Europos pinigai – stambiesiems žemvaldžiams remti

Autorius: Kibirkštis Šaltinis: http://kibirkstis.blogspot.com... 2018-07-19 19:29:54, skaitė 519, komentavo 1

Girdėti nemaža kalbų paramą smulkiesiems ūkiams, kaip priemonę nykstančiam kaimui gaivinti. Esą tam ir skiriami daugiamilijoniniai ES pinigų rezervai, taip vadinama Europos parama. Tačiau faktai byloja, kad absoliučią daugumą šių pinigų susižeria ne vos galą su galu tesuduriantys, nuo žemės ūkio produktų supirkimo kainų visiškai priklausomi smulkieji valstiečiai, o stambieji žemvaldžiai, liaudiškai – buožės.

Nors pats dalykas – jokia naujiena (apie tai kalbėta dar 2018-ųjų vasarį įvykusiam Lietuvos ūkininkų suvažiavime). Jog ES pinigai krinta į buožių ir jų šeimynų kišenes, puikiai žino kiekvienas lietuviško kaimo gyventojas. Apie tai anksčiau rašė ir kai kurie mūsų draugai.

Bet pagaliau temą pasigavo ir „Delfis“, skambia antrašte konstatavęs realią dalykų padėtį: „Didžiausi ES paramos gavėjai: milijonai – stambiųjų rankose“. Duodamas išsamus paramos gavėjų sąrašas, į kurį įeina ir LŽVS lyderio R. Karbausko bendrovės. Todėl nenuostabu, kad apie tai prabilta.

Mat viršūnėse jau kuris laikas, kaip vyksta vidinė kova. Landsberginis flangas, kartu su D. Grybauskaite, prieš LŽVS su Karbauskiu priešaky. Siekdami demaskuoti, jei ne stačiai apšmeižti priešingą grupuotę, šie veikėjai atskleidžia įvairius faktus (pvz.: LRT tyrimas, MG Baltic byla, Grybauskaitės laiškai E. Masiuliui, Karbauskio latifundijos ir kt., ir kt.). Tuo tarpu paprasta liaudis negali nematyti, kad karalius yra nuogas.

Procesas vyksta dėsningai. Kapitalistai, savo rankose laikydami ekonominę galią, atitinkamai valdo ir politiką – tiek Lietuvoje, tiek ES. Tačiau „runkelis“ negauna nė didesnių stalo trupinių, nes, priešingai kitų Europos kraštų darbo valstiečiams (smulkiesiems ūkininkams ir žemės ūkio darbininkams) – nei streikuoja, nei blokuoja kelių, žodžiu, nesivienija už savo bendrus ekonominius interesus.

Europiniai pinigai šiuo atveju – tam tikras atlygis vietos buržujams už jų pašventintą šalies demografinę savižudybę (t. y. masinę emigraciją į Vakarus, teikiant jiems palyginti pigią bei kvalifikuotą darbo jėgą). Nors „runkelis“ dažnu atveju mato juos kaip savo ausis, net šiai ES „dosnumo“ epochai ateina galas.

2020-ieji, kuomet šis didysis Europos kranas užsisuks, jau nebe už kalnų. Tuomet, netgi buržuazinių komentatorių pripažinimu, lauksianti itin sudėtinga padėtis, kurioje, tikėtina, ilgamečiai socialiniai prieštaravimai kaip niekad anksčiau išryškės. Daugelis, pripratę laikytis pasyviai, bus priversti priešintis. Būtent šiame gilėjančiame nepasitenkinime, pamažu bręstančiame proteste ir slypi tikroji ateities viltis.

Kibirkštis