžiuliai požeminiai urvai, arba kavernos, kaip jas vadina geologai. Bet gamta mūsų tokiomis dovanomis nelepina, šios požeminės saugyklos — visuomet rankų darbo, jos įrengiamos akmens druskos sluoksniuose, jei jie, žinoma, yra pakankamai masyvūs.

Statomos jos lėtai, naujosios technologijos čia mažai padeda — reikia gręžti du šulinius, per vieną po žeme esant aukštam slėgiui tiekiamas vanduo. Įpylus vandens, ištirpinama dalis druskos — per antrą šulinį siurbliais vanduo pakeliamas į viršų ir tuoj pat per pirmąjį tuojau pat paduodama į požemį kita gėlo vandens porcija. Ir taip — diena iš dienos, kol gaunamas norimas tūris.

Инчукалнское газохранилище

Tačiau Baltijos šalyse nėra akmens druskos telkinių — tai nėra "komunistinio režimo machinacijos", taip sutvarkyta motinos gamtos. Tai žinodami geologai ieško vietos antrojo tipo PDS — tam reikia smiltainio, bet ne bet kokio, o turinčio tam tikrų savybių. Jo sudėtyje esančios dalelės turėtų būti pajėgios "judėti į priekį", kad galėtų priimti dujas. Smiltainio sluoksnis turėtų būti pakankamai talpus, iš apačios ir iš viršaus reikalingi dujoms nelaidūs sluoksniai. Viršutinis sluoksnis neturėtų būti per didelis — kitaip, norint dirbti su tokiomis PDS, bus reikalingos didelio pajėgumo kompresinės stotys.

Trumpai tariant, geologai gavo nepaprastą užduotį: smiltainis, atitinkantis šiuos reikalavimus, aptinkamas retai. Buvo atidžiai ištyrinėtas visas šiaurės vakarų regionas, bet rastas tik Inčukalnyje, 50 km nuo Rygos. Kupolo formos smiltainio sluoksnis, iš viršaus — nuo 600 iki 800 metrų labai tankaus molio, hermetiškai padengiančio šį požeminį turtą — puiki vieta.

1966 metų TSRS Ministrų Tarybos įsakymu prasidėjo pirmieji darbai — saugykla buvo plečiama keliais etapais per penkiolika metų. 1974 metais, kai PDS jau galėjo sutalpinti vieną milijardą kubinių metrų dujų, jis buvo sujungtas su "Šiaurės švytėjimu" — nuo to laiko šis regionas naudoja Sibiro dujas, tiekiamas į Latviją iš už 3000 kilometrų dujų gavybos vietovių.

Kartu su Inčukalnio PDS apimties didėjimu, dujų transportavimo tinklas vystėsi ne tik Latvijoje, bet ir visuose gretimuose regionuose. Dujos iš šios PDS buvo tiekiamos visai Latvijai, Estijai, Lietuvos daliai, o žiemos metu — dar ir Pskovo, Novgorodo ir Leningrado regionams Rusijoje, o ir pats Sankt Peterburgas gauna dujas iš Latvijos. Šalia Piterio yra dvi požeminės saugyklos, tačiau jų talpa yra kelis kartus mažesnė nei Inčukalnio. Šiuo metu Latvijoje aktyviai saugoma apie 2,3 mlrd. kubinių metrų dujų, tai yra trečioji vieta ES pagal šį rodiklį.

Inčukalnis — Baltijos valstybių dujų sostinė

Inčukalnio PDS unikali Baltijos valstybėms, tai yra tikra, o ne fiktyvi visų trijų valstybių energetinės nepriklausomybės bazė. Nesvarbu, kokios yra politinės aplinkybės, nepaisant valstybių sienų atsiradimo, įtampos tarp Baltijos šalių ir Rusijos — Inčukalnio PDS ir toliau dirba, aptarnaudama savo klientus iš keturių šalių.

Situacijos paradoksas yra tas, kad Latvija yra vienintelė Europos šalis, tiekianti dujas į Rusiją, iš kurios gauna šias dujas. Žinoma, įtampą su Rusija galima ir toliau didinti, kad būtų pretekstas priversti ją atsisakyti Inčukalnio PDS panaudojimo ir išleisti pinigus alternatyvios saugyklos statyboms; galų gale, gamtines dujas galima saugoti skystu pavidalu, nors pastovus —160 laipsnių temperatūros palaikymas reikalauja nemenkų išlaidų. Bet ar tai bus naudinga Latvijai ir jos kaimynėms ES?

