Garantuoti būdai kaip sužlugdyti vaikui gyvenimą

Autorius: ŠeimaIrNamai.eu Šaltinis: http://seimairnamai.eu/garantu... 2019-02-05 11:18:38, skaitė 187, komentavo 0

Garantuoti būdai kaip sužlugdyti vaikui gyvenimą

Ko reikia vaiko laimei ir harmoningam vystymuisi? Nežiūrint į gausybę teorijų ir pedagoginių metodų, yra viso labo vienas teisingas atsakymas – ramūs ir laimingi tėvai. Tik tokie tėvai pajėgūs sukurti šeimoje sveiką atmosferą, kur vaikas jausis psichologiškai saugus.

Nuo to, kaip susiklosto tėvų ir vaikų santykiai priklauso labai daug, pradedant vaiko sveikata, baigiant jo asmeniniu gyvenimu jau suaugus. Ir ne visada suaugusiems pakanka išminties, jėgų ir žinių auginti vaikui nedarant jam žalos.

Kartais norisi suversti savo pedagogines klaidas kitiems: mokytojams, auklėtojams, vaikų draugams, mokyklai, visuomenei. Visa tai irgi daro didelę įtaką vaiko asmenybės formavimui. Tačiau psichologų nuomone būtent tėvai, kaip šeimos bazė, yra pagrindiniai vaiko psichologinio komforto garantai. Esama keturių auklėjimo klaidų, kurios gali sugadinti ir netgi sužlugdyti vaikui gyvenimą. Apie jas ir pakalbėsime.

Sveikai funkcionuojančioje šeimoje tėvai atsakingi už vaikus ir turi visą valdžią. Vėliau, kai vaikai užauga, jie tampa atsakingi patys už save, tuo pat metu likdami savo tėvams sūnumis ir dukterimis. Ir niekuo daugiau. Būtina pabrėžti, kad šeimos psichologinės sveikatos ir komforto garantas yra aiški ir griežta distancija tarp skirtingų kartų. Tėvai – savotiška šeimos bazė, užtikrinanti vaikams saugumą. Tokia yra normali situacija.

Šiame straipsnyje noriu panagrinėti kai kuriuos nukrypimus nuo šios normos ir jų pasekmes.

Vaiko įtraukimas į suaugusių santykius. „Numalšink mano skausmą ir liūdesį“

Nesveikoje šeimoje, kur vidinės ribos neaiškios, tėvai gali paversti vaikus savo emociniais partneriais. Tai toks sutrikimas, kai vaiko statusas šeimoje prilyginamas tėvų statusui ir vaikai su tėvais bendrauja kaip lygūs su lygiais.

Pavyzdys – „Dukra-draugė“. Mama bendrauja su dukra kaip su suaugusia, kaip su drauge, kas sukelia vaikui psichologinį diskomfortą, supainioja vaidmenis, atima iš vaiko daug jėgų. Normalioje situacijoje vaiko energija turi būti nukreipta į sociumą, būti naudojama bendravimui su bendraamžiais, draugais, broliais ir seserimis. O jeigu mama pradeda kalbėtis su dukra apie tai, kokie blogi jos santykiai su tėčiu, kaip jiedu konfliktuoja, jei pasidalina savo įtarimais dėl galimos tėčio neištikimybės, vaiko širdyje prasideda sumaištis. Kai mama tampa dukrai drauguže, dukros akyse tai sumažina jos autoritetą. Kaip pasekmė – dukra nesąmoningai emociškai labiau prisiriša prie tėvo. Vaikas nenori klausytis tokių dalykų, jam sunku girdėti negatyvą apie vieną iš tėvų. Rezultatas, kaip jau buvo minėta – dukra didina distanciją nuo mamos. Tas pas atsitinka jei kažkas iš tėvų pernelyg „susidraugauja“ su sūnumi.

Kalbant apie perdėtą atvirumą bendraujant su vaikais, reikia iš karto nusistatyti, ko normalioje situacijoje neturėtų žinoti vaikai. Jie neturi žinoti apie asmenines intymias tėvų paslaptis ir detales. Visų pirma tai pasakytina apie seksualinius santykius. Sutuoktinių miegamojo durys vaikams turi būti uždarytos. Taip, vaikai žino, kad šitų durų esama. Ir taškas.

Vaikui labai kenksminga, kai tėvai paverčia jį konteineriu savo sudėtingiems jausmams. Pavyzdžiui, kai tėvas, kuris išėjo iš šeimos, pasakoja vaikui paaugliui apie savo asmeninio gyvenimo sunkumus, vaikas jaučiasi emociškai „išprievartautas“, jam nereikalingas toks atvirumo laipsnis iš tėvų pusės. Tai absoliučiai nenatūralu, eina prieš prigimtį.

