Lietuvos ūkininkams padeda… turgūs

Autorius: Kristina Sulikienė Šaltinis: https://visuomenedotcom.wordpr... 2018-07-11 13:13:18, skaitė 600, komentavo 3

Lietuvoje nebelikus nei kainų kontrolės, nei sienų, Lietuvos ūkininkai atsidūrė nepavydėtinoje padėtyje. Iš vienos pusės, jeigu jie nori parduoti savo produkciją – turi nusileisti neįtikėtinomis supirkimo kainomis, ne tik dėl supirkėjų nesąžiningumo, bet ir dėl egzistuojančio dempingo (dėl importo iš tolimų kraštų, kur dėl vyraujančių iškreiptų darbo santykių, egzistuoja labai pigi, beveik vergų darbo jėga.)

Tokiu būdu didieji prekybos centrai jau pareiškė, jog nepirks iš Lietuvos ūkininko nieko, kol neišsiparduos produkcijos iš Lenkijos, Ispanijos, Olandijos, Ukrainos ir net Maroko.

Lietuvos daržovių augintojų asociacijos atstovai piktinasi, jog lenkiškos bulvės pateikiamos kaip lietuviškos, tuo pačiu metu neperkant iš Lietuvos augintojų.

Sandėliuose ūkininkai sudėjo kopūstus, kurie buvo kertami  jau birželį, nes Lietuvą užplūdo nekontroliuojamas kiekis lenkiškos produkcijos. Palyginimui pasakysiu, jog turguose žmonės mielai perka brangius lietuviškus kopūstus po 0,7 eur/kg, nes matyt persivalgė pigių užsienietiškų, pagerintų su chemikalais.

Kontrolės – nėra, nes kontrolė, esą, tai kažkas, kas siejasi su tarybiniais laikais, o „mūsų Dalia“ liepė vaidinti Vakarus.

Ūkininkus gelbėja turgūs, kuriuose įrengiamos ūkininkų prekybos aikštelės. Tuo pačiu gyventojai, sunerimę dėl beveik 2,5 karto aukštesnių kainų prekybos centruose (pavyzdžiui, praėjusią savaitę labai prastos kokybės bulvės, kurių kraštas buvo pažaliavęs, lietuviškame prekybos centre kainavo po 0,69 ct už kg, kai tuo pačiu metu ūkininkų turguje – vos 30 ct/kg ), važiuoja, eina į turgus. Yra kategorija pirkėjų, kurie iš principo jokių daržovių neperka parduotuvėse – nes, juokauja jie, kaina dėl to ir didesnė, jog reikia susimokėti ir už chemikalus, kuriais apipurškiamos gėrybės.

Nors lietuviški pomidorai turguje 1,1 euro už kg, tačiau jie kvepia būtent pomidorais, kai tuo pačiu metu prekybos centruose ispaniški ir net marokiški neturi jokio kvapo, nors kaina mažesnė 12 ct už kg.

Tas pats su agurkais, tik kad kainų skirtumas – chemikalų nenaudai. Prekybos centruose agurkai 1,29 ct už kg, tuo pačiu metu turguje 0.80-1.00 eur/kg, ir chemikalų nerasi nė su žiburiu. Ūkininkai paaiškina, jog nepurškia, o nuo visokių ligų apsaugo šiltnamius liaudiškais būdais – sodina tabaką, vaistažoles, kvepiančius žalumynus.

Pirktieji ūkininkų iš Prienų rajono agurkai – kvapnūs, traškūs ir maistingi, dalį pasiraugiu su čia pat turguje įsigytu „raugimo komplektu“ – nuoširdžios, pagyvenusios ir neišgyvenančios iš pensijų moterys prekiauja tokiais komplektėliais (krapai, krienai, vyšnios lapai, česnakas.) Kai kurie pirkėjai „pabumba“, kad 50 centų už tokį ryšulį – brangu, kiti perka urmu nesiderėdami. Juk namo grįžus teliks įmesti į puodą, užpylus šiltu vandeniu, ir įbėrus druskos, cukraus, o kas nori – ir acto (jeigu mėgsta lengvai pamarinuoti.)

