Teisinis nihilizmas Lietuvos teismuose

Autorius: Jonas Kovalskis Šaltinis: https://jonaskovalskis.com/201... 2018-08-07 17:52:12, skaitė 664, komentavo 2

Teisinis nihilizmas Lietuvos teismuose

2018 metų liepos 23 d. Rusijos Federacijos Tyrimo komiteto Vyriausia tyrimo valdyba iškėlė baudžiamąją bylą Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros darbuotojams ir Lietuvos teisėjams. Jų veiksmuose Rusijos Tyrimų komitetas įtaria esant nusikalstamos veikos, numatytos Rusijos Federacijos Baudžiamojo kodekso 299 str. 2 d. – žinomai nekalto žmogaus patraukimas baudžiamojon atsakomybėn – požymius.

Nuo 2006 m. LR Generalinės prokuratūros ir teismo pareigūnai  proceso tvarka vykdo baudžiamąjį persekiojimą  prieš 60 buvusių TSRS kariuomenės karių,  kurių dauguma šiuo metu yra  Rusijos piliečiai.

Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras ir kiti šios žinybos pareigūnai priėmė prieš Rusijos piliečius atitinkamus procesinius sprendimus, pagal kuriuos jie įtariami padarę eilę nusikaltimų 1991 metų sausio mėnesį Vilniaus mieste vykusių masinių riaušių metu ir , kaip teigia Lietuvos oficiali versija, šių įvykių metu, teigia Lietuvos teisėsaugininkai,  dėl tarybinių kareivių kaltės žuvo 14 žmonių, daugiau kaip 700 žmonių patyrė įvairaus sunkumo traumas. TSRS kariškiams Lietuvos teisėsauga inkriminuoja šias nusikalstamas veikas – antikonstitucinių grupių , siekiančių apriboti suverenias Lietuvos valstybės galias, nuversti teisėtą Lietuvos valdžią ir trukdyti jos darbui kūrimas ir dalyvavimas, taip pat nusikaltimų žmoniškumui bei karo nusikaltimų įvykdymą.

 

Vilniaus miesto apygardos teismo teisėjas, tenkindamas Lietuvos prokuratūros darbuotojų pareiškimus, priėmė nutarimą dėl Rusijos piliečių suėmimo už akių, jiems buvo paskelbta tarptautinė paieška. 2011 metais vienas iš jų, Michailas Golovatovas, Lietuvos prašymu buvo sulaikytas  Austrijoje , tačiau vėliau buvo paleistas, kadangi  jam taikomas baudžiamasis persekiojimas yra visiškai be pagrindo. 2014 metais buvo suimtas kitas buvęs TSRS karys  Jurijus Melis ir jis, sergantis cukriniu diabetu jau daugiau kaip trys metai yra be teismo sprendimo kalinamas kalėjime Lietuvos Respublikos teritorijoje. Šiuo metu baudžiamoji byla  yra nagrinėjama Lietuvos Vilniaus apygardos teisme iš esmės.

Lietuvos prokurorų ir teisėjų veiksmai yra akivaizdžiai neteisėti, grubiai pažeidžia tiek tiek Lietuvos nacionalinės teisės, tiek ir tarptautinės teisės nuostatas. Pavyzdžiui, minėti įvykiai Vilniuje vyko tuo metu, kai Lietuvos TSR buvo TSRS sudėtyje ir pakluso TSRS/LTSR įstatymams, o kariniai padaliniai vykdė savo pareigas  pagal TSRS įstatymus, tai yra veikė teisėtai prieš neteisėtos spalvotos revoliucijos, valdomos iš Vašingtono ir CŽV, neteisėtas,TSRS įstatymų požiūriu, vietinių nacionalistų grupuotes. Be to,  pateikti kaltinimai Rusijos Federacijos piliečiams objektyviais įrodymais nėra patvirtinti.

