Politinio įskundimo žymūnas

Autorius: Evaldas Balčiūnas Šaltinis: https://evaldukas.livejournal.... 2019-01-03 18:04:09, skaitė 297, komentavo 2

Politinio įskundimo žymūnas

Skundikas L. Kiauleikis - gyvenimas nusisekė

Sovietiniam laikraštyje pamačius skaitytojo laišką pavadintą „Buožiškų nuotaikų mokytoja“ („Raudonasis Švyturys“ 1947.10.19 Nr. 244(469) tikėtis laimingos pabaigos neišeina. Nors ši istorija jei ir baigėsi liūdnai, tai ne tą kartą. Bet apie viską nuo pradžių. 

Skundikas

Laiške skundžiama Andrejavo valsčiaus Antkopčių pradžios mokyklos vedėja E. Lankutienė. Pradedama nuo baisiausio „iškaba su smetonišku herbu“, Mokykloje „jokio šūkio, jokio plakato. Didžiųjų Vadų portretai pakabinti visiškai be jokios tvarkos.“ Ir baigiama visiškomis smulkmenomis – „nėra jokios kabyklos mokinių drabužiams pakabinti“. Apskrities švietimo skyrius raginamas imtis griežtų priemonių.

skundikas

Toks nesudėtingo siužeto įskundimas, panašu, kad siekta nokyklos vedėjos atleidimo. Na žodis vedėja, tik skambus pavadinimas, nes ir skunde ji kiek vėliau vadinama tiesiog mokytoja. Gal dėl to švietimo skyrius pasielgė griežtai, bet Lankutienės neatleido. Lapkričio 27 dienos „Raudonasis Švyturys“ Nr. 276 (495) atspausdino Klaipėdos apskrities Liaudies Švietimo skyriaus vedėjo A. Adomaičio atsakymą skundikui. „E. Lankutienei duotas įspėjimas ir įsakymas straipsnyje iškeltuosius trūkumus pašalinti.“ Andrejavo valsčiaus švietimo skyriui pavesta „prižiūrėti, kad darbas šioje mokykloje būtų pastatytas į tinkamas vėžes“.

Skundikas

Panašu, kad istorija tą kartą baigėsi be kraujo. Gražus liudijimas, kad 1947 mokslo metų pradžioje Lietuvoje dar buvo mokyklų su iškabomis kurias puošė vytis, ir kurių sienos nebuvo subjaurotos komunistiniais šūkiais. Kad jos neliko turime dėkoti tūlam L. Kiauleikiui, budriam sovietų tvarkos sergėtojui. Kas jis yra žinoma. Tuo metu jis susireikšminimo dėlei mėgo pasirašinėti „TSRS Valst. Plano komisijos CSV inspektorius Klaipėdos apskričiai“. Panašu, kad „Raudonasis Švyturys“ buvo ta vieta, kur L. Kiauleikis įgijo sovietinės žurnalistikos pagrindus, dar prieš nueidamas dirbti į „Tiesą“. Tuos gebėjimus po „Tiesos“ jis puoselėjo vėliau dirbdamas, „Šluotoje“, kuro aparatūros laikraštyje „Darbininko garbė“. Jo žurnalistinės veiklos viršūnė buvo 1988-1992 metais Vilniuje ėjęs gana skandalingas satyrinis laikraštis „Kranklys“. Satyriniai L. Kiauleikio polinkiai leidžia spėti, kad dalis piktų „Raudonojo Švyturio satyrinio skyrelio „Skersvėjis“ žinučių buvo rašytos jo.

Dėl mokytojos E. Lankutienės įskundimo lieka neaišku ar L. Kiauleikis tai darė savo iniciatyva – LGGRC yra skelbęs, kad L. Kiauleikis neviešai bendradarbiavo su KGB kaip agentas „Vladas“. Tai tas „įskundimas“ galėjo būti organų plano gąsdinti sovietų valdžiai nelojalius mokytojus dalis. Tuo labiau, kad atleisti iš darbo mokytoją tais laikais buvo galima ir be nereikalingo triukšmo. Kita vertus būsimam „Tiesos“ korespondentui ir asmeninių motyvų netrūko. Reikėjo prisirinkti „lojalumo ir aktyvizmo“ taškų. Parodyti savo sugebėjimą ir norą rašyti į laikraštį. Panašu, kad tai jog tokie raštai kažkam galėjo baigtis kalėjimui, L. Kiauleikio tuomet neglumino. 

Kaip ten bebūtų už čia aptartą laišką jis nusipelno „politinio įskundimo žymūno“ vardo. Vertinat iš senatvėje darytos nuotraukos L, Kiauleikis nugyveno įdomų ir turininką "žymūno" gyvenimą