Kaip savo sūnų išauklėti tikru vyru?

Autorius: Sarmatas.lt Šaltinis: http://www.sarmatas.lt/07/kaip... 2018-07-26 10:04:35, skaitė 1720, komentavo 1

Keletas naudingų patarimų apie tai, kaip auklėjo vaikus mūsų protėviai, ir puikus Olego Vereščiagino pasakojimas “Kario auklėjimas“ – visa tai padės tikriems ir būsimiems tėvams suformuoti teisingas pažiūras auklėjant būsimus vyrus šeimoje.

Pirma

Berniuko auklėjimu šeimoje turi užsiimti tėvas. Ir svarbiausia – nuo pat jo gimimo. Savo, o ne nuo sūnaus gimimo. Nes sūnaus auklėjimas šeimoje – ne moralizavimas. Berniukas kopijuoja savo tėvo elgesį, bet ne jo žodžius. KLAUSIMAS MAMOMS – ar norite, kad jūsų sūnus taptų tokiu, kaip jūsų vyras?

Antra

Vyras turi būti stiprus. Ką tai reiškia? Mokėti priimti sprendimus ir prisiimti už tuos sprendimus atsakomybę. KLAUSIMAS TĖVAMS – ar mokosi jūsų sūnus savarankiškai priimti sprendimus ir už juos atsakyti?

Trečia

Priimti sprendimus ir prisiimti už juos atsakomybę – tai dvi medalio pusės. Laisvė iš vienos pusės. Laisvės suvaržymas iš kitos.

PAVYZDŽIAI. Vyras priima sprendimą, bet atsakomybę už juos prisiima moteris. Tai ne vyras, o mamos lepūnėlis. Vyras nepriima sprendimų, bet prisiima atsakomybę. Tai ne vyras, o žmonos šliurė.

Ketvirta

Laisvė prasideda nuo savęs ribojimo. Yra tokia rytietiška patarlė: “Pirmi vandenį geria kupranugariai, nes jie neturi rankų. Antri geria vyrai, nes jie neturi kantrybės. Paskutinės geria moterys“.

AUKLĖJIMO SCHEMA(TĖVUI!!!): “Visa kas geriausia – mamai. Todėl, kad ji mergaitė. Po to katinui – todėl, kad jis bejėgis ir priklausomas nuo mūsų. Ir tik po to jau mudviems. Todėl, kad mes vyrai.

Penkta

Kokiame amžiuje mažylis tampa vyru? Nuo savęs suvokimo kaip asmenybės momento. Psichologai žino šitą amžių. Trys metai. Būtent nuo šio amžiaus reikia nuolat teigti sūnui – “Tu – vyras!“. Būtent nuo šio amžiaus būtina jį mokyti normalaus vyriško žodžio “Privalai!“

Vyras privalo. Mokėti iškęsti. Gebėti nugalėti save. Gebėti suklysti. Gebėti būti švelniu. Gebėti būti grubiu. Gebėti būti įvairiu. Gebėti atsakyti už savo žodžius. Vyras turi gebėti BŪTI.

Šešta

Su vaiku reikia elgtis, kaip su suaugusiu. Tai nereiškia, kad su juo nereikia žaisti, neatleisti jo klaidų, jo nelepinti, jam nesišypsoti.

Septinta

Vaikui galima klysti. Jis tyrinėja pasaulį aplink save. Žinote, kodėl vyrai panašūs į vaikus? Nes vyrai taip pat plečia šio pasaulio horizontus. Vyras turi būti neramus. Jie žmonijos varomoji jėga. O moterys – išsaugojančioji jėga

Negalima berniuko bausti už klaidas. Jas reikia ištaisyti… Jam pačiam. Savarankiškai. Bet su jūsų užuominomis ir pagalba.

Eilė berniukų auklėjimo tradicijų, kurių laikėsi mūsų bendri protėviai:

Pirmasis žingsnis tampant vyru buvo apeiga, pereinamuoju amžiumi iš mažylio į vaiko (atžalos) – 2-3 metai. Šis įvykis buvo švenčiamas tonzūra (kuokštelio plaukų nuo viršugalvio nukirpimas) ir sodinimu ant žirgo. Reikia pažymėti, kad šis ritualas buvo įprastas visiems socialiniams sluoksniams. Ši šventa apeiga kildinama dar iš senosios pagonybės laikų. Tik vėliau bažnyčia perėmė šią tonzūros apeigą sau. Tonzūros apeigą galima rasti visose tautose su indoeuropietiškomis šaknimis, o krikščioniškoje Europoje jis išliko, kaip ritualas pašvenčiant į riterius.

Tai svarbi psichologinė riba, ji berniukams sukurdavo ypatingą nuotaiką, suformuodavo pagrindinius būties principus. Berniukus nuteikdavo tam, kad jie savo šeimos, bendruomenės, miesto, srities, visos Tėvynės gynėjai. Jiems būdavo įdiegiami tvirti pradmenys, kurie apspręsdavo jų likimą. Labai gaila, kad ši tradicija beveik prarasta šiais laikais.

Vyrus auklėja moterys – namuose, vaikų darželiuose, mokyklose, universitetuose, pasekoje pasaulyje liko labai mažai “vyriškojo prado“, vyrai nustojo būti Galiūnais. Tik kritiškose situacijose. Karo metu. Dalyje vyrų prabunda genetinė atmintis. Dalinai panašus auklėjimas išliko Kaukazo tautose, Čečenijoje, bet iškreipta forma. Ten sava tauta laikoma išrinktąja. O likusios žeminamos (savotiškas nacizmas).

Pagrindas auklėjant karį-vyrą yra jo Dvasios auklėjimas, tą puikiai suprato mūsų protėviai, tą žinojo ir didingi karvedžiai, istorinių pavyzdžių pakanka. Dvasios jėga – tai ne metafora.

Senovėje nebuvo specialių mokymo įstaigų (bent jau nėra žinių apie jų egzistavimą). Jas pakeisdavo praktika, tradicijos, mokinystė, pačioje ankstyvoje vaikystėje berniukus pratino prie ginklo. Archeologai randa daug medinių kardų, jų forma atitikdavo tikrus kardus. Tai ne šiuolaikiniai plastmasiniai žaisliukai – mediniu kardu patyręs karys galėjo pasipriešinti priešui. Ąžuolinio kardo svoris beveik atitikdavo geležinio kardo svorį. Į jaunojo kario rinkinį įeidavo: medinės ietys, peiliai, lankas su strėlėmis (paprastas).

Buvo žaislai, žaidimai, vystantys judėjimo koordinaciją, miklumą, greitį – sūpuoklės, visokiausių dydžių kardai, kirvukai. Kronikose aprašomi įvykiai, kada jie juos panaudodavo, nukaudami priešą. Peilis vyrą lydėdavo nuo pat jo vaikystės.

Kovinė parengtis vyko liaudiškų žaidimų pavidalu, o po to “forma“ buvo palaikoma reguliariomis varžybomis, kurios vykdavo per šventes, dauguma jų turėjo ikikrikščioniškas šaknis. Tarpusavio kumštynės, kova “siena prieš sieną“ buvo įprastas reiškinys net iki 20 amžiaus. Vaikai įsisavindavo šitą kovos kultūrą vos ne nuo “vystyklų“.

Apmokymas vykdavo ir mokytojas-mokinys lygmenyje. Įgūdžiai buvo perduodami iš mokytojo mokiniui praktiškai, kad taptų savo amato meistru, žmogus ėjo ne į specialią mokymo įstaigą, o tapdavo meistro mokiniu, taip pat ir karyboje.

Svarbų vaidmenį turėjo praktika, senovėje visi kariavo su kaimyninėmis tautomis, dažnai vykdavo ir tarpusavio karai. Realių sąlygų kovinei praktikai netrūko, jauni kariūnai galėdavo praktikoje patikrinti savo įgūdžius. Suprantama, kad karas pasiima savo “duoklę“, bet tie, kurie išgyvendavo, gaudavo unikalią pamoką. Nei vienoje mokykloje, tokių “pamokų“ negausi.

Taikos metu koviniai įgūdžiai buvo palaikomi ne tik liaudies žaidimais, bet ir dar viena svarbia veiklos sfera – medžiokle. Tai šiais laikais žvėris neturi beveik jokių šansų prieš šiuolaikinį šaunamąjį ginklą. Tuomet kova buvo beveik lygiomis – nagai, iltys, galybė, išvystyta juslė prieš žmogaus įgūdžius ir šaltąjį ginklą. Tikru kovotoju buvo laikomas tas, kuris nudobdavo lokį.

Įsivaizduokite save su medžiokline ietimi (žeberklu) prieš lokį! Medžioklė buvo gera treniruotė dvasios palaikymui, koviniams įgūdžiams lavinti, mokytis persekioti, aptikti priešą.

Apibendrinant: berniukui buvo auklėjami kariūnais, giminės saugotojais, Tėvynės gynėjais, psichologinių nuostatų pagrindu (šiuolaikiškai – programomis), kurias diegdavo iš mažens ( ir netgi iki gimimo, taip vadinamas apmokymas prieš gimstant), liaudies žaidimų tradicijomis vaikams ir suaugusiems, šventėse, pastoviose pratybose. Būtent todėl mes visada prisimename ir remiamės protėvių žygiais, su pasididžiavimu priskirdami save jų garbingai giminei. Nes vyrui garbė – aukščiausia vertybė.

parengė: Remigijus Sinkevičius