Jelena Kondratjeva-Salgueiro: „Beveidę, belytę, betautę minią valdyti daug lengviau“

Autorius: ProPatria.lt Šaltinis: http://www.propatria.lt/2018/0... 2018-07-25 11:56:16, skaitė 978, komentavo 2

Mus nori įtikinti, kad tautiškumas yra trukdžių trukdys. Kad tiesiausias kelias į ateitį, - Lietuva be sienų. Kad geriausias auklėjimas tas, kuris atleidžia vaiką nuo bet kokių pareigų. Kad brukte brukama Stambulo konvencija yra skaidri kaip ašara... Nebijokime būti paranoikais, sako 30 metų Paryžiuje gyvenanti publicistė, literatūros almanacho „Glagol“ vyriausioji redaktorė Jelena Kondratjeva-Salgueiro. Ji patvirtina, kad ir Prancūzijoje žmonės pratinami galvoti ne savo galva, kad jiems primetamos išankstinės nuostatos, verčiančios piliečius infantilia mase.

- Rusijoje išgyvenote 24 metus. Nemanote, kad šiandien gimtinėje gyventi kur kas saugiau nei Prancūzijoje?

- Mes priėjome tokį raidos etapą, kad saugių vietų pasaulyje nebeliko iš viso. Todėl negaliu sakyti, kad šiandien Rusijoje saugiau gyventi, nes čia kaip ir Prancūzijoje, Paryžiaus centre, bet kuriuo paros metu galite tapti agresijos dalyviu ar liudininku. Tą sunku buvo įsivaizduoti prieš 30 metų, man čia atsikėlus gyventi, bet, sakysime, per tas dešimtis metų mes, bandomi mažomis smurtinių protrūkių dozėmis, buvome pripratinti prie tokios galimybės. Pripratimas yra labai stiprus dalykas - viena vertus, jis, žinoma, padeda kai ką įveikti, nugalėti, kita vertus, trukdo pamatyti ir įvertinti besiartinantį pavojų. Žmonės juk pripranta prie visko, gyvena dešimtmečiais bombarduojami ir kartais neišgirsta, kai kažkas bando juos perspėti mušdamas varpą. Juk jei pažvelgtumėte nauju žvilgsniu, pamatytumėte, kad grėsmė, tykojusi mažomis dozėmis, išaugo į didžiulį sunkų kamuolį, riedantį jūsų link. Praktiškai mes esame priartėję ar priartinę katastrofos scenarijų, ir niekas negali pasakyti, kada jis ims tapti tikrove. Nepažeidžiamų bastionų nėra, tuo aš esu giliai įsitikinusi. Migraciniai procesai, inspiruojantys ir religinius nesutarimus, apie kuriuos susižinoma netgi ten, kur jų nėra, gali tapti padegamuoju užtaisu.

- Prancūzija išgyveno ne vieną tragišką teroro išpuolį. Ar jūs pastebėjote ryškesnį vidaus politikos pokytį, stengiantis sumažinti tą, anot jūsų, kamuolį, riedantį mūsų link?

- Prieš 30 metų islamiškojo terorizmo sąvoka praktiškai neegzistavo. Buvo atskiri smulkūs teroro aktai, kokius išgyvena Izraelis, pavyzdžiui, jau dešimtmečiais; dabar ta pati kasdienybė atėjo į Europą, nes užkardyti teroro aktą praktiškai neįmanoma. Galima sutrukdyti vienam planui, bet negalima kontroliuoti viso skruzdėlyno, juo labiau kad visos teroristinės grupuotės tarpusavyje nesusiderinusios, kiekviena veikia pagal savo planą, t.y. daro ką nori. Šiuo atžvilgiu nulinė rizika neegzistuoja, ir Europos vyriausybės visą tą laiką, nesileidžiant į smulkmenas, elgiasi tartum šeimininkė, pastačiusi ant ugnies greitpuodį ir priveržusi jo dangtį, puikiai žinodama, kad garas kaupiasi ir anksčiau ar vėliau išsiverš. Situacija pribrendo iki tokio lygmens, kad jau nebeįmanoma kabinti liaudžiai makaronų aiškinant, kad teroro aktas - tik atsitiktinumas, kad jo organizatoriai - depresyvūs ar psichiškai nestabilūs žmonės; tokie paaiškinimai jau kelia juoką kaip Brežnevo laikais sklidę anekdotai, kuriais niekas netikėjo.

