VOKIETIS ATĖMĖ SAU GYVYBĘ PROTESTUODAMAS PRIEŠ MELĄ APIE VOKIETIJĄ, II PASAULINĮ KARĄ IR HOLOKAUSTĄ

Autorius: Šturmuotojas Šaltinis: http://ldiena.lt... 2019-06-27 22:24:40, skaitė 308, komentavo 17

VOKIETIS ATĖMĖ SAU GYVYBĘ PROTESTUODAMAS PRIEŠ MELĄ APIE VOKIETIJĄ, II PASAULINĮ KARĄ IR HOLOKAUSTĄ

„Netgi jei dėl mano mirties tik vienas vokietis bus pažadintas, ir dėl to atras kelią į tiesą, tuomet mano auka nebus bergždžia.“ – Reinholdas Elstneris

REINHOLDO ELSTNERIO KANKINIO MIRTIS: VOKIETIS ATĖMĖ SAU GYVYBĘ PROTESTUODAMAS PRIEŠ MELĄ APIE VOKIETIJĄ, II PASAULINĮ KARĄ IR HOLOKAUSTĄ

Apie aštuntą valandą vakaro antradienį, 1995 m. balandžio 25 d. vokiečių chemikas pensininkas atėjo į įžymią memorialinę Vadų halę (Feldherrnhalle) centriniame Miunchene, apsipylė degiu skysčiu ir padegė save. 75 metų Reinholdas Elstneris atėmė sau gyvybę šiuo siaubingu, skausmingu būdu protestuodamas prieš pusę amžiaus trunkantį šmeižtą ir melo Niagaros srautą, pilamą ant jo tautos.

II Pasaulinio karo metu Elstneris tarnavo kaip Vermachto kareivis Rytų fronte. Keletą metų po karo jis buvo laikomas Sovietų Sąjungoje kaip priverstinis darbininkas. Kartu su trimis milijonais kitų Sudetų vokiečių jo šeima buvo išvaryta iš senųjų namų Sudetų žemių regione, kuris dabar yra Čekijos Respublikos dalis.

Prieš išeidamas iš šio pasaulio p. Elstneris paliko laišką visiems vokiečiams, laišką visiems tiems, kurie serga ir pavargę nuo nuolatinio melų srauto ir šmeižto prieš vokiečių tautą. Su viltimi,kad vieną dieną visi vokiečiai pabus dėl šios žinutės. Čia pateikiamas visas paskutiniojo reinholdo Elstnerio laiško tekstas, išverstas Hanso Šmito:

Vokiečiai!

Vokietijoje, Austrijoje, Šveicarijoje ir bet kur kitur pasaulyje: Atsibuskite, prašau!

50 metų nesibaigiančio šmeižto, šlykščių melų ir ištisos tautos demonizavimo pakanka,

50 metų neįtikėtinų buvusių vokiečių karių įžeidinėjimų, milijardus kainuojančio šantažo ir „demokratinės“ neapykantos yra daugiau, negu kas nors gali pakelti,

50 metų teisminio sionistų keršto pakanka,

50 metų bandymo sukurti nesutarimus tarp vokiečių kartų kriminalizuojant tėvus ir senelius yra per daug.

Neįtikėtina, ko mes turime imtis šiais sukakties metais. Į Niagarą panašus melų ir šmeižtų srautas užplūsta mus. Kadangi aš esu 75 metų amžiaus, aš negaliu padaryti nieko daugiau, bet aš vis dar galiu siekti  mirties susideginant; vienas paskutinis poelgis, kuris gali veikti kaip signalas vokiečiams atgauti savo jausmus. Netgi jei dėl mano mirties tik vienas vokietis bus pažadintas, ir dėl to atras kelią į tiesą, tuomet mano auka nebus bergždžia.

Aš jaučiau, kad neturiu kito pasirinkimo, po to, kai suvokiau, jog dabar, po 50 metų, atrodo mažai vilties, kad protas paimtų viršų. Kaip asmuo, kuris buvo išvarytas iš savo namų po karo, aš visuomet turėjau vieną viltį, kad tai, kas buvo suteikta izraeliečiui po 2000 metų, būtent, teisė sugrįžti į „namus“ būtų taip pat suteikta ištremtiesiems vokiečiams. Kas nutiko tautų teisės į apsisprendimą pažadui, kuris buvo paskelbtas 1919 m., kuomet milijonai vokiečių buvo priversti gyventi valdant užsieniečiams? Iki šios dienos mes turime kentėti dėl šių neteisybių, ir aš galiu pažymėti, jog ne vokiečiai yra tie, kas galėtų būti laikomi už tai atsakingais.