Bulvės praėjus savaitei turguje jau vos po 25 centus už kg (mažytės), prekybos centruose laikosi ta pati absurdiškai kaina. „Perku ir viskas, ir ką man daryti“,- kraudama košmariškos išvaizdos bulves, kurių kaimuose net kiaulėms neduoda, pasiguodė moteris. „Kaina baisi, 69 ct, išvaizda klaiki, pati dirbu prekyboje, mūsų parduotuvėje tokios „kokybės“ prekių nėra.“ Papasakojau jai apie turgaus kainas, pasakė, jog tiki, ir žino, tik štai šiuo momentu jai labai reikia.

Tokiais būdais atokiose vietovėse gudrūs ir širdies neturintys prekybininkai ir išnaudoja gyventojus: metas vėlyvas, kita parduotuvė – jau uždaryta. Beje, kitose mano gyvenamosios vietovės parduotuvėse prekiaujama Lietuvos ūkininkų bulvėmis: jų kaina 0,39 ct/kg (didelės). Šitos mažos ir vos nesuvalgytos didžiųjų prekybos centrų parduotuvės dėl to taip elgiasi, nes turi tokią ideologiją – neimti iš užsienio, o stengtis padėti vietiniams. Pirkėjai už šią ideologiją atsidėkoja milžiniškomis eilėmis ir pirkimu urmu.

 Turguje didelių bulvių kaina kol kas svyruoja 0,5-0,6 ct/kg, tačiau žmogus, kuris nenori terliotis, be to, žino, kas dedasi prekybos centruose, ima visą 10 kg maišą nesiderėdamas.

Turgun pagyvenę žmonės ateina ieškodami ne tik daržovių, bet ir krapų, petražolių, netgi mėtų. Nesakyčiau, jog turguose lankosi tik senimas. Tačiau pagyvenę žmonės žino produkto vertę, ieško naudingų dalykų. Palyginimui – kur jūs matėte prekybos centre mėtą? Kartais būna, bet supakuota į dešimt plastikinių indelių, ir parduodama už košmarišką kainą.

Aišku, be konkurencijos „eina“ juodieji serbentai, kurių pirkti prekybos centruose esu mačiusi vos kartą, ir tai, kaina buvo beprotiškai didelė. Nors spauda pranešė, jog „labai didelės serbentų kainos“, realybėje ta kaina svyruoja nuo 1,5 iki 1,8 euro už litrą, o jeigu prašoma 2 už kg, dažniausiai pirkėjas nusidera, nes retas kuris perka vieną kg ar litrą. Todėl kainos yra prieinamos, nes visada galima derėtis, o parduodantis ūkininkas visada gali nesutikti parduoti už mažą kainą.

Visai lengvai per labai trumpą laiką pardaviau 38,5 ltr juodųjų serbentų, 7 litrus  raudonųjų, 2 litrus agrastų ir 4 litrus rūgščiųjų vyšnių. Galėjau, aišku, numoti ranka, tačiau uogų nurinkimas visų pirma yra naudingas patiems uogakrūmiams: pasilikusios uogos rūgsta, džiūsta, pritraukia ligas. Antras dalykas – dalinimasis gėrybėmis su miestiečiais yra šiokia tokia vitaminų parama jiems. Vedama netgi humanitarinių motyvų (dalintis), nesilaikiau įsikabinus ir aukštos kainos, kam buvo per brangu, leidau įsigyti pigiau. Buvo ir keistai malonių pirkėjų, kurie ne tik nesidėrėjo, bet ir mokėjo brangiau.