Taip pat vaikams nereikia žinoti apie tėvų ikisantuokinius romanus, santykius, įsimylėjimus. Pasakodama apie savo ikisantuokinius santykius, motina sumenkina tėvą ir nuteikia vaikus prieš save. Tas pats pasakytina apie tėvą. Vaikai neturi žinoti apie jo ikisantuokinius santykius. Jei būta ankstesnės santuokos ir vaikai apie ją paklausė, galima tiesiog konstatuoti patį santuokos faktą, tai neturi užsifiksuoti, kad nesukeltų vaikams nerimo ir abejonių tėvų sąjungos tvirtumu.

Psichologinis incestas

Pavyzdys: „Sūnus – savo motinos psichologinis vyras“. Dažniausiai šis scenarijus pradeda plėtotis, kai iš berniuko šeimos išeina tėtis ar esant nepatenkinamiems tėvo ir mamos santykiams. Mažyliui dar 5 metukų nėra, o mama jau užverčia jį savo lūkesčių našta: „Tu vienintelis mamytės gynėjas“, „Sūnus – vienintelis vyras mano gyvenime“ ir panašiai.

Sūnui, beje, jau seniai gali būti ne 5, o, tarkime 15 ar 25 metai, santykiai vis tiek plėtojasi pagal standartinį scenarijų: „mama- svarbiausia moteris mano gyvenime ir aš esu didžiausias mamos turtas!“ Būtent taip ir atrodo psichologinis incestas.

Arba kitas variantas – kai vyresnysis vaikas šeimoje prisiima sau didžiąją dalį rūpinimosi jaunesniuoju. Į jo pareigas įeina ir mažylio maitinimas, ir pasivaikščiojimas lauke, ir t.t. Taip, labai puiku, kai vaikai padeda mamai. Bet būtent padeda, o ne atlieka pareigą. Pareigos – tėvų prerogatyva. Ir vyresnis brolis tėra viso labo brolis, o ne vieno iš tėvų pakaitalas.

Kuo blogas psichologinio incesto variantas? Pavyzdžiui, tuo, kad kai sūnus-psichologinis vyras nutaria sukurti savo šeimą, jam tenka susidurti su mamos pasipiktinimu: „O kaipgi aš?!“

Ne visada tai išsakoma atviru tekstu, tačiau situaciją lydi audringos emocijos ir nesibaigiančios pretenzijos sūnaus žmonai. Mama siunta, pavydi, juk sūnaus išrinktoji jai – konkurentė. Ir labai dažnai „trofėjus“ galiausiai visgi atitenka mamai, nes marti tokio gyvenimo neištveria.

Kitas variantas – suaugusi dukra ruošiasi mokytis kitame mieste ir susiduria su „logišku“ tėvų klausimu: „O kas padės mums prižiūrėti tavo jaunesnius broliukus?“ Šitaip mama ir tėtis suverčia dukrai savo tėviškas funkcijas, jiems tai labai patogu. Bėda ta, kad neretai tokios merginos, jau suaugusios, taip ir nesiryžta gimdyti savų vaikų, juk vaikų jos jau lyg ir turi – jaunesnių broliukų ir sesučių.

Parentifikacija. „Būk mano mama!

Terminas kilęs iš angliško žodžio „parents“ – tėvai. Tiesiogine prasme tai reiškia, kad vaikai funkcionaliai tampa tėvais savo pačių tėvams. Neretai toks sutrikimas susijęs su vieno ar abiejų tėvų alkoholizmu, narkomanija.

Pavyzdys: jeigu tėvas priklausomas nuo alkoholio ir šeimoje esama sūnaus, šis perima tėvo vaidmenį savo motinos atžvilgiu. Tėvas ir motina tokiose šeimose gali būti infantilūs, dėl to vaikas priverstas tapti vieninteliu suaugusiu, atsakingu už šeimos gyvenimą ir išgyvenimą. Jis kažkur kažką uždirba, sprendžia problemas, išklauso, gelbėja, guodžia.

Ir dar: jis turi slėpti gėdingą savo šeimos realybę. Atrodo tai maždaug taip: niekas neturi sužinoti, kad tėvas girtuoklis, dėl to nieko negalima kviestis į namus, niekam negalima pasakoti apie tai, kas vyksta šeimoje. Tokie vaikai, kaip taisyklė, neturi draugų, jie gyvena uždarą, „suaugusį“ gyvenimą. Tai sutrikimas, kai vaiko statusas šeimoje aukštesnis už tėvų statusą. Taip vadinama „vaikystė be vaikystės“.

Kitas parentifikacijos pavyzdys: anksti mirus motinai, dukra funkcionaliai ją pakeičia ir, kaip pasekmė – nustoja būti dukra. Ji atlieka daugumą moteriškų buities darbų nuo pat mažų dienų, prižiūri tėvą, palaiko jį. Taip ir nepagyvenusi pilnaverčio dukters gyvenimo, užaugusi ji dažniausiai tampa mama savo vyrui.

