Ramūnas Alaunis. Ar Šiaurės Korėja kelia grėsmę taikai ir pasaulio saugumui?

Autorius: Ramūnas Alaunis Šaltinis: https://bukimevieningi.lt/2018... 2018-07-13 12:53:18, skaitė 7501, komentavo 6

Vakarų propagandinė žiniasklaida Korėjos Liaudies Demokratinę Respubliką dažniausiai minimą kaip Šiaurės Korėją vaizduoja kaip „velnio ašį“ – šalį keliančią didžiausią grėsmę Jungtinėms Amerikos Valstijoms, pasauliniam saugumui ir grubiai pažeidinėjančia žmogaus teises.

Tačiau nutyli, kodėl tokia maža šalis Šiaurės Korėja tauta ginkluojasi- vysto (branduolinių) balistinių raketų programą nepaisant JAV grasinimų, Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos nuolat griežtinamų sankcijų ir tuo pačiu siekia branduolinio nusiginklavimo, bei taikos.

JAV – JT karo nusikaltimai Šiaurės Korėjoje

1950 metų karą prieš Korėją surežisavo Vašingtonas, karą pradėjo Pietų Korėja prieš Korėjos Liaudies Demokratinė Respubliką, o ne atvirkščiai. Karą vykdė JAV dominuojamos Jungtinių Tautų pajėgos, kurioms vadovavo JAV generolai.

Vakarų propagandinė žiniasklaida rašydama apie Šiaurės Korėjos „grėsmę“ retai kada mini kruviną JAV ir Šiaurės Korėjos santykių istoriją. 1950 – 1953 metais JAV karo prieš Korėją metu JAV kariuomenė trejus metus be perstojo bombardavo Šiaurės Korėją. Šiame kare JAV kariuomenė nužudė apie 3 mln. Korėjiečių, daugumą jų Šiaurės Korėjoje.

Karo metu JAV karo lėktuvai į Korėjos pusiasalį numetė daugiau kaip 635 tūkst. tonų bombų ir  32,557 tonų padegamojo skysčio napalmo, t.y. daugiau,  nei per visą JAV karo prieš Japoniją metu per Antrąjį pasaulinį karą.

JAV karo prieš Korėją metu Šiaurės Korėja prarado beveik trečdalį savo gyventojų. JAV Strateginių oro pajėgų vadas generolas Curtis LeMaypripažino: „Per tris netus mes nužudėme 20 proc. (Š. Korėjos) gyventojų… Mes nuvykome ten, kariavome ir galiausiai sudeginome visus Šiaurės Korėjos miestus.“ Pasak tuometinio JAV Valstybės sekretoriaus Deano Rusko: „JAV pilotai bombardavo kiekvieną plytą, bombardavo viską, kas juda.“Taip buvo visiškai sugriauta visa infrastruktūrą, reikalinga žmogaus gyvenimui Šiaurės Korėjoje. Pchenjenas buvo paverstas griuvėsiais.

JAV lėktuvų pilotams buvo įsakyta skristi žemai ir bombarduoti viską, kas gyvą. Kadangi dauguma jaunesnių vyrų vis dar buvo kariuomenėje, pilotams buvo matomos tik moterys ir vaikai, bei vyresnio amžiaus žmonės, JAV ir JT pilotai žudė visus, kuriuos jie matė.

Tuometinis JAV Aukščiausiojo teismo teisėjas Williamas O. Duglasas 1952 m. vasarą aplankė Korėją ir buvo priblokštas to, ką jis pamatė Šiaurės Korėjoje: „kančias, ligas, skausmą ir badą, kurį sukėlė JAV lėktuvų atakos. JAV karo lėktuvams pritrūkus karo taikinių JAV pilotai bombardavo žemės ūkius, užtvankas, gamyklas ir ligonines.“

Daugelyje Korėjosapygardų buvo žiauriai nužudyta tūkstančiai moterų ir vaikų, kurie ieškojo apsaugos požeminėse oro pajėgų slėptuvėse, į kurias JAV ir JT kariai įpildavo degalus taip sudegindami gyvus žmones.Vien Sinchono apygardoje buvo nužudyta apie 40,000 civilių gyventojų. Tokio pobūdžio JAV ir JT karių nusikaltimai buvo įvykdyti trisdešimtyje kitų Šiaurės Korėjos apygardų. Tai buvo paprasčiausias JAV – JT vykdytas genocidas.

