100 metų Kominternui

Autorius: Kibirkštis Šaltinis: http://kibirkstis.blogspot.com... 2019-03-06 18:17:48, skaitė 147, komentavo 4

100 metų Kominternui

Ką tik suėjo 100-as metų, kaip 1919-ųjų kovo 4-ąją dieną Maskvoje susikūrė III-iasis (Komunistų) Internacionalas – geriausiai žinomas Kominterno vardu. Lyg ir nugrimzdęs XX amžiaus įvykių verpetuose, savu laiku tai visgi buvo pasaulinės-istorinės reikšmės įvykis, metęs atvirą iššūkį visai tuometei pasaulio tvarkai.

Kas tai buvo, tasai „Kominternas“?

 

Tai buvo organizacija, pakeitusi ankstesnįjį, faktiškai žlugusį Internacionalą. Mat ligtolinis, 1889-aisiais (jau mirus Marksui, bet su F. Engelso palaiminimu) įkurtasis II-asis, arba Socialistų Internacionalas, pradžioje deklaravęs socializmą ir visų šalių bei tautybių darbininkų solidarumą, vos 1914-aisiais metais prasidėjus 1-ajam pasauliniam karui, žlugo. Didžiųjų partijų (Vokietijos, Prancūzijos, Austrijos-Vengrijos ir kt.) lyderiai, dažnu atveju buvę savų kraštų parlamentarais, vietoje to, kad būtų stoję už proletarinio internacionalizmo principus – prisitaikydami prie „šiltas vieteles“ garantavusių tuomečių madų, niekšiškai perbėgo į karo šalininkų stovyklą (pvz. – kaip dabar „rusai puola“, taip tada „puolė“ irgi kas tik nori – vokiečiai, prancūzai, rusai, anglai ir t. t.).
Nors žymi jų dalis, bet toli gražu ne visi II-ojo Internacioalo dalyviai nuėjo šiuo išdavystės šunkeliu; jau 1915-ais antikarinėje Cimervaldo konferencijoje išsiskyrė tarptautinė grupė, su rusų atstovu Vladimiru Leninu priešakyje priėjusi pozicijos: imperialistinį karą paversti pilietiniu karu – kad tarpusavy besiskerdžiantys darbininkai atsuktų durtuvus prieš tikrąjį priešą, būtent – „savuosius“ buržua. Ne atsitiktinumas, kad būtent Rusijoje šis šūkis pirmiausiai įgavo praktinį pritaikymą, 1917-ųjų lapkričio 7-ąjai prasidėjus Spalio revoliucijai, netrukusios patekti viso tuomečio kapitalistinio pasaulio (tiek Antantės, tiek Centrinių valstybių) apsiaustin; bet kartu sulaukusios ir karšto dirbančiųjų palaikymo nuo Europos lig už Atlanto vandenų.
 
Po II-jo Internacionalo išdavystės ir žlugimo išlikusio tarptautinio socialistinio judėjimo centras persikėlė į naujai užgimusią revoliucinę Tarybų Rusiją; jau 1918-aisiais, siekdami išsiskirti nuo proletariato reikalą išdavusiųjų reformistinių, oportunistinių partijų, Rusijos bolševikai iš XIX a. gale (II-am Internacionale) „prigijusio“, bet revoliucijos atžvilgiu sukompromituoto „socialdemokratų“ pavadinimo grįžo prie originaliojo, dar 1848-aisiais (Markso ir Engelso Kompartijos Manifeste) judėjimui duotojo vardo – komunistų; Rusijos Socialdemokratų Darbininkų Partija (bolševikų) / RSDDP(b) virto Rusijos Komunistų Partija (bolševikų) / RKP(b).
 
