Maksimas Gorkis. Visur esantysis

Autorius: Kibirkstis.lt Šaltinis: http://kibirkstis.blogspot.com... 2019-05-01 11:08:17, skaitė 87, komentavo 2

Maksimas Gorkis. Visur esantysis

Gegužės 1-osios, Tarptautinės proletarinio solidarumo dienos proga – nedidelis meninis vaizdelis. Apie revoliucinio internacionalizmo dvasią kovoje už žmogiškąsias teises ir orumą. Iš rusų literatūros klasiko – Maksimo Gorkio.

VISUR ESANTYSIS

Švininis rudens vakaras; šaltas lietus, smulkus kaip dulkės, be paliovos purkščia Berlyno namų stogus, orių vokiečių skėčius ir grindinio akmenis; tiesiomis gatvėmis stambūs, raudonskruosčiai žmonės skubėdami nuobodžiai neša savo sočius kūnus, didžiulius pilvus.

Milžiniškas miestas – šiandien visas šlapias, sušalęs ir niūrus – kankinamai taisyklingas, jis – lyg šachmatų lenta, ir kažkas nematomas ja stumdo juodas figūras, be žodžio lošdamas sunkų, painų lošimą.

Tarp stogų viršum juodo, susipynusio medžių raizginio blankiai blizga reichstago kupolas lyg auksinis šalmas milžino riterio, kurį pavergė ir supančiojo gatvių grandinės, pilkos mūrinės namų virtinės.

Įsiplieskia blankūs, šalti žiburiai, ir vanduo melsvai šviečia grindinio plyšiuose ir įdubose; siauri mažutėliai upokšniai primena venas, tirštą, užnuodytą kraują. Nuo žiburių gimė šešėliai, sunkus miestas, dar labiau sunkė-damas, slūgsta prie šlapios žemės: namai pasidaro žemesni, niūresni, žmonės – mažesni, skubresni; viskas aplinkui sensta, raukšlėjasi; storos sienos labiau sudrėksta, aiškiau girdėti vandens šniokštimas latakuose, ir ant šaligatvio plytų nuolankiai krinta sunkūs lašai nuo stogų.

Nuobodu. Šis miestas – toks didelis, pilkas, pagyrūniškai švarus – nejaukus, lyg jis būtų įkurtas ne žmonėms, o parodai, ir žmonės gyvena mūrų pavergti. Jie blaškosi miesto gatvėse kaip pelės spąstuose, gaila į juos žiūrėti: jų gyvenimas atrodo beprasmis, nepataisomai, visam laikui sugadintas – niekados jie neiškils viršum to, ką jie yra sukūrę iki šios dienos, nepasijus pajėgūs gyventi kitaip – laisviau ir šviesiau.

Kimiai trinksi ir kaukia automobiliai, dunda ir staugia žibantis tramvajaus vagonas, mėlynos kibirkštys trykšta jam iš po ratų; nepasitikėdami niaukiasi apyžlibiai namų langai ir šaltai kažką apverkia. Viskas atrodo mirtinai nuvargę, ir visur – drėgmė, tartum karštlige sergančio prakaitas. Beviltiškai skamba varpas bažnyčioje, negirdimas tų žmonių, kurie bėga pro jos duris, Vėpsančias kaip bedantė senio karšinčiaus burna.

Priebažnytyje – ant cokolio tarp dviejų kolonų – prisišliejo trejetas: senas, žilaūsis laikraščių pardavėjas, plačiu, skustu smakru, ir du gatvių šlavėjai: vienas mažutis, kresnas, nuo ausies iki nosies perkirstu veidu, kitas – pakumpęs, išsilenkęs kaip klaustukas.