Būtina pažymėti, kad Rusijos piliečių baudžiamasis persekiojimas yra vykdomas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, kuris buvo priimtas 2011 metais,  praėjus daugiau nei 20 metų po  1991 m įvykių, tai yra, taikoma nusikalstama tarptautinės teisės požiūriu teisinė praktika – įstatymas, griežtinantis baudžiamąją atsakomybę, negali būti taikomas atgaline tvarka, už praeityje, iki veikos kriminalizavimo padarytas bausmes. Tokia ydinga Lietuvos teisėsaugos praktika prieštarauja pagrindiniams visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės ir baudžiamojo proceso principams.

Rusijos Tyrimo komiteto nutarimas iškelti baudžiamąją bylą prieš Lietuvos piliečius atitinka galiojančių Rusijos Federacijos įstatymų nuostatas, tame tarpe Rusijos Federacijos Baudžiamojo Kodekso 12 str., kuris numato galimybę patraukti baudžiamojon atsakomybėn užsienio šalių piliečius vadovaujantis RF BK .

Rusijos Tyrimo komiteto tyrėjai atlieka tyrimo veiksmus, kuriais siekiama nustatyti visas nusikaltimų aplinkybes, teigiama Rusijos Federacijos Tyrimo komiteto pranešime spaudai.

Lietuvoje šis Rusijos sprendimas sukėlė patriotinės isterijos cunamį, priminė atominės bombos sprogimą konservatorių, liberalų valdomoje melo propagandos pelkėje. Įvairiausi per 30 metų kruopščiai landsbergistų atrinkti ir apmokami „ekspertai“, politologai, žinovai, propagandistai arba šiaip niekšai nuo gimimo apsiliejo (ne)kilniu pasipiktinimu – Rusija puola!, Rusija nenuspėjama! Rusija agresyvi!!. Kaip taip?! 30 metų Lietuvoje vykdyta, pažeidžianti visus tarptautinių santykių principus, tautinės nesantaikos ir neapykantos rusams kurstymo, rusofobinių prasimanymų, karo su Rusija propagandos, Rusijos demonizavimo kampanijoje, kurią uoliai vykdė iš Soroso fondų apmokami Lietuvos „patriotai“, pagaliau sulaukta adekvačios reakcijos ir į vakarietišką melą atsakyta – Rusija toliau netoleruos marionetinių Pabaltijo režimų provokacijų. O ko jūs tikėjotės? Negalima nebaudžiamai visą laiką drabstytis nepagrįstais kaltinimais, prasimanymais, riboti žmogaus teises šalies viduje, vogti svetimos valstybės piliečius, kaltinti juos negrįstai, teisti juos pagal ad hoc atvejui priimtus politizuotus įstatymus.

Rusija pasakė, kad savo piliečius gins nuo užsienio šalių marionetinių režimų teisinio nihilizmo, savivalės ir provokacijų. JAV, Didžiosios Britanijos, Izraelio ir kitų Vakarų teroristinių režimų agentai siautėja visame pasaulyje, grobia užsienio piliečius, juos kankina, žudo, teisia už veikas, kurios jiems taikomos negali būti, pažeidinėja ekstradicijos taisykles, veikia pagal savo šalies nacionalinius įstatymus užsienio šalies jurisdikcijoje. Tai yra tarpatautinės teisės esminių principų ir žmogaus teisių grubūs pažeidimai, tačiau Vakarams tokia teisinė savivalė priimtina, tapo jau papročiu. Papročiai taip pat yra vienas iš tarptautinės teisės šaltinių. Ar turi Rusija pakankamai galimybių realizuoti savo teisinius sprendimus dėl baudžiamojon atsakomybėn pagal Rusijos įstatymus traukiamų užsienio piliečių? Pakankamai, tiek teisinių, tiek ir amerikietiškų, neteisinių. Ar ims Rusija realizuoti savo tokius sprendimus, priklausys nuo Rusijos politinės valios ir marionetinių rusofobinių režimų sveiko proto. Tai parodys laikas, ne iš karto, tačiau perspektyvoje tai yra visai reali galimybė. Tad lietuviškų „ekspertų“ bravūriškos realiacijos,  – mes Europa, mes Vakarai, mes NATO, kepurėmis užmėtysime,  – sakyčiau, yra mažų mažiausiai kvailos ir trumparegiškos.

Kitas dalykas, kad Lietuvos teisingumo sistema mirtinai serga, yra neįmanomai pažeista korupcijos, teisėjų , prokurorų savivalės, užkrėsta tarnybinių nusikaltimų nebaudžiamumo viruso, yra beviltiškai politizuota, o teisėsaugos darbuotojų korpusas yra suformuotas išimtinai lokalumo konservatorių, liberalų korumpuotai sistemai principu – tai yra iš tiesų reali ir mirtinai pavojinga Lietuvos valstybingumui, nacionaliniam suverenitetui problema. Sakyčiau, tai yra nacionalinė katastrofa Lietuvai – teismai, vykdantys neteisingumą. Kai visos valdžios šakos koncentruojamos vienos politinės jėgos, proamerikietiškos, rankose, Lietuvos nacionalinis suverenitetas netenka savo prasmės ir tampa JAV geopolitinių interesų realizavimo įrankiu.

Lietuvos teismų savivalės pavyzdžių daugybė.

Lietuvos teismai nuteisė be jokių įrodymų, pažeisdami visas tarptautinės teisės normomis įtvirtintas žmogaus teises į teisingą ir nešališką teismą, Konstantiną Michailovą už jo niekada, kaip teigia jo advokatas, neįvykdytą nusikaltimą žmoniškumui, neva jo dalyvavimą Medininkų žudynėse. Teismai vadovavosi K.Michailovo kaltumo prezumpcijos principu, kai turėjo vadovautis privalomai kaltinamojo nekaltumo principu, atsisakė vertinti bet kokius gynybos pateiktus įrodymus, tame tarpe ir tą svarbią aplinkybę, kad tariamo nusikaltimo įvykdymo metu įtariamasis buvo visiškai kitoje vietoje, kad pagrindinis likęs gyvas liudininkas T.Šernas savo parodymais byloje paneigė K.Michailovo dalyvavimą Medininkų tragiškose įvykiuose, teismas atsisakė tenkinti bet kokius K.Michailovo gynybos prašymus, nagrinėti teisiamojo advokato pateiktus įrodymus, prijungti prie bylos gynybos paaiškinimus, bet kokius kaltinamąjį išteisinančius argumentus.

Ta aplinkybė, kad K. Michailovui ad hominem ir ad hoc buvo pakeisti baudžiamieji įstatymai, kurie leido plečiamai ir absoliučiai nepagrįstai aiškinti nusikaltimo žmoniškumui sąvoką, priešingai , nei ją aiškina Ženevos konvencijos ir Tarptautinis Baudžiamasis Teismas, o taip pat, kad kaltinamąjam buvo pritaikytas baudžiamasis įstatymas už veiką, kuri nusikaltimo padarymo metu Lietuvoje nebuvo įstatymų nustatyta tvarka pripažinta nusikalstama ir tuo buvo pažeistas principas – nėra įstatymo, nėra bausmės. Taip pat, teismo buvo pažeistas esminis baudžiamojo proceso principas – įstatymas atgal negalioja. Šios aplinkybės rodo, kad teismai Lietuvoje nėra savarankiški, patiria didžiulį politinės ir vykdomosios valdžios daromą poveikį, iš esmės nėra demokratinės teisinės valstybės institucija, vykdanti teisingumą, o yra tik vieningos totalitarinės valstybės represinio aparato dalis, tenkinanti tam tikros, santykinai labai mažos visuomenės dalies, diktuojančios savo korumpuotą valią absoliučiai daugumai piliečių.

Iš esmės, reikia kalbėti, kad Lietuvoje susiformavo praėjusio šimtmečio 60-tų metų Lotynų Amerikos fašistinio tipo Paragvajaus diktatoriaus Alfredo Stresnerio chunta, kuri nieko bendro su tokiais deklaratyviais ir tuščiais žodžiais, kaip “demokratija, laisvė, žmogaus teisės, teisinė valstybė, žodžio laisvė ir pan”, nebeturi.