Per 1918-1919 metus visame civilizuotame pasaulyje nusirito Pirmąjį pasaulinį karą faktiškai nutraukusi revoliucinių išstojimų banga, apėmusi netgi Vokietiją (pagrindinę tuometės Europos pramoninę galybę), beje – neaplenkusi ir mūsų Lietuvos. Šiame pakilime tiek iš ilgamečių (revoliucinės) socialdemokratijos kovotojų, tiek iš naujai į kovą įsijungusių darbo žmonių išsirutuliavo tarptautinis komunistinis judėjimas, ištikimai sekęs Lenino bolševikų, Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos priesakais.
1-asis Kominterno suvažiavimas. Kalba V. Leninas
 
Aukščiau minėtoji II-ąjį Internacionalą pakeitusi organizacija, buvo tiesioginis šio judėjimo konsolidavimosi rezultatas. 1919-ųjų kovo 2-6 d. Maskvoje su 52-ais delegatais nuo 34-ių partijų vykusi tarptautinė komunistų konferencija svarbiausiuoju savo pasiekimu žymėjo Kominterno įkūrimą (kovo 4-ąją dieną). Šis, III-iasis Internacionalas, ne tik atmetė II-ojo Internacionalo lyderių išdavystes, bet rėmėsi pagal XX amžiaus pradžios realijas atsinaujinusiu marksizmu (klasikiniu pavidalu atspindėta tuomečiuose Lenino veikaluose apie imperializmą ir gilumines II-ojo Internacionalo kracho priežastis), tapusiu teorine, moksline judėjimo baze. 
2-asis Kominterno suvažiavimas (1920 m.)
 
Komunizmas iš tiesų tapo pasauliniu judėjimu, metusiu atvirą iššūkį visai ligtolinei pasaulio tvarkai – kapitalizmui, kolonializmui ir imperializmui. Tai atsispindėjo jau 2-ame Kominterno suvažiavime (1920 m.) paskelbtuose Įstatuose, kad organizacijos tikslas – visomis priemonėmis, įskaitant ginkluotomis, siekti tarptautinės buržuazijos nuvertimo ir pasaulinės Tarybų (rus. „sovietų“) respublikos sukūrimo. Iš tiesų 1923-aisiais buvusios Rusijos imperijos teritorijų pagrindu susikūrusi Tarybų Sąjunga bent pradžioje buvo projektuota kaip tarptautinio revoliucinio judėjimo centras, kaip pasaulinės revoliucijos būstinė, anksčiau ar vėliau turėsianti įtraukti draugėn visas šalis. Ne be reikalo „Kominterno“ himne skambėjo žodžiai: „Наш лозунг — Всемирный Советский Союз!“ („Mūs šūkis – Sovietų didi sąjunga!“ – lietuviškame variante).
Vis dėlto šiam pakilimui nebuvo lemta tęstis amžinai. Pakilimus seka atoslūgiai, revoliucijas – kontrrevoliucijos. Gan sėkmingai veikęs didžiąją dalį tarpukario metų, Kominternas tapo pačios TSRS vidaus kovų (viršų paėmusių „stalinistų“ prieš išstumtuosius „trockistus“) veidrodžiu, o nuo 1935-aisiais įvykusio 7-ojo suvažiavimo kaip reikiant iš vis nebesirinko. Ilgainiui tapęs Tarybų Sąjungos užsienio politikos įrankiu, Kominternas 1943-iaisiais – siekus kompromiso su prieš tuomet nacistinę Vokietiją kariavusiomis Vakarų kapitalistinėmis valstybėmis (JAV, Didžiąja Britanija) iš vis buvo paleistas. Ir nors būta paskesnių mėginimų kurti tarptautinę komunistų organizaciją (tiek trockistų IV-asis Internacionalas, tiek pokario metais TSKP inicijuotas, bet 1956-ais paleistas „Kominformas“) – nei iš jų vienas buvusio Kominterno lygio pasiekti nebesugebėjo.
Kaip III-iasis Internacionalas pakilo iš 1-ojo pasaulinio karo (o su tuo – ir išduotojo II-ojo Internacionalo...) pelenų, taip po paskutinės didžiosios socializmo išdavystės, (t. y.1990-ųjų TSRS ir „realiojo socializmo“ kracho) ilgainiui ir privalo, ir gali pakilti naujo pavidalo tarptautinis komunistinis judėjimas. Tačiau tai pareikalaus ne tik milžiniškų praktinių pastangų, bet ir jas pagrįsiančios teorinės, mokslinės analizės, reikšiančios marksizmo atsinaujinimą pagal dabarties, XXI amžiaus duomenis.
Šis tas lietuviško: vienas žymiausių LKP
veikėjų, Zigmas Aleksa-Angarietis
kalba 7-ame Kominterno suvažiavime
1935 m.