Yra tokių žmonių, kurie, pamatę vertingą uogą, tiesiog pribėga, jų akys spindi, ir jie iš viso nesidera. Pavyzdžiui, apie agrastų ir raudonųjų serbentų naudą žino nedaugelis. Todėl šios uogos ilgai gali stovėti ant prekystalio. Tačiau jos turi savo gerbėją ir pirkėją. Nors senbuvės padejuoja, jog „niekas neperka raudonų serbentų“, aš sulaukiau pirkėjos, kuri paėmė 6 litrus, nes nori pasidaryti drebučių. Pažymėtina, jog raudonieji serbentai turi labai daug gintaro rūgšties, kurie stabdo senėjimo procesus, valo ir atstato galvos kraujagysles. Baltieji serbentai turi dar daugiau gydomųjų savybių – nors teko ir apie juos prisiklausyti neigiamų nuomonių ir netgi apginti senyvą moteriškę nuo įsismarkavusių „pirkėjų“. Paaiškėjo, jog baltieji serbentai turi vario, cinko, kalio, magnio, fosforo, C, PP, tos pačios gintaro rūgšties, veikia kaip vaisingumą skatinanti medžiaga tiek vyrams, tiek moterims. Prekybos centruose man neteko matyti nei raudonų, nei baltų serbentų, tačiau juk užversta bananais ir apelsinais…

Šie metai –- vyšnių metai, ant kiekvieno prekystalio pamatysi netgi keletos rūšių. Žmonės nebenori mokėti „tikros“ kainos, dažniausiai vyšnias perka po 1 eur/ltr, arba 1,3-1,5 eur/kg.

Retas kuris žino lietuviškos rūgščiosios vyšnios naudingumą, ir ieško būtinai arba žagarvyšnės, arba importinių vyšnių (dažniausiai nupurkštų). Liaudies išmintis byloja – vaistas neturi būti skanus, kaip ir mokslo šaknys…Vaikams juk skanina visaip C vitaminą, kad jiems būtų galima įsiūlyti, o natūroje juk C vitaminas ir yra rūgštus, todėl jeigu vyšnia, serbentas, obuolys rūgštus – vadinasi, jis pilnas C vitamino.

Man patiko tiek vienos prekybininkės, tiek vienos pirkėjos požiūris.

Guli pilna dėžė alyvinių krituolių, jų šonai apsidaužę. Aš bijočiau tokia preke prekiauti, juk ji iš pirmos išvaizdos – nekokybiška. Kaina – 1 eur/kg. Pribėga tiesiog pirkėja ir sako „ar čia lietuviški alyviniai?“ Pardavėja nedrąsiai „taip“. „Tai man tokių ir reikia!”- ir perka kilogramą. Protingas žmogus žino, jog nepurkštas vaisius genda, o apipurkštas gali stovėti metus. Pardavėja nušvinta ir sako „aš būtent ir žinau, ir pastebėjau, jog žmonės supranta, kur tikras dalykas, todėl ir atvežiau.“ Pirkėja pritaria: „Juk šitie obuoliai kvepia OBUOLIU“.

Atgimimo pradžioje mes klausėmės anekdotus apie Ameriką ir netikėjome, jog vaikai vežami į fermas, kad jiems parodytų vištas, nes jie nežino, kaip atsiranda kiaušiniai.

Lietuvoje šiuo metu jau tokia padėtis, kad žmonės nebežino, iš kur atsiranda bulvės, ir kad obuolys ar pomidoras turi turėti obuolio ar pomidoro KVAPĄ. Labai kvaila Lietuvos valdžia bandė sugriauti ir šitą ūkininkų rojų, ir buvo liepę įsivesti kasos aparatus, kas reiškė, kad kiekviena nuoširdi močiutė, prekiaujanti krapais, medetkomis ar alijošiumi, turėtų eiti į VMI, ten registruoti veiklą, kasos aparatą (jį prieš tai neaišku už kokius pinigus įsigyti). Po to mokėti 60 proc. savo surinktų pinigų. Turgūs tuo metu ėmė tuštėti, žmonės bruzdėti.

Sėdinti labai kvaila valdžia ir stekenanti Lietuvą nė karto nebuvo užsukusi į turgus ir nepalygino nei kainų, nei kokybės.