Aš esu Sudetų vokietis. Aš turėjau močiutę čekę, o iš kitos pusės – giminaičius čekus ir žydus, kai kurie iš jų buvo įkalinti koncentracijos stovyklose, tokiose kaip Buchenvaldas, Dora (Nordhausen) ir Therezinštatas. Aš niekuomet nepriklausiau nei nacių partijai, nei netgi kokiai nors kitai grupei, kuri būtų turėjusi bent menkiausias  asociacijas su nacionalsocializmu. Mes visuomet turėjome geriausius santykius su mūsų nevokiečių giminaičiais, ir, kai reikėjo, padėdavome vieni kitiems. Karo metu mūsų maisto turgus su kepykla buvo atsakingi už maisto produktų paskirstymą prancūzų karo belaisviams ir priverstiniams darbininkams (osterbaiteriams), gyvenusiems mieste. Su kiekvienu buvo elgiamasi sąžiningai, o tai užtikrino, kad karo pabaigoje mūsų verslas nebuvo išgrobstytas, kadangi karo belaisviai prancūzai saugojo jį tol, kol jie buvo repatrijuoti į savo šalį.

Mūsų giminaičiai, kurie buvo kaliniai koncentracijos stovyklose, grįžo namo 1945 m. gegužės 10 d. (dvi dienos po to, kai karo veiksmai buvo nutraukti), ir pasiūlė savo pagalbą. Ypatingai paslaugus buvo dėdė žydas iš Prahos, kuris čekų sostinėje matė siaubingą kraujo vonią (masines žudynes), kurią čekų partizanai sukėlė tarp ten pasilikusių vokiečių. Šių šaltakraujiškų žudynių siaubas vis dar galėjo būti matomas vyro akyse, akivaizdžiai – siaubas, kurio šis buvęs Reicho kalinys nepatyrė savo įkalinimo metu.

Aš buvau Didžiojo Vokietijos Reicho Vermachto kareivis, kovojęs nuo pirmos dienos Rytų fronte. Prie šito privaloma pridėti keletą metų vergiško darbo kaip karo belaisviui Sovietų Sąjungoje.

Aš gerai prisimenu Krištolinę naktį (Kristallnacht) 1938 m., kadangi tą dieną aš sutikau verkiančią žydų merginą, merginą, su kuria aš studijavau. Bet aš buvau daug labiau šokiruotas, kai Rusijoje mačiau, kai visos bažnyčios buvo išniekintos, kaip jos buvo panaudotos arklidėms ar staklių dirbtuvėms; aš mačiau kiaulių kriuksėjimą, avių bliovimą, staklių beldimą šventose vietose. Tačiau man blogiausia buvo, kai aš mačiau bažnyčias, panaudotas kaip ateizmo muziejai. Ir visa tai įvyko su aktyviu nuolaidžiavimu žydų, tos labai mažos mažumos, kurios tiek daug narių buvo Stalino mirties bausmes vykdantys samdiniai. Įžymiausias tarp šių žmonių buvo Kaganovičių klanas, septyni broliai ir seserys, kurie buvo tokie masiniai žmogžudžiai, jog tuo kaltinami SS žudikai palyginus su jais galėtų būti pavadinti nekaltais.

Po to, kai man buvo leista vykti „namo“ po mano paleidimo iš Rusijos karo belaisvių stovyklų (koks pasityčiojimas sakyti vyk „namo“ karo belaisviui, kuris buvo išvarytas iš savo protėvių tėvynės), aš pirmą kartą išgirdau apie vokiečių koncentracijos stovyklų žiaurumus, bet iš pradžių nieko apie kokias nors dujų kameras ir apie žmogiškų būtybių žudymą panaudojant nuodingas dujas. Priešingai, man buvo pasakyta, kad koncentracijos stovyklos Theresienstadte ir Buchenvalde (Doroje) netgi turėjo savo viešnamius kaliniams stovyklos ribose.

