Mylėsiu tave, jeigu tu…

Autorius: ŠeimaIrNamai.eu Šaltinis: http://seimairnamai.eu/mylesiu... 2019-02-04 10:53:43, skaitė 83, komentavo 0

Mylėsiu tave, jeigu tu…

Mylėsiu tave, jeigu tu:

  • Atitiksi mano susigalvotą idealą;
  • Pateisinsi mano lūkesčius;
  • Atspėsi, ko noriu, kad man nereikėtų apie tai garsiai sakyti;
  • Tenkinsi mano poreikius;
  • Būsi man patogus, nekliudysi tenkinti man savo troškimų;
  • Jei valdysi mano jausmus ir reakcijas;
  • Užtikrinsi man komfortą ir ramybę;
  • Būsi atsakingas už mano saugumą;
  • Padarysi mane verta;
  • Pripažinsi mano reikšmingumą;
  • Padarysi mane laiminga…

Mano meilė – tai valiuta. Už ją aš perku prekę, kuri man taip reikalinga. Aš deruosi kaip turguje.

Kai man neparduoda, ko noriu, galiu užsiimti reketu ir turto prievartavimu. Turiu puikų ginklų arsenalą – gėdinimą, kaltinimą, įžeidinėjimą ir įsižeidimus, pyktį, atstūmimą, ignoravimą, gazlaitingą, bauginimą, kad mane prarasi…

Aš nematau tavyje žmogaus.

Tu man neįdomus.

Aš nenoriu tau nieko duoti, man reikia tik pasiimti sau.

Mano viduje – didžiulė tuštuma, ir man ją reikia užpildyti.

Aš absoliučiai neatsakinga už savo gyvenimą. Man baisu pačiai pasiimti iš pasaulio, ko noriu. Ir galiu tai padaryti tik per tave.

Esu visiškai bejėgė, bijau rizikuoti ir klysti. Aš bijau gyventi.

Kažkada man irgi pardavinėjo meilę. Ir aš išmokau ją pirkti. Netgi iš savęs. Aš myliu save, jeigu…

Kažkada man paaiškino, kad meilė ribota, kad visiems jos neužteks. Ir tik visi tie „jeigu…“ kompensuoja išeikvotą meilę.

Koks nusivylimas! Kad ir kiek tos meilės bepirkčiau, negaliu pasisotinti ir užpildyti vidinės tuštumos. Tarsi ten gyventų monstras, kuris žaibiškai suryja viską iki paskutinio trupinio.

Aš amžinai alkana. Ir jeigu tu manęs nemaitinsi, neturėsiu kuo tavęs mylėti.

O gal jeigu kažkada labai seniai būčiau jautusi besąlygišką ir beribę meilę, dabar žinočiau, kad meilę visada nešiojuosi su savimi? Ir kad ji neturi jokių ribų? Kad ji niekada nesibaigia, kad turiu neišsenkantį jos šaltinį savo širdyje?

Galbūt dabar žinočiau, kad galima mylėti be visų tų „jeigu…“, o sau pačiai, vien dėl to, kad man pačiai mylėti gera, malonu, džiugu?

Man norėtųsi duoti, o ne imti. Ir jausčiausi turinti perteklių – meilės, švelnumo, šilumos…

Bet aš dabar elgiuosi su savimi taip pat, kaip kažkada elgėsi su manimi. Ir laukiu, kad kažkas pagaliau užpildys tuštumą. Kažkas besąlygiškai mane pamils.

Dėl to ir toliau sukuosi užburtame rate, negalėdama ir bijodama iš jo ištrūkti.

Šaltinis