"Violetinis maras" persimetė į JAV Kongresą

Autorius: Aleksandras Galvanauskas Šaltinis: https://sputniknews.lt/columni... 2018-07-03 13:06:05, skaitė 794, komentavo 6

Neringą Venckienė, archyvinė nuotrauka

Lietuvą politiškai globojanti Amerika anaiptol neskuba vykdyti mūsų valdžios prašymo grąžinti į šalį anti-pedofilinės epopėjos pradininkę Neringą Venckienę. Panašu, kad JAV tiesiog metodiškai ignoruoja tam tikras Vilniaus pastangas

Trejus metus Amerika nereagavo į Lietuvos išduotą arešto orderį, tad garsioji bėglė ramiai gyveno Čikagos priemiestyje ir dirbo ten floriste. Dabar štai vienas po kito atidedami teismo posėdžiai, kuriuose turėjo būti nagrinėjamas Venckienės ekstradicijos klausimas.

O prieš kelias dienas atkeliavo naujiena, tapusi šaltu dušu mūsų teisėsaugai. Net du JAV Kongreso nariai (Krisas Smitas ir Rendis Hultgrenas) vienas po kito pateikė Kongresui beveik identiškus įstatymo (!) projektus, kuriais siūlo ne tik nutraukti Venckienės ekstradiciją Lietuvai, bet dar ir paleisti ją į laisvę, kol bus nagrinėjamas jos prašymas suteikti jai politinį prieglobstį Amerikoje.

Tarsi to būtų negana, K. Smitas pridūrė, kad ši moteris turėtų būti ne teisiama, o giriama už drąsą kovoje už teisybę. Tai bent! Aršiausi Venckienės oponentai dabar turėtų karčiai pripažinti, kad, naudojant jų leksiką, "violetinis maras" persimetė į pačią demokratijos širdį, į Ameriką, dar daugiau — į patį širdies centrą, Kongresą.

Tokios įvykių eigos jie aiškiai nesitikėjo. Jie manė, kad suveiks paprastos, biurokratinės ekstradicijos procedūros. Tačiau be daugelio trūkumų, JAV demokratija turi vieną didelį privalumą. Ten dar gyvena daug pareigūnų, kurie nepasiduoda politiniam šališkumui, bando vertinti faktus, ypač jeigu jie turi politinio persekiojimo prieskonį.

Tie pareigūnai, nors ir patalpino Venckienę į Čikagos pataisos namus šių metų vasario mėnesį, tačiau padarė tai greičiau prevenciškai, kad ji niekur nedingtų, kol jos klausimas bus nagrinėjamas teisme. O nagrinėjant tą klausimą, nešališka akis negalės nepastebėti daugybės prieštaringų ir politizuotų Venckienės bylos detalių.

Taip, ši buvusi teisėja, greičiausiai, pažeidė ne vieną ir ne du įstatymo straipsnius, įsijautusi į savo dukterėčios Deimantės Kedytės istoriją ir nepaklususi teismo sprendimui grąžinti ją motinai. Tačiau masę abejonių mūsų teisėsaugos nešališkumu sukėlė mįslingos, viena po kitos užklupusios mirtys — iš pradžių Venckienės brolio Drąsiaus Kedžio, žuvusio per nalaimingą atsitikimą, o po to ir pedofilija kaltinto Andriaus Ūso, kurio kūnas rastas griovyje.

Todėl kovingąją Venckienę ir jos advokatus galima suprasti, kai jie tikina, jog Lietuvoje jai gresia fizinis susidorojimas. Pernelyg daug priešų ji įsigijo, be gailesčio kritikuodama korupciją teismų sistemoje ir galimą pedofilų dangstymą. Kad pedofilų Lietuvoje nėra, tuo būtų sunku patikėti, žinant, kad šis iškrypimas statistiškai pasklidęs visose šalyse.

Venckienės problema ta, kad ji galbūt ir teisingai (kas dabar galutinai įrodys?) užaštrino šią problemą, tačiau susitelkė tik į vienos mergaitės, savo dukterėčios, atvejį. Šioje istorijoje persipynė giminės — Venckienės brolis Kedys pats ėmėsi vykdyti teisingumą, nušaudamas jam įtartiną teisėją.

Rimčiau būtų buvę, jeigu Venckienė ir jos kompanija būtų įvykdę vienos šeimos ribas peržengiantį, platesnį viso ar bent jau dalies pedofilų tinklo demaskavimą, su ne vieno, o kelių vaikų istorijomis, ir jeigu jos brolis nebūtų pats ėmęsis vykdyti linčo teismo, kuris visada turi neigiamą atspalvį nešališkų žmonių akyse.

Bet yra, kaip yra. Visos teisybės mes dabar jau nesužinosime. Šiuo atveju, gal ir teisi garsioji disidentė Nijolė Sadūnaitė, kuri, rašydama Venckienę ginantį laišką JAV teisėsaugos institucijoms, atkreipė jų dėmesį į tą aplinkybę, kad šiandien teisingumą nepriklausomoje Lietuvoje vykdo tie patys teisėjai, kurie dar vakar, prie tarybų valdžios, ramiai sau vykdė "socialistinį teisingumą", pagal vienintelės partijos nurodymus. Natūralu, kad žmonės nepasitiki tokiais teisėjais ir prokurorais.

Todėl sveikintina, kad JAV teisėsaugos atstovai neskuba grąžinti N. Venckienės  mūsų teisėsaugai. Jie jaučia, kad ši istorija yra labai politizuota. Ir jie mato, kokia dar nebrandi yra Lietuvos demokratija. Istoriškai pati būdama bėglių iš Europos valstybe, Amerika įdėmiai vertina kiekvieno naujo bėglio ar bėglės atvejį. Ypač, jei ta bėglė dar neseniai vadovavo opozicinei, parlamentinei partijai ("Drąsos Kelias").

Savo lobistinį darbą atlieka ir kiti bėgliai — naujieji JAV lietuviai, kurių daugelis apsigyveno būtent Čikagoje. Minėtų JAV Kongreso narių įstatymo projektai dėl Venckienės atsirado, matyt, ne be jų įtakos. Be to, ne tik Sadūnaitė, bet ir dar keli garsūs disidentai parašė ilgus kolektyvinius laiškus JAV institucijoms.

Tad ši istorija nebaigta. Ir kas gi žino, galbūt po kiek laiko Venckienė grįš Lietuvon ant balto žirgo?