- Tačiau juk žiniasklaida iki šiol islamiškojo terorizmo atžvilgiu kabina makaronus, ypač migrantų pamėgtose šalyse, tarp kurių yra ir Prancūzija. Negi klystu?

- Tai, kad šioje srityje bandoma prisukti demokratinę spaudą, kuri tarsi įpareigota nušviesti visus įvykius, tiesa. Egzistuoja oficiali nuostata - nepublikuoti migrantams nepalankios informacijos, nekurstyti aistrų, tačiau interneto laikais kiek besuktum varžtus, tiesa vis tiek prasmunka į viešumą; be to, egzistuoja organizacijos, kurios priešinasi tokiai politikai, yra puikių žurnalistų, kurie nevengia rašyti tiesą, pagaliau žmonės pradeda mobilizuotis patys. Kai man sako, kad tik 58 proc. prancūzų yra prieš migraciją, aš netikiu, nes nepažįstu nė vieno žmogaus nei savo aplinkoje, nei kitur, kuris jai pritartų. Iš kur jie ima tuos duomenis, neaišku. 

Žmonėms jau pakyrėjo klausytis vyriausybės aiškinimų, neva nuo teroro išpuolių labiausiai kenčia patys musulmonai ir jie ne vien tik konservatyvioje spaudoje jau kelia klausimą: jeigu visų pirma nuo to kenčia patys musulmonai, tai kur jų protestas? Kodėl jie neišeina į gatves ir nepasako: „Mes su tais žmonėmis nieko bendra neturime“. Šiandien mažai kas betiki legenda, kad tarp migrantų daug išsilavinusių žmonių, gydytojų, inžinierių ir pan., nes paaiškėjo, kad tokių iš viso tėra mažiau nei 2 procentai. 

Prancūzus sukrėtė neseniai rodytas reportažas, tiesa, nukeltas prieš pat vidurnaktį, kad kuo mažiau gyventojų jį matytų, kuriame filmuojami migrantai paaugliai (jie visi dedasi jais, nors ne vienas būna sulaukęs ir 30 metų), apgyvendinti Paryžiaus viešbutyje. Jie, apsirūpinę naujausiais mobiliaisiais telefonais, nuo kojų iki galvos aprengti taip, kaip neišgali savo vaikų aprengti dažnas prancūzas, skundėsi, kad pusryčiams patiekiamas vienas ir tas pats nuobodus meniu ir klausė, negi negalima kruasano su sviestu pakeisti kuo nors kitu... Vis dėlto turėčiau pasakyti, kad žiniasklaidoje daugėja atvejų, kai daiktai vadinami tikraisiais vardais ir net politkorektikos stulpai į teledebatus priversti kviesti vieną kitą kitaip mąstantį pilietį (šiaip ar taip juk demokratija!), bet, sakysime, kviečia du dešiniuosius ir septynis kairiuosius, ir reglamentas kiekvienam - po dvi minutes. Tad jau kelis dešimtmečius vykstantis sąmoningas ir tikslingas visuomenės narių vertimas infantilais, brukant suvirškintą informaciją, tęsiasi ir toliau. Galvoti linkę juk ne visi, kai kurie tiesiog praryja informaciją ir lieka jos paveikti.

- Savo tekstuose rašote, kaip mūsų dienomis manipuliuojama žmogaus protu, jausmais. Šitai skaitant, juo labiau rašant, turbūt iškyla klausimas: kas tai daro ir kokiais tikslais?

- Į šitą klausimą, manau, šiandien niekas negalėtų atsakyti. Įmanomos įvairios versijos nuo beprotiškiausių iki pačių protingiausių ir visas jas nuo verslo grupuočių finansinių interesų iki slaptos bendrijos ar trečiosios jėgos, ateivių, kurie (kai kas tuo tiki) jau gyvena tarp mūsų, reikia turėti omenyje. Juk kad ir kokie būtų jūsų asmeniniai įsitikinimai, kai apžvelgiate spaudą nuo kraštutinių dešiniųjų iki kraštutinių kairiųjų, pastebite, kad tarp jų esama sąlyčio taškų, kad dalis tiesos sutampa. 