JAV generolas Douglas MacArthuras vadovavęs Jungtinių Tautų vadovybei Korėjos karo metu buvo pasiūlęs planą „kaip laimėti karą prieš Šiaurės Korėją per 10 dienų.“  Gen. MacArthuras siūlė numesti į Šiaurės Korėją nuo 30 iki 50atominių bombų. 1950 metų liepos mėnesį JAV kariuomenės aviacija ir sausumos pajėgos apie 160 km. nuo Seulo No Gun Ri kaime įvykdė kelių šimtų bėgančių nuo karo Pietų Korėjiečių žudynes apie kurias nebuvo žinoma iki pat 1999 metų. 1950 metų vasarą Korėjos karo išvakarėse Bodo Lygos (Pietų Korėjos Darbininkų Parijos) narių žudynių metu JAV remiamas Pietų Korėjos diktatorius davė įsakymą nužudyti dešimčia tūkstančių įtariamų Korėjiečių komunistų, kurių daugelis neturėjo jokių ryšių nei su komunizmu, nei su komunistais. Pasak liudytojų, masinėse žudynėse dalyvavo ir jas stebėjo JAV kariniai atstovai.

JAV Kolumbijos universiteto istorikas Charlesas Armstrongas savo knygoje „Silpnųjų Tironija: Šiaurės Korėja ir Pasaulis, 1950-1992“ rašo: „Amerikos karas iš oro paliko gilų ir ilgalaikį įspūdį ir daugiau nei bet kuris kitas atskiras veiksnys davė Šiaurės Korėjiečiams išorinių grėsmių kolektyvinį nerimą ir baimę, kurios dar tęsis ilgai pasibaigus karui“. Tad Šiaurės Korėja šalies viduje vis dar išgyvena 1950 – 1953 metų JAV – Korėjos karą ir vis dar jaučia JAV karinę grėsmę.

JAV planavo nužudyti Šiaurės Korėjos vadovąKim Džonguną

JAV ne vieną dešimtmetį svarstė įvairius planus kaip nuversti Šiaurės Korėjos vadovybę tame tarpe slapta nužudant jos vadovą. 2017 gegužės mėnesį Šiaurės Korėja apkaltino JAV Centrinės Žvalgybos Valdybą (CŽV) ir Pietų Korėjos žvalgybos tarnybą (kuriai tuo metu vadovavo dabar jau nuverstoji pro-Amerikietiška prezidentė Pak Kinhė (Park Geun-hey)) dėl plano nužudyti Šiaurės Korėjos vadovą generolą Kim Džonguną (Kim Jong Un) biochemine bomba. Praėjus vos penkiems mėnesiams CŽV vadovas Mike Pompeo viešai pripažino, kad Kim Džongunasvis dėlto buvo įtrauktas į CŽV vykdomos politinės žudymo programos sąrašą.

Ar Šiaurės Korėja kelia grėsmę Amerikai ir pasaulio saugumui?

Nors 2017 m. Jungtinėse Tautose prezidentas D, Trumpas kalbėjo apie Šiaurės Korėjos „režimo grėsmę“, tačiau 2013 metais „Gallup International/WIN“ atliktame tyrime nustatyta, kad „JAV laikoma didžiausia grėsme taikai pasaulyje“.