Jam ant galvos, odinėje kepurėje – bronzinė pažaliavusi konsolė, šykščiai dega mažutė lempelė, blausi jos šviesa krinta ant išskleisto laikraščio lapo sukumpėlio rankose; jis pusbalsiu, aiškiai ir iškilmingai – kaip šventąjį raštą – kažką skaito, o pro jo pečius Į lapą godžiai žiūri laikraščių pardavėjas, tyliai šūkčiodamas:

– Puiku! O, tai puiku!

Ir kresnasis, Į taktą pritariamai linguodamas galvą, taip pat kalba tvirtu balsu:

– Čia – teisybė. Senasis Karlas gerai ją žino ir moka pasakyti...

Bažnyčioje pamažu, nuvargęs vaikšto juodas žmogus, žiebdamas mažyčius, ligūstai geltonus žiburėlius, žmonės prie jos durų susiglaudę į trigalvį kūną, pakumpusiojo balsas skamba vis iškilmingiau, ir balta lempos šviesa aiškiai apšviečia dideles laikraščio pavadinimo raides: „Pirmyn!“

*    *    *

Iš gilios Niujorko gatvės dugno, pro dulkes ir suodžius, kurie lyg nejudanti marška kabo karštame ore, dangus atrodo pilkšvas ir drumstas kaip pelkės vanduo.

Netrukus vidudienis, bet saulę kažkur slepia dešimt- aukščių namų stogai; monotoniškai lygios, nešvarios jų sienos – pavėsyje, tas pavėsis – tvankus ir negaivina. Kai kur per stogus į viršutiniųjų aukštų langus kaitriai žvelgia saulė, nesiekdama įvairiaspalvių iškabų: visos sienos išmargintos raibais jų lopiniais, dėl to namai panašūs į elgetas.

Gatvė iki stogų kupina Šilto, lipnaus oro, visi langai atdari, ir nė viename nėra nei gėlės, nei žalumynų šakutės, nei ryškios dėmės; pro langus žvelgia tamsa; viskas aprūkę nuo dūmų, viskas storai nupudruota dulkėmis, ir žemyn i juodą, šiukšliną grindinį iš visur srūva alyvos, klijų, odos, prakaito kvapai.

Kartu su kvapais į gatvę pro langus be paliovos plaukia duslus darbo gaudesys: tarška mašinos, obliuodamos medį, švilpia dailidžių staklės, šniurkštauja pjūklas, būgnija odminių lazdos, išmušdamos iš kailio plaukus.

Gatvė atrodo kaip nutekamas griovys; kažkur į miglotą tolumos tuštumą ja pamažu liejasi plati, tiršta kaip nafta triukšmo ir kvapų srovė, o joje lyg sugriauto gyvenimo. nuolaužos plaukia apdaužyti sunkvežimių motorai, pilki-"kaip pavasario lytys, juodi anglies ir kažin kokių prekių vežimai, visi – kampuoti, tiesiomis linijomis, sunkūs. Nepaliaująs darbo triukšmas skamba pergalingai, o jo sužadinta vaizduotė kuria keistus palyginimus: glotnios daugiaaukščių namų sienos panašios į neprieinamas viduramžių pilis, ir lauki, kad tuojau pat gatvėje pasirodys geležimi apkaustyti riteriai; jie kažką sugriovė, apiplėšė ir ramiai vežasi iš miesto grobį, vedasi belaisvius.

Žmonės, darbo vergai, beveik nepastebimi tarp vežimų, autobusų ir drūtų arklių, sunkių kaip drambliai; prakaituotos ir nešvarios dvikojės figūrėlės pernelyg menkos, palyginti su masėmis namų, prekių ir su viskuo, kas aplink juos sunkiai ir lėtai ritasi gatvės dugnu. Žmonės labai smulkūs, ir, matant juos išblaškytus miesto tinkluose, savaime kyla mintis, kad vargu ar sugebės jie įveikti tą tiesų, slegiantį gyvenimą nuodingoje tvankumoje, purve ir suodžiuose.

Staiga, nežinia iš kur, po vienu žibintu atsistojo augalotas vaikinas raudonu megztiniu, laikąs ant peties kažkokias geležines lazdas; lankstus ir tvirtas kaip cirko imtynininkas, jis greitai pritaisė geležgalius prie žibinto – išėjo lyg kažkokia mažutė estrada, vaikinas lengvai užšoko ant jos ir, pridėjęs vieną ranką prie burnos, antrąja laikydamasis už žibinto stulpo, sušuko į gatvę:

– Alio, vyrai!

Jo veidas margas, strazdanomis nusėtas, garbanoti rudi plaukai ir žydros akys; visas jis kažkoks susijaudinęs, įsikarščiavęs; štai nusiėmė seną sulamdytą skrybėlę, ja mosuoja kaip juoda vėliava ir, lengvai perrėkdamas gatvės triukšmą, skardžiai šaukia:

– Alio, vyrai! Skirkite man dvi minutes savo laiko, tiktai dvi minutes – gerai? Ol rait?

Pamažu, nesustodami, juda vežimai, važiuoja motorai; rūkydami pypkes, kramtydami taboką, eina kresni, nebylūs žmonės, juodi kaip negrai. Neskubėdamas, siūbuodamas guminę lazdą, kurios dirželis užnertas ant rankos, prie žibinto žingsniuoja airis policininkas, striukas ir drūtas kaip dvipūdis svarstis.

Dvylika varpo dūžių, – gatvę iš karto pripildė švilpesys, staugimas ir kauksmas, tuose garsuose aiškiai girdi nepasotinamą alkį, pyktį, tartum iš didžiulio šuns kas būtų atėmęs kaulą, kurio jis nespėjo praryti.

Ir, tik sukaukus sirenoms, bėgdamos nuo jų, iš namų pasipylė į gatvę tamsiai mėlynos figūros – darbininkai, vyrai, moterys, vaikai; jie iš karto pripildė gilų griovį naujo triukšmo ir kūlvirčiomis ėmė suktis ant grindinio, tarp vežimų, po nusiminusiais arklių snukiais.

Žmogus prie žibinto išaugo, ištįso aukštyn, raudona jo megztinio dėmė vieniša gatvėje ir labai ryškiai krinta į akis; jis krato rusvą galvą, visas jo veidas mirga, kas valandėlė keisdamas išraišką: jis pavirto švyturiu prie vienos tamsios upės, kurią užtvenkė gyvo žmonių kūno masė, ir viršum pabirusios minios gerai girdėti jo kviečiantis balsas:

– Eikit šen, vyrai, čia sakoma tiesa apie darbo žmonių gyvenimą, apie teises į darbą ir laisvę!

Minia plaukia pro jį, tačiau ilgainiui aplinkui žibintą susidaro tartum verpetas, vis daugiau žmonių iškėlę galvas sustoja prie gyvojo švyturio; rudasis vaikinas, pasilenkdamas prie jų, plačiai mosuoja rankomis, lyg rodydamas kelią, ir kaip aliarmo varpo dūžiai skamba jo klausimai:

– Ar jūs patenkinti savo gyvenimu? Ar toks jis turi būti, žmonės? Argi jūs vergai ir nenorite geresnio?

Minia gausėja, tyli, bet kartais – ir kas valandėlė vis dažniau, garsiau – kyla joje pritarimo šauksmai:

– Labai gerai, vyruk! Veri uel, bois! Ol rait!

– Visas žemės vertybes ir grožybes sukuria jūsų darbas; ar jūs naudojatės visomis tomis vertybėmis ir grožybėmis?

Policininkas, plačia nugara prisišliejęs prie ketinio žibinto stulpo, pats irgi iš ketaus nulietas; jis abejingai kramto taboką, jo akys mažutės, negyvos, su baltomis blakstienomis ir –- violetiniai alkoholiko skruostai. Kartais jis pakelia į viršų geltonus antakius ir taip pat murma:

–- Labai gerai! Ol rait...

Juoda minia vis smarkiau pritaria šauksmais, o viršum jų laisvai sklinda galingas oratoriaus balsas, lekia žodžiai, kuriems tikėjimas suteikė sparnus, ir pats jis tartum lekia viršum žmonių – raudonas, ugninis paukštis – naujojo gyvenimo skelbėjas...

Požeminio geležinkelio stotis, į abi puses eina siaubtas, ilgas, tunelis, išklotas baltais kokliais, jame visur ryškios reklamų dėmės. Tartum vėrinio karoliai, dega, nubėgdamos į toli, perlinės elektros lempų šviesos. Sienos riebiai žvilga, lyg taukais išteptos; juodame žemes ruože žybčioja bėgių gijos, ištiestos į dešinę ir Į kairę; šviesa virpa, atrodo, kad metalo juostos lydytos ir teka.

Iš viršaus skverbiasi nenuilstamas ant žemės verdančio gyvenimo gaudesys – prislopintas viską nugalinčių žmonių didžio darbo atgarsis. Čia, po žeme, tas garsas panašus i iškilmingą vargonų muziką, jis verčia manyti, kad viršuje žmonės jam sukūrė šviesų, džiaugsmingą gyvenimą ir dabar garbina didžiąją proto ir valios jėgą.

Iš tunelio gilumos, čia iš dešinės, čia iš kairės, beveik kas minutė išlekia traukiniai, – dumia ugninės gyvatės, ir, pripildžiusios baltą landą geležinio bildesio, staugimo, dingsta joje.

Viskas aplinkui dreba nuo baisaus įtempimo; atrodo, kad visa žemė išvarpyta tokiais pat šviesiais takais, visomis kryptimis pasakišku greičiu skverbiasi į, ją tos dundančios, gręžiančios gyvatės, kurias žmogaus protas sukūrė iš geležies, o jas varo paslaptingos, žmogaus valiai pajungtos jėgos.

Prilėkusi prie stoties, tviskanti vagonų grandinė sustoja, krūpteli, išmeta į peroną dešimtį linksmai sujaudintų žmonių, vietoje jų praryja kitą dešimtį, ir vėl metalinis kūnas dumia tuneliu su ugnimi ir dundesiu, triukšmingai alsuoja alyvos ir svilėsių kvapu, dingsta, lyg skubėdamas dar labiau, dar giliau pragręžti žemę.

Nervingas vagonų ir žemės drebulys, beprotiškas eismo greitis taip keistai nesiderina su metro laukiančių žmonių ramybe.

Tie žmonės, iš pirmo žvilgsnio monotoniški, vienodai nuskurę, nualinti, nejučiomis stebina savo pavojingu skubrumu, kai stryksi iš traukinio, šiam vos tik sustojus, stebina pasitikėjimu savimi, kai šoka į drebančius vagomis, kurie, atrodo, tuoj tuoj sprogs. Paskui iš jų judesių suvoki, kad tai žmonės, įpratę jaustis gamtos jėgų nugalėtojais.

Prie kasos garsiai šnekučiuojasi grupė darbininkų, ypač sujaudintas vienas – kumpanosis, su mažyčiais ūsais, ant pakaušio užsimaukšlinęs sulamdytą pilką skrybėlę; mosuodamas ranka, lyg ką kapodamas, jis šaukia:

– O kai žmogus pasitraukia nuo liaudies – nukenčia ne liaudis, bet žmogus...

– Taip, tačiau – Brianas...

– Tas kaulas jau išvirė mano sriuboje, ir man nė kiek negaila numesti ji šunims...

Skamba juokas, – malonu girdėti jį čia, po žeme, – jis taip puikiai atliepia vargonų gaudesiui ten, aukštai.

Švelnus krūtininis balsas kalba rimtai ir išdidžiai:

– Čia tiesa! Aišku, jis, matyt, atidavė visa, ką turėjo gera, ką galėjo, o paskui...

– Mes turtėjame, jis – nuskursta...

Iš kažkur žmonėms po kojų atsirito mažutis, rudas šuo, jo gauruota uodega užriesta ant nugaros, jis iškišo rausvą liežuvį ir uostinėdamas skubiai apžiūrinėja žmonių kojas protingomis juodomis akimis.

Augalotas žmogus, ūsuotas, balta, dažais aptaškyta palaidine, mandagiai kilstelėjęs skrybėlę, klausia šunį:

– Tamstos bilietas?

Sveikas, garsus kvatojimas. Šuo atsitūpė prie pokštininko kojų ir užpakaline letena kasosi gauruotą ausį, – šis sugriebė jį ant rankų ir šokdamas dainuoja:

– Marieta, mano Marieta...

Du trys pritaria jam, o jaunas energingas balsas irgi dainuoja savo žodžius:

– Mūsų darbas – kultūros pagrindas, visas pasaulis laikosi ant darbininkų pečių...

Iš baltų tunelio žiomenų, drebindama perlinius lempų karolius, dumia vienaakė pabaisa; atriedėjo, nušlavė nuo perono visus žmones ir sukaukusi nulėkė tolyn j žemės gelmes arba j jos paviršių, iš kur iškilmingai plaukia j tunelį milžiniško miesto gyvenimo muzika.

*    *    *

Drumstai žalias Genujos uosto vanduo nuklotas smulkiomis akmens anglies dulkėmis, statmeni dienovidžio saulės spinduliai toje plonoje pienelėje žvilga sidabru, riebiose naftos dėmėse įmantriai sumaišytomis perlamutro spalvomis.

Uostas grūste prigrūstas didžiulių įvairių nacijų laivų; tirštas, nešvarus vanduo lėtai vilnija tarp aukštų bortų, tyliai trinasi šonais griozdiškos krovinių valtys, prikrautos akmens anglies, čeža ir girgžda lynai, žvanga inkaro grandinės, garo kateriai, mažučiai kaip vandens vabalai, pūškuodami slysta vandeniu, ir kažkas ritmingai dunksi kaip tingus, negarsus smūgis į didelį odinį būgną.

Į karštą dangų darniai iškilusi tanki stiebų giraitė, perbraukta horizontalinėmis laivo pratiesinių linijomis; pratiesinės – tartum didžiulės strėlės, galinga ranka paleistos į visus dangaus pakraščius. Iš jūros tyliai alsuoja vėjelis, dangaus žydrynėje plevėsuoja įvairiaspalvės vėliavos, ir ant stiebavirvių pakabinti – džiūsta – laivų komandų megztinukai. Visur ištemptos grandinės, stori lynai, lyg tam, kad mūriniame uosto žiede galėtų sulaikyti grakščius laivus; laivavirvės apraizgė juos kaip tinklas žuvis, ir jie užmigo užnuodytame vandenyje.

Tūkstančiais šviesių langų žvelgia į juodąjį uostą ant kalno pasiskleidęs marmurinis miestas ir siunčia žemyn, jūrai, gyvą, žvalų triukšmą, – uostas atsako grandinių žvangėjimu, švilpesiu ir garo atodūsiais, mieguistu vandens pliuškenimu į geležinius bortus, į mūro plytas.

Nedidelio krovinių laivo galugalyje prie keltuvo, suglamžyto, apdribusio brezento paunksmėje, sėdi trys negrai ir, nudegęs saulėje, beveik toks pat tamsus, kaip ir jie, plikai nusikirpęs italas, iki mėlynumo nusiskutęs, juodais antakiais, dideliais kaip ūsai.

Priešais juos, ant nešvarios dėžės, keturios stiklinės violetinio Ligūrijos vyno, apgraužtas sūrio kąsnelis, duonos riekės, – tačiau jie nevalgo ir negeria: atviepę storas, atkištas lūpas, negrai įdėmiai klausosi guviai kalbančio italo, kuris drąsiai pylė žodžių srautą visomis pasaulio kalbomis.