Lygiai toks pat teisminis farsas šiuo metu vyksta Vilniaus apygardos teisme taip vadinamoje Sausio 13 byloje – politizuotas iki absurdo, neobjektyvus, šališkas, isteriškas, nuosprendžio kaltinamiesiems turinys  buvo aiškus dar teisminiam nagrinėjimui neprasidėjus. Tai yra nenormalu, kai įstatymai tarnauja tik vienos politinės partijos interesams, neturi jokios bendražmogiškos, pilietinę visuomenę stiprinančios prasmės!!

Lietuvoje šiuo metu galioja tik vienas vienintelis minėto diktatoriaus Alfredo Stresnerio plačiai taikytas ir mėgstamas „įstatymas“ – “Draugams viskas, o priešams – visas įstatymo griežtumas“. Medininkų bylos absurdas nėra vienintelis ir atsitiktinis. Lietuvos teismų savivalė yra sisteminis masinis reiškinys, periodiškai ir dėsningai pasikartojantis. Lietuvos teismuose ieškantis teisybės žmogus bet kada gali gauti visus įmanomus nemalonius siurprizus, pribloškiančią savivalę ir neteisybę, žudančią bet kokią viltį savivalę ir korupciją. Lietuvos piliečiui teismuose rečiausi pavyksta patirti, kaip Kristaus apsireiškimą, vieną vienintelį stebuklą – Teisingumą.

Kaip jau parodė ne viena byla, pavyzdžiui, susidorojimas su 2009-01-16 taikios demonstracijos prieš tuometinės valdžios savivalę, nusikalstamas konservatorių liberalų „naktines reformas“ dalyviais, arba liūdnai pagarsėjusi, valdžios nuosekliai vykdoma demoniška Garliavos istorijos dalyvių persekiojimo ir susidorojimo teisminės savivalės orgija. Bet kuris Lietuvos pilietis – teisėjas, seimo narys, žurnalistas, valstybės tarnautojas ar eilinis paprastas žmogus, išdrįsęs pasakyti konservatoriams nemalonią tiesą apie jų nusikalstamą antivalstybinę veiklą, gali tapti teisminio susidorojimo, baudžiamojo persekiojimo dėl savo pažiūrų, nuomonės, politinių represijų auka. Bet kuris žmogus Lietuvos Temidės rūmuose gali tapti iš nukentėjusio kaltinamuoju, iš aukos nusikaltėliu.

Pavyzdžiui, viena Kretingos gyventoja kreipėsi į teismą su prašymu įpareigoti sodų bendrijos, kuriai pareiškėja priklausė ir mokėjo nustatyto dydžio įmokas, pirmininkę suteikti jai informaciją apie bendrijos narių sumokėtų mokesčių panaudojimą.  Atrodytų paprastas, įstatyme apibrėžtos teisės realizavimas turėjo pasiekti savo tikslus lengvai ir be jokių kliūčių. Tačiau Klaipėdos teisėjai nusprendė kitaip –  pareiškėjai susitikimas su lietuviškos Temidės tarnais baigėsi tuo, kad iš jos teismo sprendimu buvo atimtas sodo sklypas, varganas namelis, ir ji dar buvo įpareigota apmokėti suktos sodų bendrijos pirmininkės, neva, patirtas bylinėjimosi išlaidas nusipenėjusiems advokatams, antstoliams ir kitiems vargo nematantiems „teisininkų“ brolijos nariams. Ir viskas iš nusenusios pensininkės varganos pensijos!!!

Valstybės tarnautojas, vykdydamas savo tarnybines pareigas, nurodė savo viršininkui, kad šis savo sprendimais pažeidžia Lietuvos įstatymus, negina viešo intereso ten, kur įstatymas jį įpareigoja tai daryti, savo neskaidria veikla ir ryšiais diskredituoja valstybės tarnautojo, valstybės institucijos, kuriai vadovauja, ir valstybės, kurios vardu veikia, vardą, padarė apie 0,5 mln eurų dokumentais įrodytos žalos valstybės biudžetui ir privalo nutraukti savo neteisėtą veiklą. Valstybės tarnautojas, iškėlęs į viešumą institucijos vadovo, savo tiesioginio viršininko, tarnybinius nusikaltimus, buvo atleistas iš valstybės tarnybos už … nepagarbą nusikaltėliui viršininkui!?… Teismuose nei vienas teisėjas net nepabandė panagrinėti korumpuoto viršininko piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi akivaizdžių faktų, dokumentų, įrodymų, tačiau su malonumu postringavo apie korumpuoto viršininko ir jo tokių pat favoritų mirtinai sužeistą orumą ir garbę, moralizavo sąžiningam, principingam valstybės tarnautojui apie tai, kad žemesnis pareigūnas sukėlė labai didelių nepatogumų korumpuotam viršininkui, sukėlė daugybę dvasinių kančių vagies-biurokrato sielai, ir apskritai elgėsi „nemandagiai“ reikalaudamas iš viršininko nepažeidinėti Lietuvos įstatymų. Teismai nutarė, kad sąžiningas tarnautojas, korupcinės ramybės drumstėjas Lietuvos valstybės tarnyboje dirbti negali ir į tarnybą negrąžino, nors jo atleidimą iš tarnybos buvo priverstas pripažinti neteisėtu – labai jau susidorojimo byla buvo siūta baltais siūlais, kaip sakoma.

Lietuvos teismuose savo garbę mėgsta ginti veikėjai, kurie sau leidžia viešai elgtis nepadoriai, plūstis necenzūriniais žodžiais bet kurio žmogaus, turinčio savo atskirą nuomonę ir kuri skiriasi nuo oficialios valdžios propagandos diegiamos nuomonės, adresu, jį niekinti, žeminti, tyčiotis iš jo vien tik dėl to, kad jis naudojasi savo konstitucine teise. Ir Lietuvos teismai su malonumu tenkina tokių įžūlių chamų, valdžios rėmėjų absurdiškiausius ieškinius vien tuo pagrindu, kad tūlas „patriotas“ pasijuto įžeistas išgirdęs argumentuotą tiesą!!. Tiesiog, kad tai “patriotas”, suprask, aukštesnės teisinės prabos žmogus?!! Lietuvos valdžios vienintele teisinga nuomone, kiekvienas Lietuvos pilietis privalo žinoti ir ginti tik vieną – konservatorių, liberalų valdžios nuomonę. Visos kitos nuomonės yra erezijos ir jas reikia deginti negailestinga cenzūros ugnimi, kaip viduramžių inkvizicijos laikais. Nesvarbu, kas tu esi – paprastas žmogus, mokslininkas, žurnalistas, valstybės tarnautojas, teisėjas, seimo narys ar net prezidentas, – jeigu nukrypai nuo generalinės proamerikietiškos valdžios nuomonės, nemalonumai tau garantuoti, tu akimirksniu netenki visų savo teisių, tampi persekiojimo, Sistemos teroro auka. Absurdas visos tos savivalės yra dar ir tame, kad visi tai supranta, visi tai žino, tačiau pasakyti apie tai garsiai, viešai, kaip tai, atrodo, numato, leidžia Lietuvos Konstitucija ir įstatymai, yra baisu! R.Pakso, N.Venckienės, A.Paleckio, J.Subotino, V.Lekštučio, Povilo Masilionio ir daugybės kitų mažiau ar daugiau žinomų Lietuvos žmonių teisminio ir neteisminio susidorojimo istorijos kiekvieną kartą žiauriai smogia kiekvienam Lietuvos piliečiui, atima iš kiekvieno piliečio įstatymo jam teikiamą apsaugą. Visiems smogia lygiai. Net ir tiems, kurie šiuo metu yra savimi patenkinti, jaučiasi saugūs, liberalūs, platina tapinoidinius memus, įžeidinėja ir terorizuoja socialiniuose tinkluose kitaminčius,  uoliai tarnauja korumpuotai ir tautos pasitikėjimą absoliučiai praradusiai Sistemai, aršiai puola valdžios kritikus. Net ir tokiems „patriotams“ tokie teismų, viešojo administravimo subjektų šališki sprendimai nedviprasmiškai primena –  bet kokia bet kurio piliečio, net ir lojalaus Sistemai, laisvė gali baigtis bet kada vieša obstrukcija, darbo, verslo, tarnybos, turto atėmimu, socialine atskirtimi, kalėjimu. Ir tam tereikia surašyti, sukurpti absurdišką kaltinimą, o teismai jau straipsnį suras. Nesvarbu, kad nekaltas – už mintis galima bausti ir nekaltus, rodo Lietuvos nepriklausomybės metų teismų praktika. Teisėjai irgi žmonės, jiems karjerą reikia daryti, palaikyti neskaidrius ryšius su jų saugumą, padėtį, karjerą, pagaliau nebaudžiamumą užtikrinančiais asmenimis – ranka ranką plauna, škias, kaip pasakytų administracinių teismų, kolonijinės sistemos gynybos paskutinės linijos Lietuvoje įkūrėjas ir tėvas.

Teisingumas Lietuvoje negali būti prabanga ir būti prieinamu tik saujelei išrinktųjų. Piliečiai neprivalo žinoti visų valstybės įstatymų – tai yra teisėjų profesinė pareiga ir būtent jie privalo suteikti piliečiui teisingumą pačiu aukščiausiu įmanomu lygiu ir maksimalia apimtimi jau vien dėl to, kad jie veikia Lietuvos, visos valstybės vardu ir gauna už tai labai didelį darbo užmokestį. Teisingumas yra plataus vartojimo pirmosios būtinybės paslauga, kurią bet kuriam piliečiui suteikti yra ne teisėjų teisė, o pareiga, kurios bet koks netinkamas vykdymas privalo būti vertinamas pačiu griežčiausiu būdu – kaip priesaikos sulaužymas ir valstybės išdavystė. Teisėjai ir kiti teisėsaugos pareigūnai duoda priesaiką, todėl priesaikos sulaužymas yra tūkstantį kartų sunkesnis nusikaltimas nei bet kurio kito, eilinio piliečio padarytas įstatymo pažeidimas. Korupcinis tarnybinis nusikaltimas ar net pažeidimas turi reikšti tokiam teisėsaugininkui neabejotiną karjeros pabaigą ir pačią aukščiausią baudžiamąją atsakomybę. Valstybės vardu padarytas nusikaltimas daro nepataisomą žalą visai visuomenei.

„Jeigu norite sugriauti valstybę, reikia tik dviejų dalykų – 1. Bausti nekaltus. 2. Nebausti kaltųjų.” (F. Engelsas). Lietuvos teismai su sadistiniu pasitenkinimu persekioja ir baudžia būtent nekaltus žmones, lyg vykdydami korumpuotos valdžios užsakymą kurti visuomenėje baimės, teroro ir nepasitikėjimo atmosferą. Tuo pačiu metu tokia teisingumo sistema tokiu būdu skatina valdžioje esančių nusikaltėlių nebaudžiamumo jausmą, skatina juos daryti naujus nusikaltimus prieš visuomenę – teisingumo vis tiek paprastas pilietis teismuose neras, o korumpuota teisėsauga tikrų nusikaltėlių, esančių valdžioje, neieškos ir nebaus, varnas varnui akies nekirs. Tada valdžią užima niekšai ir, žinodami, jog už savo nusikaltimus jiems atsakyti niekada neteks, valstybę jie sugriauna iš vidaus lyg pelėsis, lyg maras, lyg parazitai. Teisingumas, vykdomas nusikaltėlių teisėjų, visada yra niekšybės triumfo viršūnė, kuri su tūkstančius kartų padidinta neteisybės jėga smogia per valstybės pamatus kiekvieną kartą, kai nusikaltėlis teisėjas paskelbia savo nusikalstamą nuosprendį puolusios valstybės vardu.

“Valstybė, nevykdanti Teisingumo, yra tik nusikaltėlių gauja (Šv. Augustinas)”. Neringos ir Kedžių šeimos tragedija, po kurios sekė Lietuvos ištvirkusios Temidės nepadorus pornografinis šou, ir yra tas negrįžimo taškas valstybės griūties epopėjoje. Niekšai ir melagiai šioje niekšybės triumfo istorijoje nebemeluoti, neklastoti, nesityčioti iš teisingumo, valstybės, piliečių jau nebegali, kadangi tai jiems reikš Teisingumą ir Atpildą. O tauta, pamačiusi visą liberalios demokratijos,  chuntos valdžios melo ir korupcijos lygį, tikėti niekšais jau nebegali, kadangi visuomenei tai reikš susinaikinimą. Turime revoliucinę, anot Vladimiro Iljičiaus, situaciją – apačios toliau taip gyventi nebenori, o viršūnės toliau taip valdyti nebegali. Teisminis teroras, piliečių persekiojimas turi baigtis.

Tiesa yra natūrali žmogaus būsena. Melas yra nenatūralus, todėl yra nestabilus, ankščiau ar vėliau jis bus priverstas grįžti į pusiausvyrą, tapti tiesa ir atsakomybe melagiui. Todėl režimo tarnai gali tik didinti melo kiekį savo apgailėtinų “teismų” sprendimais, tačiau iš esmės visi piktnaudžiautojai valdžia – politikai, valstybė tarnautojai, teisėjai, prokurorai, propagandistai-žurnalistai – šioje susidorojimo su piliečiais, Teisingumu, Tiesa istorijoje tik didina savo kaltę, savo neišvengiamos atsakomybės naštą.

Tokia padėtis, kurią legalizuoja korumpuota politinė autoritarinė valdanti antiliaudinė mažuma priimdama tik jai vienai naudingus įstatymus, anksčiau ar vėliau atsisuka prieš korumpuotą mažumą ir negali tęstis amžinai.

Gėdingas nuosprendis Medininkų ir kitose bylose, teisminis politinis šou Sausio 13 byloje, represinis sprendimų pobūdis tik parodo valdančiosios mažumos silpnumą, nesugebėjimą bent formaliai gerbti žmogaus teises, vadovautis ne konjunktūriniais siaurais klaniniais interesais, o įstatymo viršenybės principu, – tokia teisinė praktika kuria socialinio neteisingumo atmosferą ir didina įtampą visuomenėje, skatina nepasitikėjimą valstybe, pakerta pasitikėjimą visomis valdžios šakomis ir institucijomis. Tai objektyviai turi susilaukti įvertinimo ir neišvengiamo atpildo. Kiek bedidintų korumpuota Lietuvos valdžia melo, politinės isterijos, karo propagandos, tautinės nesantaikos, manipuliavimo savo tautos masine sąmone dozę, tokie teismų sprendimai  kaip Medininkų, Sausio 13  ir panašiose bylose yra Temidės žudymas, daro gėdą teisingumo sistemai ir atima iš Lietuvos politinės valdžios paskutinius legitimumo požymius.

“Jeigu valstybė nevykdo pareigos vykdyti teisingumą, teisingumą vykdyti privalo tauta. Jeigu teisėjai yra nusikaltėliai, kiekvienas pilietis privalo būti teisėju” (Tomas Džefersonas, JAV prezidentas).

Tas faktas, kad Lietuvos uždarą, korporatyvinę, neskaidrių ryšių saistoma teisėsaugos sistemą gali sudrebinti, kažkiek pastūmėti tobulėjimo kryptimi tik užsienio šalių – ES, JAV, Rusijos – įtaka, yra gėdingas ir pasibaisėtinas, labai neigiamai apibūdina visą Lietuvos politinę santvarką, nedviprasmiškai signalizuoja mirtinus valstybei korupcijos spąstus ir mąstą. Iš kitos pusės, teikia vilčių, kad kažkur dar yra jėga, kuri gali priversti Lietuvos valdžios veikėjus pajusti atsakomybės už antivalstybinę veiklą grėsmę, Kol Lietuva neišspręs korumpuotos konservatorių, liberalų, socdemų valdžios piramidės veikėjų atsakomybės už 30 metų vykdytos antivalstybinės veiklos klausimo, pozityvių pokyčių nebus, jokie „atgimimo“ prezidentai padėties nepakeis, jeigu neatsikratysime Sąjūdžio mitologijos.

Reikia tikėtis, smegenų landsbergizmas vis dar yra pagydomas sveikatos sutrikimas. Tikėkimės. Lietuvai to labai reikia.