Faktas, kad Šiaurės Korėja yra stipriai militarizuota, Šiaurės Korėjos karinė vadovybė vykdo tarpžemyninių balistinių raketų vystymo programą, šalies vyriausybė priversta laikyti savo piliečius gyventi izoliuotoje nuo pasaulio visuomenėje. 2017 Liepos 4 d. Šiaurės Korėja paleido savo pirmąją tarpžemyninę balistinę raketą, pakankamai galingą, kad ši pasiektų žemyninę Jungtinių Amerikos Valstijų dalį. Iš Pchenjano pusės žiūrint Šiaurės Korėjai reikia branduolinio atgrasymo, kad būtų išvengta potencialių išpuolių iš JAV. O kai JAV prezidentas D. Trumpas 2017 metų rugsėjo mėnesį JT Generalinėje Asamblėjoje atvirai pagrasino „visiškai sunaikinti“ visą Šiaurės Korėją, jos lyderis Kim Džongunasšiuo atžvilgiu tik dar labiau sustiprino savo militaristinę poziciją. Po tokios JAV prezidento kalbos Šiaurės Korėjos vadovybė ir jos liaudis dar labiau tiki, kad jų šaliai neišvengiamai grėsmę kelia JAV.

Vakarų propagandinė žiniasklaida dažnai perša baimę keliančias mintis, kad Šiaurės Korėjos išprotėję vadovai savo kuriamu atominiu ginklu aklai nori sunaikinti visą pasaulį. Žinoma, Šiaurės Korėjos vadovai nori, kad jų būtų bijoma; jie nori atrodyti stiprūs ir galintys pasinaudoti savo kariuomenės branduolinio ginklo arsenalu; jie supranta, kad galimas karas kelia grėsmę jų galiai ir santvarkai. Tačiau Vakarų korporatyvinė žiniasklaida nutyli, kad Šiaurės Korėja sąmoningai nenori karo su JAV ir tikrai nesiekia sunaikinti viso pasaulio.

Pasak Prancūzijos saugumo ekspertės Juliette Morilloti Šiaurės Korėjos lyderis Kim Džongunas nėra beprotis, kaip vaizduoja Vakarų žiniasklaida. „Valdančioji Kimo šeima yra pavojinga, bet toli gražu neišprotėjusi. Jų visa valdančioji šeima yra tobulai racionali ir gerai išsilavinę. Tuo tarpu JAV prezidentas Trumpas yra iracionalus ir neprognozuojamas, o tai yra didesnis pavojus.“

Šiaurės Korėjos ginklavimasis kyla iš galimos JAV karinės agresijos

Šiaurės Korėja sukūrė branduolinius ginklus ir tolimojo nuotolio balistines raketas tik gynybiniais tikslais iš kylančios baimės, kad JAV gali užpulti Šiaurės Korėja, kuri jau seniai yra JAV sudarytame šalių-taikinių sąraše. Šiaurės Korėjos branduolinis atgrasymas yra veiksmingiausia gynybos priemonė nuo galimos JAV karinės agresijos. Irakas ir Libija buvo užpultos būtent po to, kai šių šalių vadovai atsisakė masinio naikinimo ginklų.

Per visą šalies istoriją Šiaurės Korėja niekada nebuvo užpuolusi nei vienos kitos šalies, negrasina nei vienai šaliai dabar, tuo labiau kaimyninėms valstybėms Pietų Korėjai ir Japonijai. Vienintelė karinės agresijos grėsmė kyla iš JAV kariuomenės buvimo Korėjos pusiasalyje. Šiaurės Korėjo vadovybė nori taikos, ne karo. Tuo tarpu JAV vadovybės karinėje darbotvarkėje jau seniai laukia karinė agresija prieš jų pačių dirbtinai sukurtą priešą – Šiaurės Korėją. JAV karinės invazijos Afganistane, Irake, Libijoje Sirijoje tik patvirtina kaip Vašingtonas baudžia jam nepaklūstančias šalis.

