Kaip ir kodėl Pekinas su Berlynu susitarė draugauti prieš Vašingtoną

Autorius: Anno Šaltinis: https://cont.ws/@aleksanderzap... 2018-07-12 22:31:58, skaitė 790, komentavo 1

Jungtinės Valstijos pagimdė globalizmą, kuris dabar laidoja Ameriką.

Iš pirmo žvilgsnio šis įvykis neatrodo epochališku. Dviejų vedančiųjų pasaulio ekonomikų atstovai susitiko aptarti abi šalis domimančius klausimus ir pasirašė keletą prekybinių susitarimų. Atrodo, nieko ypatingo. Tačiau viską keičia detalės.

Europa ne be pagrindo buvo laikoma neatskiriama kolektyvinių vakarų dalimi ir net JAV kolonija. Iš karto po Antrojo pasaulinio karo tai taip ir buvo, tačiau nuo to laiko nutekėjo per daug vandens. Šiandien antra (JAV kolonija) visiškai nebeatitinka tikrovės ir, spręsdžiant iš to kas kas vyksta, rimtai keičiasi ir pirma (vakarų dalis).

Kolonija - tai tada, kaida pelnas iš jos ekpnominio išnaudojimo išsiurbia metropolija . Nors JAV įgyvendino Maršalo planą, Europa iš tikrųjų dirbo, kad praturtintų JAV, tačiau 80-ųjų pradžioje padėtis pradėjo keistis. Jau pagal 2016 metų rezultatus JAV iš pirmos vietos nusiėeido į trečią Vokietijos prekybos partnerių sąraše, praleidusios į priekį aiškiai jiems ekonomiškai nusileidžiančią Prancūziją. Į Vokietijos (ir apskritai Europos bendrai) užsienio prekybos lyderius pakilo Kinija, prieš metus užėmėsi tik ketvirtą vietą po Nyderlandų.

Tai reiškia, kad Vokietijos kanclerės Angelos Merkel ir Kinijos Valstybės tarybos premjero Li Kecjang nėra koks nors netikėtas staigus proveržis ar veržlus naikinantis manevras. Jie tik vainikuoja globalių fundamentalių ekonominių procesų pokyčių, kurie prasidėjo mažiausiai prieš trejus metus, rezultatą. Jų analizė leidžia suprasti ne tik tai, kas nutiko dabar, bet ir įvertinti tolesnes tendencijas. Tame tarpe neišvengiamai įtakojančias visą geopolitinę pasaulio konstrukciją.

Žmonės, kurie ir toliau laiko Europą bejėgišką ir beteisę amerikiečių koloniją, tikriausiai nežino, kad iš tarpusavio prekybos ten seniai uždirba jau ne JAV. Pasak Vokietijos federalinio statistikos biuro (Destatis) jau 2015 metais Vokietija parduodavė Jungtinėse Valstijose savo prekių už 113,7 mlrd. €, o amerikietiškų nusipirko tik už 60.2 milijardų. Toks didelio prekybinio proficito, kaip su Amerika (+53, 5 mlrd. €), vokiečiai neturi su jokia kita pasaulio šalimi. Taip kad panašumas į kolonijos statusą yra silpnas.

Tačiau, sprendžiant iš JAV mėginimų pradėti prieš Jevrosojūzą didelio masto prekybinį karą ir atvirai arogantiškas Baltųjų rūmų šeimininko elgesį, valdantysis elitas už vandenyno iki pat šios dienos laiko save suverenu.

Reikėtų pažymėti, kad kai kurie Vokietijos ekspertai sutinka su ta JAV administracijos pozicija, kad tokiam dvišalės prekybos politikos disbalansui turi įtakos Vokietijos biudžeto išlaidų mažinimas. Atseit, valstybė vos ne sąmoningai vengia vykdyti savo tiesioginę užduotį - stimuliuoti ekonomiką. Jei vokiečiai turėtu daugiau pinigų, jie tikriausiai pirktu daugiau amerikietiškų prekių.

Formaliai toks argumentas turi kažkokį racionalų grūdą. Tačiau tik kažkokį, nes faktinis išlaidų mažinimas visų pirma yra pajamų iš mokesčių sumažėjimo pasekmė. Bet kurioje išsivysčiusioje ekonomikoje mokesčių liūto dalis nėra atskaitymai iš piliečių atlyginimų, o mokesčiai iš didelių korporacijų. O šios, aktyviai besiplečiančio globalizmo dėka, aktyviai pasinaudojo atsivėrusiomisjo dėka "mokesčių optimizavimo" galimybėmis. Ir ne tik jos. Štai jau penkerius metaus tarp visų tarptautinių korporacijų tapo madinga laikyti nepaskirstytą pelną užsienio, taip pat ir ofšorinėse, sąskaitose. Pelno buvimas tokioje būsenoje leidžia "kol kas" mokėti mokesčių.

