Jei ne 1260 m. liepos 13 d Žemaičių laimėtas Durbės mūšis, Lietuvos nebūtų nei kvapo

Autorius: Vaidas Žemaitis Šaltinis: https://bukimevieningi.lt/2018... 2018-07-13 13:01:35, skaitė 1164, komentavo 2

Durbės mūšio 1260 m. liepos 13 d. viena svarbiausių Lietuvos istorijos datų. Jeigu Durbės mūšis būtų pralaimėtas, nebūtų buvę nei Žalgirio mūšio nei kitų, o ir tokios Lietuvos nebūtų nei kvapo.

Durbės mūšis – žemaičių kariuomenės mūšis su Vokiečių ordino ir po sutriuškinimo 1236 m. Saulės mūšyje jo autonomine šaka tapusio Livonijos ordino kariuomene, įvykęs 1260 m. liepos 13 d. kuršių žemėje, prie Durbės ežero (dab. Durbės savivaldybė, Latvija), kurio metu žemaičiai ir iš Ordino kariuomenės persimetę kuršiai ir estai sumušė kryžiuočius.

Kariniu Livonijos ordino ir Vokiečių ordino bendru žygiu siekta bent iš dalies įgyvendinti strateginį tikslą – užgrobti Žemaitiją ir sujungti abiejų ordino dalių valdas, o tiesiogiai – išlaisvinti iš žemaičių blokados Karšuvos žemėje pastatytą vokiečių Georgenburgo pilį. Spėjama, kad tai Vilkų Lauko piliakalnis (dab. Šilalės rajonas).

Pasak Petro Dusburgiečio „Prūsijos žemės kronikos“, jungtinei vokiečių kariuomenei iš Klaipėdos žygiuojant Georgenburgo pilies link, žemaičiai netikėtai įsiveržė į Vokiečių ordino valdomą Kuršą. Šiuo manevru jie supainiojo priešo planus ir privertė jį pasukti ginti Kuršo.

Mūšiui prasidėjus, iš Vokiečių ordino kariuomenės pasitraukė kuršiai, dalis jų puolė vokiečius iš užnugario. Ordino kariuomenės padėtį silpnino jos dalių tarpusavio nesutarimai ir tai, kad jungtinė kariuomenė neturėjo vieno, visų pajėgų veiksmus derinančio vado. Ėmė trauktis estai, panika apėmė ir vokiečius. Žemaičiai priešą staigiai apsupo, daugelį riterių nukovė, persekiojo bėgančiuosius.

Žuvo apie 150 ordino riterių ir daug karių, ordino kariuomenės vadai Burhardtas von Hornhausenas, Heinrichas Botelis ir karalaitis Karolis su savo daliniu.

Durbės mūšis buvo didžiausias XIII a. ir XIV a. laimėjimas per karus su Vokiečių ordinu. Jis parodė Žemaičių žemių konfederacijos jėgą. Po mūšio Baltijos šalysepasikeitė politinė padėtis: Livonijos ordinas iš Durbės (Livonijoje) ir Georgenburgo pilių išvedė savo įgulas, Livonijos ordino ir Vokiečių ordino pavergtose žemėse sukilo kuršiai, žiemgaliai, estai, prasidėjo Didysis prūsų sukilimas, trukęs 14 metų (1260–1274 m.).

Kryžiuočiams jėga Žemaičių nepavyko įvekti, bet įveikė ideologija.

Šiandien Žemaičiai yra galutinai nugalėti. Per amžius buvusią stiprią ir karingą tautą kryžiuočiai pavergė per ideologiją, alkoholį,“karūnas“, bei postus . Žemaitija nusėta kryžiuočių bažnyčiomis, o patys Žemaičiai jose klūpi, tai daug ką pasako.

Iš Žemaičių tautos pavertė į mankurtų etnosą, kurie save vadina lietuviais, tai įrodo, kad Žemaičiai šiuo metu yra visiškai sutriuškinti ir pavergti. Nors Žemaitija Lietuvai niekada nepriklausė, tai byloja pilnas pavadinimas pagal Lietuvos statutą (XVI a.) – Didžioji Lietuvos, Rusijos, Žemaitijos ir kitų [žemių] kunigaikštystė (rusėn. Великое князство Литовское, Руское, Жомойтское и иных).

Vienas kitas dar kalba Žemaitiškai, kai kas dar mini šventes, bet ir tai su smegenų tirpikliais ir kryžiuotiškomis (satanistinėmis) roko grupėmis mini Durbės mūšio minėjimą. Prisigaminę kryžiuotiškų vėliavų “vaidina“ žemaičius ir tuo pačiu demonstruoja savo neišmanymą, o kai kurie tai daro sąmoningai- kaip bažnytinė žemaičių draugija.

Žemaičiai užmigdyti, bet yra vilties, kad jie pabus…

Štai kas nutinka su tais, kurie nesidomi žmonijos valdymo pagrindais. Gali būti narsus ir stiprus kiek, tik nori, bet to nepakanka.

Vaidas Žemaitis