Apie planus pakeisti Europos gyventojų sudėtį kalbama jau atvirai, kaip ir nacionalinių ypatybių neperspektyvumą Europos Bendrijos valstybėse. Ir tai jau daroma palaipsniui, mažomis injekcijomis ir bandoma tai daryti pačių nacionalinių valstybių valdžios rankomis. Iš pradžių žmogus skatinamas rūpintis daugiau savimi, mylėti save, nesipriešinti smulkmenoms ir toleruoti iki tol jam svetimus dalykus, paskui nejučiomis jis savaime liaujasi protestavęs dėl „niekų“ ir pasipriešinimo absurdui, beprotybei slenkstis jame tampa vis žemesnis. 

Tai galima pailiustruoti kad ir homoseksualų atžvilgiu. Iš pradžių žmonės skatinami netradicinę orientaciją pripažinti normalia, paskui verčiami laikyti vertybe homoseksualų gyvenimo būdą, jį ne tik toleruoti, bet ir remti, dalyvaujant jų paraduose ir propaguojant jų gyvenseną, prieinant iki minties, jog ji neprieštarauja šeimos institutui. Tolerastija ir politkorektika tapo pasauliniu cenzoriumi, o komiksų išugdyta visuomenės dalis leidžia štampuotiems psichologams (nesu nusiteikusi prieš psichologus apskritai), kurių prifarširuotos mokymo įstaigos, kištis į jų privatų gyvenimą ir viešinti problemas, kurios turėtų būti sprendžiamos tik šeimoje (nekalbu apie išskirtinius atvejus). Buvau sukrėsta, kai Paryžiaus mokykloje dėl kažkam išsprūdusio žodžio „pyderas“ buvo sušauktas pedagogų, tėvų ir mokinių atstovų konsiliumas, kai buvo renkami paaiškinimai, kai buvo pasiųsta žinia, kad įskųsti yra gerai, - jaučiausi pakliuvusi į M.Bulgakovo apsakymo „Šuns širdis“ atmosferą. Tai pavojinga tendencija, ji slopina žmogaus imunitetą aplinkai.

- Bet prijunkytą žmogų lengviau valdyti.

- Savaime suprantama, beveidę, belytę, betautę minią valdyti daug lengviau, užtat negalima liautis plauti jos smegenis, sakysim, net perrašinėjant istoriją. Istorijos perrašymas vyksta ne tik Rusijoje, jis vyksta visur. Romos imperijos naratyvas šiandien yra itin skausmingas, nes analogija su šių dienų Europa tokia stipri, kad jos nepastebėti tiesiog nebeįmanoma. Užtat naujose knygose Romos žlugimo istorija pateikiama jau kitaip - peršama mintis, kad barbarai užgrobę Romą nebuvo visiškas blogis, kad po niūrių viduramžių įnešę naujo kraujo, kad romėnai patys to norėję, kad tai buvo viso labo socialinis eksperimentas, kuris blogai baigėsi, nes nebuvo tinkamai suvaldytas. Iš mokyklinių vadovėlių išimami neigiamos konotacijos terminai, pvz., žlugimas, krizė ir pan.

- Ką Prancūzijoje beveikiąs nuovokus žmogus tokios kvailybės akivaizdoje?

- Žinoma, ne visi visuomet būname sumanūs, ne visada protingi, bet nevalia būti abejingam, net jei esam išauklėti, kad nieko tokio, jei stogas kiauras, svarbu, kad ant mūsų nekapsi, - kaip nors išgyvensime nieko nedarydami. Tie, kas supranta, žino, kad visomis išgalėmis turime saugoti konservatyvias vertybes ir jų sistemą, kuri šimtmečiais padėjo žmonijai išlikti, turime saugoti šeimą, nacionalinę kultūrą, kalbas. Aš konservatyvus žmogus, man labai patinka, kad yra Šveicarija, Lietuva, Italija... ir kad jos - labai skirtingos su savo maniera gyventi, valyti gatves, maitintis... Tokios jos ir turėtų išlikti, nesistengdamos prilygti pasauliniam greitajam maistui visais atvejais: tiek kultūriniais, tiek nekultūriniais. Užtat ir sakau: nebijokime būti paranoikais. Nebijokime tam priešintis.

Kalbino Danutė Šepetytė.