Tad po 2018 m. gegužės mėn. įvykusių JAV-Šiaurės Korėjos vadovų derybų mažai tikėtina, kad JAV išves savo karines pajėgas (US SOCKOR) iš Pietų Korėjos. JAV karinės galios buvimas Korėjos pusiasalyje ir Šiaurės rytų Azijos regione iš esmės kelia grėsmę Kinijai, o ne Šiaurės Korėjai. Šiaurės Korėja pagrįstai laiko JAV vadovaujamas karines pratybas kaip bandymus užpulti šalį. Šiaurės Korėja ieško bendradarbiavimo santykių su kitomis šalimis, o ne karo su jomis, ko būtent siekia JAV.

Šiaurės Korėjos siekia ne tik branduolinio nusiginklavimo, bet ir susivienijimo su Pietų Korėja

Kaip rodo dokumentai, dar 2013 metais Šiaurės Korėjos atstovai susitikimuose su JAV vyriausybės atstovais sakė, kad Kim Džongunas tikėjosi derybų su JAV vadovybe, kuriose Šiaurės Korėja sutiktų atsisakyti branduolinių ginklų mainais į JAV grėsmingos pozicijos Šiaurės Korėjos atžvilgiu pašalinimą. Tačiau kaskart visas Šiaurės Korėjos derybų pastangas sužlugdydavo JAV pusė.

2018 metų pradžioje Šiaurės Korėjos vadovai išreiškė norą suvienyti Šiaurės ir Pietų Korėją į vieną tautą, kuri buvo atskirta dar 1945 m.

2018 m. balandžio mėn. 27 d. istoriniame susitikime Šiaurės ir Pietų Korėjos prezidentai sutiko pašalinti branduolinius ginklus iš Korėjos pusiasalio ir pradėti derybas dėl Korėjos karo pabaigos pasirašydami Panmundžomo deklraciją.

2018 birželio 12 d. JAV prezidento Trumpo ir Šiaurės Korėjos vadovo Kim Džonguno susitikime priimtoje deklaracijoje buvo tik patvirtinta, kad Šiaurės Korėja laikysis ankstesnės Panmundžomo Deklaracijos – Šiaurės ir Pietų Korėja savo noru atsisakys branduolinio ginklo. Tad Šiaurės Korėjos branduolinis nusiginklavimas buvo nulemtas ne JAV – Šiaurės Korėjos vadovų derybų, bet Korėjos pusiasalio susivienijimo idėjos, kuri prieštarauja JAV karinei strategijai Šiaurės Rytų Azijoje.

Korėjos pusiasalio reikšmė JAV strategijai Eurazijoje

Korėjos pusiasalis yra strategiškai svarbus JAV strategijai Eurazijoje izoliuojant Rusiją ir Kiniją. Tam pačiam tikslui 1947 metais buvo įkurta ir JAV Ramiojo vandenyno vadovybė (USPACOM). JAV kariniai strategai žiūri į Šiaurės rytų Aziją kaip į galios projekcijos vietą. Korėja yra laikoma Vašingtono rytiniu smeigtu į Euraziją. Tai dalis ilgalaikės JAV strategijos, kuri egzistavo dar 20 a. pradžioje, kai JAV vyriausybė paskatino Japoniją 1905 m. įsiveržti į Korėją. 2011 m. JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton paskelbė, kad Vašingtonas ketina pradėti koncentruotis Rytų Azijoje ir Azijos-Ramiojo vandenyno regione. Po dviejų metų Britanijos „idėjų kalvė“ Chatham House vertindama Vašingtono pastangas pertvarkyti veiklą Azijos ir Ramiojo vandenyno regione netiesiogiai davė suprasti: šalis, kuri kontroliuoja Azijos-Ramiojo vandenyno regioną, dominuoja visame pasaulyje.