Tuomet, „Aušvico teismo proceso“ proga, ir ne tik Niurnbergo teismo procesuose, Herras Broszatas iš „Šiuolaikinės istorijos instituto“ pažymėjo, jog garsus „šešių milijonų“ skaičius yra tik  simbolinis skaičius. Nepaisant fakto, kad Herr‘as Broszat‘as taip pat paskelbė, jog nei vienoje iš stovyklų Vokietijos Reicho žemėje nebuvo dujų kamerų, naudotų žmogiškų būtybių žudymui, daugelį metų tariamos dujų kameros buvo rodomos lankytojams Buchenvalde, Dachau, Mauthauzene ir pan. Melas, nieko kita, tik melas iki pat šios dienos.

Viskas man tapo labai aišku tuomet, kai aš perskaičiau daugybę knygų, parašytų žydų ir taip vadinamųjų antifašistų. Be to, aš galėjau pasinaudoti savo patirtimi Rusijoje. Du metus aš gyvenau Porchvo miesto ligoninėje, kur jau pirmąją žiemą kilo šiltinės epidemijos pavojus, ir visose ligoninėse bei pirmosios pagalbos stotyse buvo išnaikintos utėlės su tuo, ką mes tuomet vadinome „K. Z. Dujomis“ (koncentracijos stovyklų dujos), būtent „Zyklon B“. Ten aš sužinojau, kaip pavojinga buvo tvarkyti šias nuodingas dujas, netgi nors aš nepriklausiau komandoms, kurios dezinfekavo pastatus.

Bet kokiu atveju nuo tada aš neturėjau kito pasirinkimo, kaip tik laikyti visus koncentracijos stovyklų atsiminimus, kurie apibūdina tariamas „dujų kameras“, pasakomis. Turi būti reali priežastis, kodėl visi pranešimai iš koncentracijos stovyklų (kurių autoriai aukos – vert. past.) yra laikomi tiesa pagal taip vadinamą „teismo pranešimą“, ir jų nereikia įrodyti.

1988 m. Vokietijos TV pateikė reportažą apie Babji Jarą (tarpeklis netoli Kijevo Ukrainoje – vert. past.), kuriame buvo tvirtinama, jog ten SS nužudė 36 000 žydų, užmėtydami juos akmenimis. Po trejų metų p. Kaiseris parašė pranešimą laikraščiui „TZ“ Miunchene, tvirtindamas, kad šie žydai buvo nužudyti sušaudant, ir kad jų kūnai buvo sudeginti giliuose plyšiuose. Paklaustas apie tai, dr. Kaiseris nurodė knygyną Konstance, kuris parduoda knygą „Masinės žudynės Babji Jare“ (“Shoa at Babi Yar”). Tą dieną, kai ši knyga atkeliavo į mano namus, Vokietijos TV pateikė reportažą iš Kijevo, pasakojantį apie Ukrainos komisijos atradimus Babji Jare, kur buvo rasti apie 180 000 nužudytų žmogiškų būtybių palaikai, visos nužudytos Stalino įsakymu (prieš 1941 m. – vert. past.). Vokiečiai buvo už tai visiškai neatsakingi. Bet visur pasaulyje galima vis dar aptikti Babji Jaro paminklus, kaltinančius vokiečius už žudymus ten. (Vertėjo pastaba: prezidentas Klintonas aplankė Babji Jarą 1995 m. gegužės 10 d., ir menoros priešakyje kalbėjo apie žydus, kuriuos vokiečiai tariamai ten nužudė. Visiškas melas.)

Dėl faktų, kaip nurodė Herras Broszat‘as, kad mums buvo meluojama apie įvykius daugybėje koncentracijos stovyklų, aš esu nelinkęs tikėti pasakomis, kurios pasakojamos apie tariamus įvykius stovyklose Lenkijoje. Aš taip pat netikiu pokariniais kaltinimais, kad mes, vokiečiai, esame ypatingai agresyvūs. Galiausiai, tai Vokietija saugojo taiką nuo 1871 m. iki 1914 m., tuo tarpu Anglija ir Prancūzija, žymiausios demokratijos, užkariavo daugumą Afrikos ir išplėtė savo kolonijas Azijoje. Tuo pat metu Amerika kovojo Ispanijoje ir Meksikoje, o Rusija kovėsi Turkijoje ir Japonijoje. Šiuose dalykuose aš laikau Jungtinių Valstijų vyriausybę ypatingai ciniška, kadangi tai šalis, kuri dukart šiame amžiuje kirto vandenyną, kad atakuotų Vokietiją ir nukreiptų mus link „demokratijos“. Privaloma atsižvelgti, jog tai buvo vyriausybė, kurios tauta išnaikino pirminius gyventojus, ir iki šios dienos laiko savo negrų populiaciją antrarūšiais piliečiais.