Man susidaro įspūdis, jog tik per ūkininkų turgelius dar gali išsigelbėti Lietuva. Aišku, aš nekalbu apie savo pačių daržus, sodus, oranžerijas ir netgi saulės baterijas, ką kalbėti apie kritusiomis šakomis (nekirsk medžio!) kūrenamus namus, lauko virtuves, šiltnamius. Protingesni žmonės surenka prekybos centrų pakuotes – įvairias dėžes, kartonus. Dėžėse, kurios voliojasi prie prekybos centrų, galima auginti agurkus, pomidorus tuose sklypuose, kuriuos yra sunku išdirbti – tokiu būdu formuojant „pakeltas lysves“. Tai sibirinė praktika – Sibire visi žmonės viską augindavo dėžėse. Dabar „Misija Sibiras“ dalyviai pristatymuose šmeižia Sibiro žmones ir meluoja, kad jie netvarkingi ir neturtingi. Jeigu ne „sibiriakė“ kaimynė Marytė, nebūčiau žinojus Sibiro ūkininkavimo būdo, ir kai kuriom vasarom visai neturėčiau agurkų ir pomidorų. Visos galimybės mėtosi tiesiog aplinkui. Melas, kad dirvožemį reikia išdraskyti su traktoriumi – čia veikiau yra mada, o ne tiesa. Pasidarykite pūdymus – sukraukite šieną, išpūdykite: vėliau net su mažu kastuvėliu tą vietą galima sukasti. Galima ant tokio pūdymo auginti agurkus dėžėse – daigai vyniosis šienu žemyn, o apačioje puvimo procesas šildys visą kaugę. Tai spontaniškai sugalvotas būdas auginti agurkus mūsų klimatinėmis sąlygomis – jokių knygučių neskaičiau.

Sklypo išdraskymas su traktoriumi gali pakenkti ekosistemai – pavyzdžiui, mano sklype gyvena kelių rūšių rūpužių – o jos įrašytos į Raudonąją knygą. Kaip atsakingas žmogus, aš net nebedeginu jokių šakų lauke, nes kartą deginant iš po laužo išlipo rūpužė, ji, pasirodo, gyveno po velėna.

Gal aš per sudėtingai aiškinu apie labai paprastus dalykus, bet kaime reikia saugoti ir nykstančią Lietuvos gamtą, ir neklausyti, kad gal gražiau atrodytų išasfaltuotas kiemas ir nuskusta pieva.  

Saugau nykstančius gyvūnus, o šitie nykstantys gyvūnai man atsidėkoja, nurinkdami visus man trukdančius vabzdžius, museles. Šiais metais susiklostė ir anekdotinė situacija, jog „skutimo“ būdo „ūkininkavimas“ (žmogus „nuskuta“ su keliomis žoliapjovėmis sklypą, o užėjus sausrai nebeauga žolė) lėmė, jog pavydžiai žiūrima į neskutamą kaimyno sklypą. Latvijoje, esą, ūkininkai šėrė gyvulius senu šienu (vieni kaimynai, laikantys ožką, irgi pirma šėrė ožkas šviežiu šienu, po to susigėdo, nustojo skusti pievą ir ten veda ganytis ožkelę). Kai pasiklausai visokių tokių absurdų, ir pamąstai – kodėl žmogus, gyvenantis kaime, nori atrodyti kaip miestieties? Juk kaimas maitino žmogų ir maitins. Pavyzdžiui, Žemaitijos kaime iki šiol išlikusi tradicija auginti dilgėlės (vos ne kaip kultūrines) palei pagrindinį įėjimą, palei namą. Žemaitis visada žinojo, jog dilgėlė – vaistas, maistas, o ne piktžolė. Ką daro šiuolaikinis žmogus? Jis viską nuskuta, po to dar pasodina kokią marokietišką pušį arba mandarinmedį. Juokauju, bet esmę supratot.