2018 gegužės 30 d. JAV Gynybos sekretorius Jamesas Mattis paskelbė svarbų Amerikos strateginės politikos pokytį – Mattis paskelbė dekretą, pagal kurį JAV Ramiojo vandenyno vadovybė (USPACOM), kuri prižiūri visas JAV karines pajėgas Azijoje bus vadinamaIndo-Ramiojo vandenyno vadovybe (INDOPACOM). Pasak Mattiso, pavadinimo pakeitimas atspindi „Vašingtono ryžtą ir toliau būti dominuojančia galia abiejose vandenynuose.“Tai dar vienas signalas, kad Vašingtonas pasiryžęs išplėsti JAV karinę veiklą nuo Ramiojo vandenyno aplink Pietryčių Aziją į Indijos vandenyną ir taip suvaržyti Kinijos galią.

Dar neseniai USPACOM vadovybės didžiausias nerimas buvo galimas konfliktas su branduolinio ginklo valstybe Šiaurės Korėja. 2017 m. pabaigoje ir 2018 m. žiemą USPACOM vykdė tęstinių karinių pratybų seriją, skirtą išbandyti JAV karinių pajėgų gebėjimą įveikti Šiaurės Korėjos gynybines pajėgas ir sunaikinti jos pagrindinius karinius išteklius, įskaitant branduolinius ir raketinius įrenginius. Tai buvo įspėjimas Šiaurės Korėjos lyderiui Kim Džongunui, ko jis galėtų tikėtis, jei toliau tęstų provokuojančius balistinių raketų ir branduolinio ginklo bandymus. JAV ir Šiaurės Korėjos vadovų susitikimas Singapūre buvo JAV taktinis manevras pasirengiant galimam kariniam konfliktui su Kinija.

JAV karas prieš Šiaurės Korėja toliau tęsiasi

2018 m. birželio mėn. 12 d. JAV prezidento D. Trumpo ir Korėjos Liaudies Demokratinės Respublikos vadovo Kim Džonguno susitikimas Singapūre tik dar kartą patvirtino, kad JAV ir toliau kariauja prieš Šiaurės Korėja. Prieš susitikimą JAV prezidentas D. Trumpas sakė, „jei Šiaurės Korėja nepriims JAV sąlygų – neatsisakys branduolinio ginklo mainais į JAV saugumą, tuomet D. Trumpas paskelbs naujas sankcijas Šiaurės Korėjai.“Dar anksčiau JAV prezidentas Trumpas perspėjo, kad „bet kokios grėsmės Jungtinėms Valstijoms kylančios iš Šiaurės Korėjos bus sutiktos su ugnimi ir įniršiu, kurio pasaulis niekada nematė.“ Tai reiškia, kad JAV karas prieš Šiaurės Korėja toliau tęsiasi.

Šiaurės Korėjos vadovybė sutiko vienašališkai atsisakyti branduolinio ginklo. Tačiau branduolinio ginklo atsisakymas, tai ne taikos sutarties pasirašymas. JAV su Šiaurės Korėja nuo 1953 metų iki šiol nepasirašė Taikos sutarties. Jungtinės Valstijos Pietų Korėjoje nuolatinio dislokavimo bazėse turi 28 tūkst. karių ir taktinį branduolinį ginklą, Pietų Korėjos kariuomenei faktiškai tiesiogiai vadovauja JAV karo vadai ir Pentagono nurodymu bet kuriuo metu gali būti dislokuotos papildomos karinės pajėgos į Pietų Korėją. Pietų Korėjos prezidentas faktiškai nėra Pietų Korėjos Vyriausiasis kariuomenės vadas, (karo atveju Pietų Korėjos karo vadai privalo vykdyti Pentagono įsakymus) todėl negali nutraukti JAV – Pietų Korėjos bendrų karinių pratybų. Pietų Korėjos ginkluotosios pajėgosfaktiškai yra JAV Gynybos departamento kontrolėje. Tuo tarpu JAV prezidentas D. Trumpas toliau didina finansavimą JAV branduolinio ginklo programai taip įtvirtindamas tolesnį JAV branduolinio ginklo monopolį.

