Mamos ir jų neatsakingi sūnūs
Autorius: ŠeimaIrNamai.eu Šaltinis: http://seimairnamai.eu/mamos-i... 2018-06-03 11:57:46, skaitė 597, komentavo 1
Daugybė moterų pastoviai skundžiasi: nebeliko normalių vyrų – savarankiškų, atsakingų, kad už jo – kaip už mūro sienos, kaip sakoma. Nepatikimos tapo tos sienos, nieko gero. Gerbiamos damos pamiršo pridurti tik vieną smulkmeną – jos pačios tą sieną ir išsimūrija. Daugumai atrodo, kad tik kitos neprotingos moterys augina niekam tikusius sūnus, iš kurių gaunasi niekam tikę vyrai. Labai gaila, bet tokių moterų dauguma. Praktiškai visos mamos savo pačių rankomis išauklėja iš savo „uti-puti“ tokius vyrus, su kuriais pačios nedelsdamos išsiskirtų ar išvis atsisakytų kartu po vienu stogu gyventi.
Pačiai nepakenčiama, o kaip kitai moteriai? Marčiai? Ar išauklėjai sūnų, mokantį mylėti, rūpintis, gerbti moterį? O paskui tu gi dar ir vargšę, tokį tavo sūnelį gavusią marčią obliuosi, ji tikriausiai nepakankamai lepins tavo „uti-puti“, blogai prižiūrės, brangenybę neišpasakytą…
Viena pažįstama pasakojo, kaip iškabina po 30 porų kojinių, kai dviem savo paaugliams drabužius išskalbia. „Tinginių pančiai! – skundžiasi nelaiminga moteris. – Net koldūnų patys išsivirti nemoka!“
O ką, jeigu pabandytume žvelgti į vaiką ne į kaip silpną ir bejėgį (visą gyvenimą, tarp kitko), o kaip į mažą vyrą? Gal ir į mamą jis tada pradės žiūrėti ne kaip į tarnaitę, o kaip į artimą žmogų, kuriam reikalinga pagalba?
Tačiau moterys visu savo elgesiu sūnums demonstruoja, kad pagalbos joms nereikia, kad vaikai visada silpnesni ir bejėgiai. Tokia nuostata skiepijama atžaloms visą gyvenimą.
Gyvena, štai, šešiasdešimties metų moteris trijų kambarių bute su savo vaikučiais. Viskas būtų gerai, tik kūdikiams jau apie 40 metų. Ir savo šeimą kiekvienas sukūrė. Visi kambariai pasidalinti, butas pavirto bendrabučiu. Tačiau mamai, iš visko sprendžiant, visa tai atrodo normalu. Kai mirė vyras, visas dėmesys nukrypo į vaikus. Pastoviai maltis jų draugijoje, žinoti jų problemas ir, savaime aišku, reguliuoti, spręsti visus klausimus. Visa tai jai tapo gyvybiškai svarbu.
Tačiau siekdamos pririšti, priklijuoti vaiką prie savęs, motinos sustabdo sūnų brendimą. Jie jau netaps savarankiškais suaugusiais vyrais. Slopindama jų savarankiškumą, motina sutrypia pačią vyrišką prigimtį. Neatsitiktinai paskui tie „berniukai“ ima į žmonas valdingas ir valingas moteris. Kitokios moters jie neįsivaizduoja.
O neretai pasitaiko situacijų (žinau tai iš savo pačios patirties, teko dirbti su personalu firmose), kai mamos vos ne už rankos atveda savo mažylį į interviu dėl darbo. Atrodo tai idiotiškai, turint galvoje, kad „berniukui“ jau daugiau kaip 20. Personalo vadybininkas daug klausimų tokiam kandidatui neužduoda. Viskas aišku, viskas akivaizdu.
Lygiai taip pat motinos sprendžia už sūnus, kur jie mokysis, kaip tobulinsis, kaip darys karjerą. Spręsdama už vaiką, kaip jis turėtų tvarkyti gyvenimą, motina sutrypia ir jo valią, charakterį, sugebėjimą rodyti iniciatyvą.
Vyras praranda gamtos jam duotą sugebėjimą kažko siekti, užkariauti naujas erdves. Arba priešingai – įsitikina, kad tik smurtu galima įveikti mamos smurtą ir tampa motinos atžvilgiu grubus ir agresyvus.
Kaipgi apsisaugoti nuo iškrypusios motiniškos globos? Dauguma vaikinų stengiasi paprasčiausiai sprukti iš tos slogios ir pražūtingos atmosferos, tvyrančios namuose: išvažiuoja mokytis į kitą miestą, persikrausto į nuomojamą butą ir t.t. Ir tai absoliučiai teisinga išeitis.
Savo nepriklausomybę, savarankiškumą, vyriškumą ugdytis ir tobulinti geriausia vienumoje.
O mamoms būtų geriau atkreipti dėmesį į save, savo interesus, savo vyriškį. Ir duoti sūnui galimybę eiti savo keliu, priimti savus sprendimus. Juk ne veltui gyvūnai augina palikuonis tik iki konkretaus amžiaus. Mama su tėčiu parodė vaikui pasaulį, išmokė medžioti ir pasirūpinti savimi, o toliau – laimingo kelio.