Be to, atsikračius „tarybinės diktatūros“, kai visą maistą vyniojome į popierių, ir buvo įvesta modernti taros keitimo sistema (jau turbūt pamiršote – bet supirkdavo net konservuoto maisto stiklainius, įvairius butelius nuo pieno, grietinės, ne tik alaus ar degtinės) – kurią esą mus iš naujo išmokė Vakarai (pirma visa sistema buvo sugriauta, o dabar mokomės, atseit), Lietuva ėmė skęsti šiukšlėse, nors jų panaudojimas antrą kartą yra labai naudingas – ir būtent, žemės ūkio srity. Žmonės neretai, matau, skelbia „konkursus“, kaip panaudoti plastiką, stiklą, ieško „idėjų“, nors tos idėjos vėlgi seniausiai atskleistos tam pačiam youtube kanale, užsienyje iš butelių statomi netgi namai. Mūsuose kol kas dar molio namai atrodo kaip tikras stebuklas, o namą turėti norintis žmogus pirma turi pasiimti pusės milijono paskolą, vėliau išvykti ją atidirbti į Londonasą, palikus tuščią naują namą.  

Kaip supaprastinta „baterija“ veikia netgi įšilęs stiklas, aš pavyzdžiui, šviesaus stiklo buteliais apdėjau savo agurkų lysves, ir daigai iš  karto ūgtelėjo dvigubai.

„Dirbk – pirk – mirk“, mums kas dieną kartoja durnadėžės, kurių nežiūriu ir nepasiilgstu, nes ten gali būti yra 25-asis kadras: juk kodėl žmonės taip nuzombėję?

Netiesa, kad Lietuvoje neįmanoma gyventi ir pragyventi.

Mečiau pirštinę ubagų ubagui p. Listerijui, nes jis visus prekybininkus išvadino ubagais. Atseit, sėdėti 22 metus Seime ir parazituoti valstybės sąskaita (taigi, visų tų dirbančiųjų ir sunešančių biudžetą – ar su kasos aparatais, ar be jų…) – čia poniškumas, o pačiam verstis, kartais net per galvą – čia ubagynas. Kažkaip Petras sumaišė dėmenis vietomis. Nes būtent dirbantis ir iš savo rankų darbo gyvenantis žmogus yra tikrasis ponas ir Lietuvos šeimininkas, o tokias listerijos bakterijas labai lengvai galima (ir būtina) utilizuoti. O iš sistemos tokius parazitus – išoperuoti. Tikiuosi, tas ir bus rudenį padaryta.

Labai gerą mintį pasakė toks žemaitis Giedras: pasaulį valdo tas, kuris kuria. Jeigu žmogus kuria – jo nesustabdysi. Ūkininkai būtent yra kūrėjai, jų rankose gimsta gyvybė, maistas, vėliau jie dalinasi šia gyvybe su miesto žmonėmis, kurių kai kurie suvokdami šios kūrybos prasmę ir vertę, bėgte bėga į miestų turgelius ieškodami lietuviškos bulvikės, krapo, morkos, pomidoro, kartais moka šiek tiek daugiau, kad tik nereikėtų valgyti chemikalų, kurie – gal jūs nežinot – ir sukelia vėžį.

Stresas, nerimas, miesto tempas – tik papildomi faktoriai, kurie vėžininkus nuvaro į kapus. Pagrindinis kancerogenas yra chemikalas, kuriuo padengia visas parduotuvines daržoves. Žmogui atrodo, jog jis sveikai maitinasi, valgo chemizuotų daržovių salotas, tuo tarpu jis, nusileidęs iš savo pasikėlimo, socialinių stereotipų (fui – TURRRGUS, TURRRGINIAI!!) išloštų žymiai daugiau, be to, padėtų ūkininkams, kuriems po „Rusijos sankcijų“ visai prastai sekasi.

Tiesa, buvo tokia akcija „nepirk prekybos centre“, bet kažkodėl nebuvo išreikštas pozityvus šūkis, toks kaip „pirk pas Lietuvos ūkininką!“

Mano šūkis ir būtų – pirk pas ūkininką, nes rytoj jis jau gali būti bankrutavęs, arba dar blogiau – išvykęs iš Lietuvos ieškoti sotaus kąsnio. O tu ir toliau būsi priverstas valgyti Maroko pomidorus, užkąsdamas Černobylio apylinkėse augintais agurkais.