Šiaurės Korėja yra pasaulyje vienintelė branduolinio ginklo valstybė, kuri vienašališkai įsipareigojo atsisakyti branduolinio ginklo mainais į nieką: JAV „saugumo garantijos“ yra niekinės, JAV taikos sutarties su Šiaurės Korėja net nežada pasirašyti, sankcijų nežada atšaukti ir neplanuoja išvesti JAV karių iš Pietų Korėjos. Tad karo grėsmė Korėjos pusiasalyje kyla ne iš Šiaurės Korėjos.

Pabaigai

Šiaurės Korėja suinteresuota užbaigti Korėjos karą, siekia branduolinio nusiginklavimo, siekia taikos ir žengia į priekį link susivienijimo su Pietų Korėja. Tuo tarpu gandais pagrįsti kaltinimai Šiaurės Korėjai žmogaus teisių pažeidimais rodo, kad JAV sąmoningai siekia demonizuoti Šiaurės Korėją, kurioje siekiama pakeisti Šiaurės Korėjos vadovybę ir egzistuojančią santvarką. Sistemingas Šiaurės Korėjos demonizavimas yra labai svarbus ir kryptingas JAV tikslas Azijos-Ramiojo vandenyno regione.

JAV kariuomenės dalinių ir branduolinio ginklo dislokavimas Pietų Korėjos pusiasalyje yra tik priedanga skirta ne tariamai Šiaurės Korėjos grėsmei atgrasinti, bet Kinijos ir tuo pačiu Rusijos galios sulaikymui.2018 metų JAV Nacionalinėje Gynybos Strategijoje pabrėžiama, kad Kinija ir Rusija laikomos didžiausiomis grėsmėmis po Antrojo pasaulinio karo.

JAV kariuomenės dalinių išvedimas iš Korėjos pusiasalio reikštų negrįžtamą Amerikos viršenybės mažėjimą Azijos-Ramiojo vandenyno regione. Siekiant užkirsti kelią JAV karių išvedimui iš Korėjos pusiasalio, Šiaurės Korėjos, kaip „grėsmės tarptautinei taikai ir stabilumui“ įvaizdis buvo sukurtas Vakarų specialiųjų interesų grupuočių kartu su Vakarų propagandine žiniasklaida. Tariama Šiaurės Korėjos „grėsmė“ yra tik viena iš kelių tariamų grėsmių, kurias JAV pačios rūpestingai augina visoje Azijoje, kad ir toliau pateisintų savo karinį buvimą regione.

Geopolitiniu požiūriu,Šiaurės ir Pietų Korėjos susivienijimas susilpnintų JAV strateginius interesus Šiaurės Rytų Azijoje, todėl labai tikėtina, kad JAV sieks sutrukdyti bet kokiai iniciatyvai suvienyti Šiaurės ir Pietų Korėjas, o Šiaurės Korėja bus vaizduojama kaip nesilaikanti branduolinio nusiginklavimo susitarimų – kelianti grėsmę pasaulio saugumui ir toliau demonizuojama.

P.S.Nepaisant to, kad Šiaurės Korėja faktiškai nekelia grėsmės, Lietuvos aukščiausi šalies vadovai ir vyriausybė palaiko nusikalstamą agresyvią politiką Šiaurės Korėjos atžvilgiu – griežtai smerkia Šiaurės Korėjos gynybiniais tikslais vykdomus branduolinio ginklo bandymus ir teigia, kad Šiaurės Korėja kelia grėsmę taikai pasaulyje, remia sankcijas taikomas Šiaurės Korėjai ir taip prisideda prie Šiaurės Korėjos humanitarinės krizės, palaiko Vakarų skleidžiamą melą ir propagandą prieš Šiaurės Korėja.