Nenugyventas gyvenimas arba „Gyvenimas vardan vaikų“

Tai reiškia, kad tėvų (ypač mamų) vertybių sistemoje vaikai užima pirmą vietą. Patys sutuoktiniai ir jų santykiai – geriausiu atveju antroje vietoje. Viską geriausia vaikams! Dėl šio „optimistiško“ lozungo žūsta santuokiniai santykiai, žlunga svajonės. Tėvai aukoja save ir savo interesus, daug ko atsisako, pamiršta rūpintis savais poreikiais. Atrodytų, kas gi čia blogo? Taip gyvena daugelis!

Visa laimė – taip gyvena ne visi.

Patys pagalvokite – ką vaikui gali duoti pervargę, susierzinę, savo gyvenimu nepatenkinti tėvai? Vien tik kaltės jausmą už pasiaukojimą. Patys pagalvokite, kas liks tokiems tėvams, jeigu išeis vaikai? Nieko! Dėl to tėvai, laikantys vaikus savo gyvenimo prasme, mirtinai į juos įsikimba ir negali paleisti, net jeigu „vaikučiui“ jau 20 ar 40 metų.

Realizuoti save ne vien kaip tėvą/motiną, bet ir kaip moterį/vyriškį, žmoną/vyrą, kaip savo srities profesionalą – tokia realizacija reikalauja daug pastangų, tačiau patikėkite – tai daryti verta. Dar K. G. Jungas sakė“ Niekas taip neslegia vaikų gyvenimo, kaip nerealizuoti tėvų gyvenimai“.

Vaikai tampa tėvų pasiaukojimo įkaitais, jausdami jiems skolą, kurios neįmanoma išmokėti. Jiems atrodo, kad skolingi tėvams visą savo gyvenimą. Atsilygindamas už nenugyventą tėvų gyvenimą, vaikas atiduoda jiems savo gyvenimą. „Mama atsisakė mokslinės karjeros, dėl to privalau padaryti taip, kad mano karjera susiklostytų kuo puikiausiai. Na ir kas, kad moksliniai darbai man visiškai neįdomūs?“, „Mūsų šeimoje visi pinigai buvo skiriami vaikų mokslams ir jų katastrofiškai trūko, dėl to užsidirbsiu daug, daug pinigų, pasistengsiu uždirbti mamai visus pasaulio pinigus!“

Kita visų šių pasiekimų medalio pusė, o iš esmės – atsakomoji auka yra ta, kad užaugęs vaikas negyvena savo gyvenimo, neįgyvendina savo svajonių, sumanymų ir planų. Tai visiškai suprantama, juk mes negalime pasidalinti su vaikais tuo, ko patys neturime. Tėvai, kurie nesugebėjo nugyventi savo gyvenimo, negalės išmokyti vaiko, kaip tai daroma.

Gerbiami tėveliai ir mamytės, kai „draugaujate“ su savo vaikais, kai skundžiatės jiems savo suaugusio gyvenimo problemomis, kai demonstruojate savo nesugebėjimą susitvarkyti su savo pralaimėjimais ir praradimais, kai lopote vaikiškomis sielomis vienatvės skyles savo širdyse, kai verčiate vaiką dangstyti savo nesveikus įpročius ir priklausomybes, kai skatinami savo egoizmo kaltinate vaikus nedėkingumu ir reikalaujate apmokėti sąskaitas už „bemieges naktis“ – kai visa tai darote, turėkite galvoje, kad šitaip atimate iš vaiko ne tik atramą gyvenime, jūs atimate iš vaiko jo Gyvenimą. Nes kol vaikas aptarnaus jūsų poreikius, jis negyvens savo vaikiško, o paskui ir suaugusio gyvenimo.

Jei dėl kažkokios priežasties jūsų gyvenime šiuo metu nėra kokybiškų ir patikimų partnerystės santykių, pradėkite darbuotis šia kryptimi. Plėskite socialinius ryšius, realizuokitės savo profesionalioje sferoje, leiskite sau įsitraukti į įvairias veiklas: keliaukite, užsiimkite sportu, pamilkite gyvenimą visais sau prieinamais būdais.

Prisiimkite atsakomybę už savo asmeninio gyvenimo problemų ir sudėtingumų sprendimą. Jeigu būtina išsikalbėti, būti suprastam ir gauti kvalifikuotą pagalbą, kreipkitės į atitinkamą specialistą.

Supraskite svarbiausią dalyką: investuodami į save, investuojate į savo vaikus. Juk iš esmės yra tik du išties svarbūs dalykai vaikų auklėjime: meilė ir asmeninis pavyzdys. Tik jūs galite parodyti savo vaikams, kaip atrodo pilnavertis gyvenimas, darna su savimi ir pasauliu, džiaugsmas kiekviena išaušusia diena.

Šaltinis