Į lietuvių kone pamirštą miestą plūstantys kitataučiai čia randa ne tik prieglobstį

Nikolajus ir Kristina Surilos su šešiamete dukra Marija į Naująją Akmenę atvažiavo iš Luhansko ir čia gyvena jau trejus metus. Atvykti į Lietuvą jie planavo dar iki karo pradžios, bet neramumai Ukrainoje planus paspartino. Mūsų šalis šeimai ir anksčiau nebuvo svetima: Kristinos močiutė ir senelis – lietuviai, o tėvas net turi Lietuvos pilietybę. Dar prieš persikraustydama šeima į Lietuvą buvo atvykusi atostogų, tačiau tada nė neįtarė, kad savo namų duris Luhanske užrakina paskutinįsyk. „Manėme, kad pas močiutę į Šilutę išvykstame dviem savaitėms. Buvo vasara, vilkėjome šortus ir marškinėlius, o mūsų Marijai buvo vos du mėnesiai. Tačiau susiklostė taip, kad į Luhanską niekada daugiau negrįžome“, – prisiminė Kristina. Po atostogų jie buvo parvykę į Ukrainą, tačiau tik tam, kad galėtų susitvarkyti dokumentus nuolat gyventi Lietuvoje. Gavusi leidimą gyventi šeima metus praleido pas Kristinos močiutę Šilutėje, o atsiradus galimybei įsigyti nuosavą būstą daug nesvarsčiusi persikraustė į Naująją Akmenę.

Šiuo metu N.Surila dirba tolimųjų reisų vairuotoju, tačiau neslėpė galvojantis pasitraukti nuo vairo, kad vakarais laiką galėtų leisti su šeima: „Tik dirbti biure nenoriu. Laukiu, kol pas mus bus pastatyta gamykla.“ Kristina yra rinkodaros specialistė, bet dirbti tokį darbą Lietuvoje jai dar trūksta lietuvių kalbos žinių. Ir vyras, ir žmona neturi planų grįžti į Ukrainą. „Mums čia labai patogu. Mūsų kariaujančiame Luhanske būstas dabar kainuoja tiek, kiek Vilniuje arba Kaune, o iki karo kainavo daugiau nei Ispanijoje“, – aiškino N.Surila. Į Luhanską šeima negrįš ir dėl to, kad nebeturi dokumentų, patvirtinančių, jog anksčiau ten gyveno.

Tuo metu Naujojoje Akmenėje vaikus medžio ir keramikos darbų mokantis 23-ejų Antonas čia įsikūrė bėgdamas nuo karo. Tiesa, leidimo gyventi Lietuvoje dar neturi. „Ukraina leidžia trims mėnesiams išvažiuoti be vizos. Tad aš grįžtu į gimtinę, po to vėl atvažiuoju čia, į Lietuvą. Buvo metas, kai su šeima labai dažnai keisdavome gyvenamąją vietą Ukrainoje. Dabar prie to pripratome“, – kalbėjo atvykėlis. Antonas su Naujosios Akmenės vaikais kalba angliškai arba rusiškai, šiek tiek moka ir lietuviškai. Kai pristinga žodžių, pasinaudoja išmaniojo telefono programėlėmis.

Atvyko dėl meilės

Naujojoje Akmenėje gyvena ir Olga, kilusi iš Černivcių. Ji – meilės imigrantė. Užsienyje sutikusi lietuvį Olga už jo ištekėjo, o dabar namuose augina ir prižiūri dukrelę. Prieš atvykdama gyventi į Naująją Akmenę šeima buvo įsikūrusi Vilniuje, vėliau Kaune, bet kai dukra paaugo, ji persikėlė į atokesnį miestą. „Čia būstas nebrangus. Sąlygos gyventi – labai geros. Jūsų miestai kvepia liepomis, čia švaru, o ežeruose vaikai gali maudytis“, – kalbėjo Olga.

Pinigų neprašo

Akmenės rajono savivaldybės meras Vitalijus Mitrofanovas pasakojo atvykstančių ukrainiečių srautus pastebėjęs dar prieš trejus metus. Anot jo, juos čia iki šiolei atvilioja pigesnis nekilnojamas turtas (NT). „Kurį laiką NT Akmenėje buvo labai pigus. Viskas dėl to, kad turime daug daugiabučių. Skaičiuojant su Venta jų apie 380, o buto kaina buvo apie 5 tūkst. eurų“, – ir apie šiuo metu ne smarkiai didesnes NT kainas miestelyje kalbėjo meras. Pasak V.Mitrofanovo, dabar kaip tik galima stebėti antrąją ukrainiečių imigracijos bangą, o šiandien Naujojoje Akmenėje gyvena apie pusšimtis jų šeimų. „Mūsų mokykloje mokosi 9 mokiniai iš Rusijos ir Ukrainos. Mokytojai net siunčiasi vadovėlius iš Vilniaus rusų kalba“, – teigė jis. Mero teigimu, ukrainiečiai savivaldybės pinigų neprašo. „Tik leiskite gyventi, sako, mes patys užsidirbsime“, – jų žodžius perpasakojo meras ir užsiminė, kad imigracijos situacija yra labai sekama, mat kas gali žinoti, gal norintis gyventi Naujojoje Akmenėje Ukrainoje buvo nusikaltėlis, o dabar tiesiog prisidenginėja pabėgėlio statusu.