Per savo metus aš sutikau nuostabių ir paslaugių žydų ne tik tarp savo giminaičių, bet taip pat tarp karo belaisvių Rusijoje. Gorkyje žydų profesorė padėjo man atgauti sveikatą, kai kentėjau nuo pleurito ir rimtų akies problemų. Bet aš taip pat girdėjau daug blogų dalykų apie šią menką mažumą. Argi Čerčilis nerašė Londono „Sunday Herald“ (1920 m. vasario 8 d.) taip:

 „Nuo Spartako Vaishaupto dienų iki Markso, Trockio, Bela Kuno, Rozos Liuksemburg ir Emos Goldman, egzistuoja pasaulinis sąmokslas, siekiantis sunaikinti mūsų civilizaciją ir pakeisti mūsų visuomenę bjauraus godumo nevaržomos raidos ir neįmanomos svajonės apie visų lygybę pagrindu. Šis sąmokslas su savo nepaliaujamu kenkimu kiekvienai egzistuojančiai institucijai galėjo pasamdyti nesąžiningų žmonių gaują iš Europos ir Amerikos didesnių miestų nusikaltėlių pasaulio perimti Rusiją, ir padaryti save šios didžiulės imperijos valdovais. Nebūtina pervertinti vaidmens, kurį bedieviai žydai suvaidino bolševizmo kūrime.“

Aš tikiuosi, kad turiu teisę cituoti prestižinės vokiečių Karolio Didžiojo premijos gavėją. [Šiuo sakiniu p. Elstneris darė užuominą į faktą, kad „laisvoje“ ir „demokratinėje“ Vokietijoje dabar esama daug galiojančių tabu, ypač politikos ir istorijos srityse. Netgi Čerčilio sakinių iš 1920 m. citavimas gali pasiųsti asmenį į kalėjimą dėl „neapykantos kurstymo prieš kitą grupę“, būtent, žydus. Pareiškimo teisingumas nuo to neapsaugo. – Vertėjo past.].

XVIII amžiuje Samuelis Džonsonas rašė: „Aš nesu tikras, ko mes turėtume bijoti labiau – gatvės, pilnos kareivių, išėjusių plėšti, ar kambario, pilno rašytojų, kurie naudojami meluoti.“

Atsižvelgiant į mūsų patirtį po 1918 m. ir 1945 m., mes, vokiečiai, privalome žinoti, ko mes turime bijoti labiausiai!

Miunchenas, 1995 m. balandžio 25 d.

Reinholdas Elstneris

Amžina pagarba šiam žmogui, paaukojusiam savo gyvybę už TIESĄ!

Išgalvotos Holokausto istorijos autorius neapgailestauja, sako, jog mintyse jis tikėjo tuo.

Hermanas Rozenblatas, kuris buvo pripažintas išgalvojęs savo istoriją apie tai, kad sutiko savo žmoną kitoje koncentracijos stovyklos tvoros pusėje, laidoje „Good Morning America“ pasakė, jog jis dėl to neapgailestauja ir papasakotų šią istoriją vėl pasitaikius kitai galimybei.

„Tai nebuvo melas“, sakė jis įrašytoje ištraukoje. „Tai buvo mano įsivaizdavimas, ir mintyse aš tikėjau tuo. Netgi dabar aš tikiu tuo.“

Iki tol, kol mokslininkai jį paneigė, Rozenblatas ir jo žmona Roma buvo mylimi visame pasaulyje ir per paskutinį dešimtmetį dukart pasirodė Oprah Winfrey pokalbių šou.


Elis Vyzelis
„išgyvenęs holokaustą“ ir pranešėjas žmonijai

Elis Vyzelis tvirtina, kad tai jis žymioje Buchenvaldo fotografijoje.

Jis taip pat tvirtina turįs numerio A-7713 tatuiruotę ant savo kairiosios rankos (nors niekas jos nematė)...

Tai Miklošas Griuneris toje pačioje fotografijoje.

Pasak Grünerio, šis žmogus nėra nei Lazaras  Vyzelis (asmuo, kuris iš tikrųjų turėjo A-7713 tatuiruotę), nei „Elis Vyzelis“...

Šaltiniai: