Aštuonerių metų Saša gyvena su savo seneliais ir ketina pūti iki šešiolikos metų. Jam neleidžiama prakaituoti, bėgioti, miegoti be pėdkelnių, per daug dažnai matyti jo motiną. Bet berniukui gyvenimas su mama yra viskas, nepaisant to, kad senelės žodžiais ji susidėjo su neužauga kraugeriu...
Tai viena iš pačių nuostabiausių apysakų apie vaikystę kada nors parašytų rusų kalba. Jos personažai, motyvai, temos pavieniui jau seniai pasirodydavo rusų kultūroje, bet tokios jų koncentracijos užbaigtame kūrinyje dar nebuvo. Tai homeriškai juokinga, nemažiau šiurpi ir paradoksaliai šviesi knyga. Joje neabejotinai slypi paslaptis, tokie kūriniai nėra rašomi, jie gimsta.
Apysaka parašyta asmeniškai ir intymiai, be kompromisų ir sukrečiančiai. Joje kiekvienas gali atpažinti save ir netikėtai sau atrasti, kad kažkada seniai nuo jo "šviesios vaikystės" kažkas iš artimųjų nugnybo po gabalėlį... meilės. Sudėtingi šeimyniniai santykiai sutinkami dažnai, priežasčių daug. Bet nežiūrint visko, mes turime ne tik mylėti ir saugoti, bet ir gerbti, girdėti juos net nepaisydami savęs, neatsitverdami nuo paties vaiko meile vaikui.
"Be pagarbos nebus Asmenybės, be abipusės pagarbos - Šeimos", - sako mums savo apysaka Pavelas Sanajevas.
Iki 2018 metų knyga išversta į 12 kalbų: latvių, lietuvių, estų, italų, vokiečių, kinų, prancūzų, suomių, lenkų, bulgarų, anglų, ivritą.