Negrai žiūri jam į burną ir į rankas, – jūrininko pirštai, be paliovos šmėsčiodami ore priešais juodus jų veidus, iškalbingai lipdo kalbą, beveik suprantamą ir be žodžių. Dešinioji švarko rankovė praplyšusi, maskatuoja it balta vėliava, išryškindama bronzinę ranką, iki peties nuogą, iki alkūnės ištatuiruotą tamsiai mėlynu raštu.

Garbanoti vieno negro plaukai žili apie smilkinius, kairiosios ausies jis neturi, apatiniame žandikaulyje nematyti dantų; antrasis – plačianosis milžinas, gero apvalaus veido ir naivių, vaikiškų akių; trečiasis – jaunuolis, lankstus kaip žvėris, pusnuogis ir žvilga saulėje, – trinties išblizginta geležis. Jo veidas protingas, taisyklingas, beveik kaip arijų, lūpos nestoros, apvalios lyg vyšnios, akys gražiai svajingos, – įsimylėjusios moters akys. Jis klausosi ypač rimtai susitelkęs – visas pasitempęs į priekį, lyg norėdamas šokti ant oratoriaus, o šis, griežtu rankos judesiu kažką nuo savęs stumdamas, pasididžiuodamas šaukia:

– Mums nėra žydo, negro, turko, kino: visos žemės darbininkai – broliai!

Senas negras, patvirtinamai linktelėjęs galvą, sako saviesiems angliškai:

– Jam -– nėra spalvotų, tai tiesa!

– Tu mane pažįsti penkiolika metų!

– O taip! – delno smūgiu nusmaukęs baltą kepuraitę ant sudarkytos ausies, tvirtai šaukia negras, taip pat kažkodėl karščiuodamasis: juoda ranka sugriebė stiklą vyno, iškėlė aukštai ir, rodydamas jį pirštu, kalba:

– Jo klausytis, kaip gerti šitą vyną – malonu! Jis – visados – jis! Jis... visur kalba tą patį: visi žmonės – spalvotieji žmonės – taip pat žmonės! Dabar jūrose apie tai kalbama daugiau negu pirma – aš žinau! Jis labai daug taip kalbėjo, šitaip darė, paskui jį – dar vienas, kitas, ir – atsirado daug gerų žmonių, o, aš, senis, puikiai žinau. Kai baltasis kalba apie Kristų – eik šalin, kai jis kalba apie socializmą – klausykis! Čia teisybė! Aš – mačiau gyvenimą...

Jaunasis negras pakilo, rimtas ir orus, atkišo jūrininkui savo stiklinę ir jaunatviškai grynu balsu tarė prancūziškai:

– Tai malonu man žinoti. Išgersime, kad visi gyventų taip, kaip norite jūs, aš ir visi geri žmonės – gerai, taip?

Ir milžinas taip pat ištiesė baltajam ilgą ranką su stikline, paskendusia juodame delne; jis kvatoja, didžiulius gorilos dantis iššiepęs iki ausų, kurios panašios į inkaro grandinės žiedus, kvatoja ir plyšoja itališkai:

– Gerti – daug!

O virėjas dar aukščiau iškėlęs savo stiklinę, tartum kažkam grasindamas, kalba toliau:

– Tai – socializmas!. Jis – visur: Haityje, Glazgove, Buenos Airėse – visur! Kaip ši saulė...

Ir visi keturi juokiasi: garsiausiai italas, po jo, riaumodamas storu balsu – didžiulis negras, jaunuolis – net užsimerkė ir' užvertė galvą, o senis virėjas, juokdamasis negarsiai ir spigiai, rėkia:

– Visur! Taip! Aš – žinau!


Šaltinis: Maksimas Gorkis. Raštai. T. 6. V., 1955, p. 757-768.