Bet koks naujas greitkelis, kuris bus reikalingas dujoms tiekti, — tai pinigai, kuriuos pirmiausia reikia surasti kažkur, o vėliau sugalvoti, kaip juos atiduoti. Daug protingiau yra sukurti sąlygas, kuriomis saugyklos naudojimas bus naudingas visoms šalims. Ir šiandien padėtis Latvijoje yra tokia, kad saugykla nėra naudojama visais pajėgumais — dujų suvartojimas sumažėjo po to, kai išnyko daug energijos suvartojančios pramonės šakos ir gyventojų skaičius. Jei tai yra nepriklausomos Latvijos Respublikos tikslas, galima ją tik užjausti — padėti Latvijai Rusija niekuo negali, nes toks sprendimas yra suvereni Latvijos piliečių teisė.

Dinaminis balansas

Po 1991 metų Inčukalnio PDS tapo įmonės "Latvijas Gaze" nuosavybe, tačiau trečdalį jos akcijų valdo Rusijos dujų monopolistas — "Gazprom". "Gazprom" labai vertina savo nuosavybę: nuolat atnaujinamos kompresorinės stotys, pakeičiami seni vamzdžiai. Tokį rūpestį paskatino ne tik noras gauti pelno iš stabilaus dujų tiekimo Latvijoje, Estijoje ir Lietuvoje — Rusijai Inčukalnio  PDS yra strateginis objektas, užtikrinantis trijų jos regionų energetinį saugumą žiemą.

Visą laiką, praėjusį po nepriklausomybės atkūrimo, Latvija liko šalimi, kurios nepalietė joks dujų karas. Eina begalinis tylus mūšis su Ukraina dėl Rusijos dujų tranzito per jos teritoriją — Latvijos tai neliečia. Kasmet vyksta Rusijos ir Baltarusijos kovos dėl dujų kainų — Latvijai tas nerūpi. Statomi nauji dujotiekiai ir jų susivienijimai "laužo ietis" ta proga — ir dujų degikliai Latvijos gyventojų virtuvėse dirba tinkamai.  Lygiai taip pat Estijoje visi dujotiekiai nuo tranzito magistralės užpildyti mėlynuoju kuru — jokių problemų.

Nuo tos akimirkos, kai buvo pradėtos eksploatuoti visos trys Inčiukalnio PDS eilės, nuo jos prijungimo prie "Šiaurės švytėjimo" Latvija, Estija ir Lietuva yra VDS (vieningosios dujų sistemos), nuostabaus sovietmečio palikimo, zonoje. VDS Ir toliau dirba tyliai ir patikimai, niekada nebuvo atvejo, kad Baltijos šalys susidurtų su gamtinių dujų trūkumu. Visų įvykių, susijusių su Inčukalnio PDS, sukūrys yra ne Rusijos, bet šių šalių vadovų ir Europos Komisijos iniciatyva.

Tam, kad būtų galima suvokti, ar šios naujos iniciatyvos yra naudingos, ar ne, yra nepriekaištingai veikiantis rodiklis — vidutinio Baltijos gyventojo piniginė. Jei dujų platintojai kas mėnesį ištuština ją mažiau — taip, naujos idėjos yra geros, jei piniginė tampa vis plonesnė — jokios naudos iš jų nėra. Žinoma, spręsti turės patys piliečiai, kurie renka savo vadovybę, tačiau verta prisiminti keletą bendrų tiesų.

Rusija nėra suinteresuota dujų klausimu — aplinkybės yra tokios, kad svarbu išlaikyti status quo, pigiau išlaikyti Inčukalnio PGS geros būklės nei įrengti naujas saugyklas.

Ir, žinoma, verta bent kartais prisiminti, kad už savo gyvenimo lygio, patogų Baltijos šalių miestų ir kaimų gyvenimą, turime būti dėkingi tiems, kas prieš daugelį metų suprojektavo ir pastatė Inčukalnio PDS, tiems, kas šalo Sibire ir tiesė magistralinių dujotiekių vamzdžius, kurie finansavo tai, kas vadinama Latvijos, Lietuvos ir Estijos dujų transportavimo sistema. Ji sukurta, veikia tinkamai, o Rusija ir Baltijos valstybės turi nuspręsti, ar ieškoti naujų variantų, kuriems reikia laiko ir pinigų.