Vadinasi, verslas formaliai uždirba gerai, bet popieriuose atsispindi žymiai labiau nublukę rodikliai. Tame tarpe, patogios Amerikos įstatymdavystės dėka, tokius fortelius leidžiančios. Beje, liūto dalis to "nepaskirstyto pelno" kaip tik yra jų mokesčių jurisdikcijoje. Būdami juridiškai užsieniečiais rezidentais, Europos korporacijos gauna galimybę laikyti pinigus kojinėje ir niekam nemokėti mokesčių.

Rezultate ko, Vašingtonas dabar renka savo ankstesnės ilgalaikės strategijos sukurti globalų pasaulį be sienų kapitalui ir darbo jėgai vaisius. Ironiška yra tai, kad pačia silpniausia grandimi šiame žaidime dėl iškritimo, pasirodė pats autorius - JAV.

Neturėdami galimybės pasiūlyti pasauliui daugiau savo prekių ir jau prarasdama ištisas technologines nišas, Amerika susidūrė su kritine mokėjimų deficito balanso problema. Ji, žinoma, vis dar yra hegemonas, bet faktiškai iš jos pelnosi visi kas tik netingi. Vienintelis būdas kažkaip viską pakeisti - nusispjauti PPO ir pradėti muitinį sienų uždarymą, ką dabar ir stengiasi padaryti Trampas.

Tačiau proceso atvirkštinėje pusėje atsiranda ta pati vakarietiška vienybė. Europos, ypač Vokietijos, gerovė buvo grindžiama prekyba štai jau trečią šimtą metų. Dar daugiau - pagrinde išorine, pavyzdžiui, šiandieninėje Vokietijoje ji sudaro mažiausiai trečdalį nacionalinio BVP. Jei viena iš pagrindinių rinkų, kurios formuoja patį didžiausią pelno fontaną, rodo tendenciją išdžiūti, tada protingi žmonės iš anksto pradeda galvoti apie naujų variantų paiešką. Kas ir įvyko iškart po galutinio amerikietiškos ekonominės ekspansijos į Europą žlugimo - TTIP sutarties pasirašymo stumimo forma.

Pinigų upės ėmė tyliai ir, iš pirmo žvilgsnio, vos pastebimai keisti tekėjimo kryptis. Be to, dar kartą pasitvirtino sena patarlė apie mano priešo priešo naudingumą. Jei JAV, iš dalies ne be pagrindo, mano, kad gali paskelbti kietą prekybinį karą Kinijai ir Europai, nes yra su jomis vienodose svorio kategorijose, tai kodėl dviems Amerikos priešininkams nesujungti savo jėgų bendram labui?

Būtent tai ir įvyko. Reikalas yra net ne konkrečiose 22 sutarčių detalėse, sudarytose tarp Vokietijos ir Kinijos. Daug svarbiau yra jų bendras turinys. Būtent jis ir yra fatališkas Jungtinėms Valstijoms. Berlynas ir Pekinas susitarė dėl trijų konceptualių dalykų.

Pirma, kiniečiai Europoje artimiausioje ateityje statys keletą naujų gamyklų svarbių technologinių elementų gamybai. Pavyzdžiui, akumuliatorinių baterijų gamyba Europos elektrokarų gamintojams. Iki šiol Europa jas nupirko JAV.

Antra, Pekinas atvėrė savo vidaus finansų rinką Vokietijos bankams, tokiu būdu suteikdamas Europos pinigams didžiulę ir pelningą investavimo rinką, pralenkiančią patrauklumu tiek amerikietišką , tiek savo europietišką. Taigi , JAV praranda vienintelės tinkamos finansinėms investicijoms erdvės statusą. Vadinasi pinigų pasitraukimas iš JAV sustiprės.

Trečia, Europos ir Kinijos rinkų ir ekonomikų susijungimas sukuria atskirą didžiulį klasterį su savo interesais, dažnai tiesiogiai prieštaraujančiais PPO taisyklėms. Tuo pačiu, Prekybos Organizaciją galima pradėti laidoti. O tai yra žymia dalimi fundamentalus pagrindas, formuojantis kolektyvinius Vakarus kaip visumą.

Viskas kas aukščiau išvardinta turi tiesioginių neigiamų padarinių JAV, ne tik ekonomikoje, bet ir geopolitikoje. Kaip minimum su vienareikšmiška perspektyva paleisti NATO, kaip aljansą, praradusį savo adekvatumą daliai tikslų ir uždavinių. O juk taip gražiai viskas prasidėjo. Kas galėjo pagalvoti prieš penkiolika metų, kad Amerikos sugalvotas ir paleistas globalizmas taps jos pačios duobkasiu?