Lenkų sukilimas prieš Holokausto industriją

Autorius: Algimantas Lebionka Šaltinis: http://lebionka.blogspot.com/2... 2019-05-20 20:28:55, skaitė 237, komentavo 5

Lenkų sukilimas prieš Holokausto industriją

Praėjusį šeštadienį priešrinkiminiame mitinge Lodzėje Lenkijos premjeras Mateušas Moravieckis dar kartą patvirtino, kad Lenkija nesiruošia mokėti žydams už vokiečių ir sovietinių totalitarinių režimų okupacijos laikais prarastą žydų turtą. Jo žodžiais, tai būtų „Hitlerio pergalė.“ Apie tai informavo Izraelio laikraštis The Times of Israel.

Santykiai tarp Lenkijos ir Izraelio pašlijo po to, kai 2018 metais JAV priėmė eksteritorinį Holokausto aukų turto restitucijos įstatymą 447 Just.

Po nuolatinių žydų įžeidinėjimų, kuomet vokiečių fašistų koncentracijos stovyklos pradėtos vadinti „lenkų koncentracijos stovyklomis“, o lenkai „žydšaudžių tauta“, 2018 metų sausio 25 dieną Lenkijos seimas priėmė Tautos atminties instituto- IPN (Tautos atminties institutas, lenk. INSTYTUT PAMIĘCI NARODOWEJ) įstatymo pataisas, kurios numato bausmę iki trijų metų kalėjimo arba baudą už naudojimą formuluotės „lenkiškos mirties stovyklos“. Tai sukėlė Izraelio protestą, kuris tai vertino kaip bandymą uždrausti liudijimus dėl lenkų nusikaltimų prieš žydus.

Praėjusių metų birželio mėnesį Izraelio ir Lenkijos premjerai susitarė nutraukti diplomatinę priešpriešą ir Lenkija sutiko pataisyti įstatymą ir panaikino kriminalinį kaltinimą dėl šmeižto prieš lenkus.

Stengdamasi įsiteigti JAV ir Izraeliui, Lenkija vasario 13 dieną Varšuvoje organizavo konferenciją, skirtą taikos ir saugumo Artimuosiuose Rytuose problemoms. Šioje konferencijoje Lenkija eilinį kartą buvo apipilta purvu ir paniekinta. Amerikos kanalo MSNBC korespondentė Аndrea Mitchell, pristatydama JAV vice-prezidento Maiklo Penso vizitą į Lenkiją, pasakė, kad žydų sukilimas Varšuvos geto 1943 metais buvo prieš „lenkų nacistinį režimą“. Tuo skandalai nesibaigė, jų tęsinio autoriumi tapo Izraelio premjeras Benjaminas Netanyahu. Jis pasakė, kad karo metais „lenkai bendradarbiavo su naciais“.

Laikinai einantis Izraelio užsienio reikalų ministro pareigas Izraelis Kacas apkaltino visą lenkų tautą antisemitizmu ir pasakė, kad daugelis lenkų bendradarbiavo su nacistais ir naikino žydus holokausto metu.

„Antisemitizmas buvo įgimtas pas lenkus, prieš holokaustą, ir po holokausto … lenkai įsiurbė antisemitizmą su motinos pienu“, - pasakė Katzas. Vasario 18 dieną turėjęs Izraelyje vykti Višegrado šalių vadovų susitikimas buvo atšauktas.

Gegužės 11 dieną Varšuvoje vyko masinė akcija prieš JAV įstatymą 447, žydų turto restituciją ir „Holokausto industriją“.

Gegužės 14-tą dieną Tel-Avive buvo užpultas Lenkijos valstybės pasiuntinys Markas Magierovskis. Prie atstovybės pastato jį užpuolė „fiziškai ir verbaliai“ 65-metis architektas Arki Lederman. Lenkijos URM dėl šio incidento išsikvietė Izraelio pasiuntinį ir įteikė jam protesto notą. Lenkijos premjeras Motiejus Moravieckis šį išpuolį pavadino „rasistine ataka“, „ksenofobiniu agresijos aktu“.

Išpuolis prieš Lenkijos pasiuntinį įvyko po to, kai gegužės 13 dieną Lenkija nutarė atšaukti Izraelio oficialių asmenų vizitą po to, kai Izraelio pusė paskutiniu momentu pakeitė delegacijos sudėtį, kas leido numatyti, kad derybas pirmiausiai norima sukoncentruoti į klausimus dėl turto restitucijos.

Nesutarimai tarp Lenkijos ir Izraelio tęsiasi. ES Lenkija liko vienintelė valstybė, kuri priešinasi žydų reketui dėl Holokausto metu prarasto turto.
 

Lenkų sukilimas prieš Holokausto industriją

Gegužės 12 dieną JAV leidžiamame portale veteranstoday.com pasirodė Jonas E. Alexis straipsnis „Poles Rise against the Holocaust Industry“ (Lenkai protestuoja prieš Holokausto industriją).

Žemiau pacituosiu ištraukas iš šio straipsnio:

Žydų istorikas Tim Cole iš Bristol Universiteto: „Dvidešimtojo amžiaus pabaigoje „Holokaustas“ parduodamas ir perkamas... trumpai - „Shoah [hebrajiškas žodis Holocaust] biznis yra didelis biznis“.

Jungtinės Valstijos ėmė spausti Lenkiją, kad ši išmokėtų kompensacijas žydams, kurie neva prarado turtą „Holokausto“ metu. Lenkai pareiškė, kad to nedarys. Kaip rašo Russia Today: „Nacionalistai ir šalininkai kraštinių dešiniųjų susirinko šeštadienį prie Lenkijos premjero Mateušo Moravieckio ofiso, kur jie protestavo prieš amerikiečių įstatymą S. 447 (...) (Justice for Uncompensated Survivors Today - JUST Act). Jis buvo pasirašytas praėjusiais metais ir reikalauja, kad Valstybės departamentas kontroliuotų žydų turto, atimto Holokausto metu, restituciją dešimtyje šalių [1].

Lenkai turėjo pagrindus protestui. RT rašo: „Moravieckis išreiškė palaikymą protestuojantiems, tvirtindamas, kad būtent lenkai nusipelno to, kad gauti kompensacijas už nacistų nusikaltimus... Minioje buvo matomi plakatai su užrašais „Lenkija neturi įsipareigojimų (prieš žydus)“ ir buvo girdėti šauksmai: „Tai Lenkija, o ne Polin“ (Polin-žydiškas Lenkijos pavadinimas).

„Restitucijos įstatymo priešininkai tvirtina, kad jis atneš rimtą žalą šalies ekonomikai, ir sako, kad pati Lenkija niekada negavo adekvačios kompensacijos iš Vokietijos už nacistų nusikaltimus. Kraštutinės dešiniosios grupės tvirtina, kad įstatymas 447 gali priversti Lenkiją iki 300 JAV dolerių kompensacijų“. [2]

Tai iš tiesų taip. Ir jei kažkas iš skaitytojų skaito, kad lenkai yra antisemitai, tuomet perskaitykite kruopščiai atliktus tyrimus Norman Finkelstein „Holokausto industrija: apmąstymai apie žydų kančių eksploataciją“ (The Holocaust Industry: Reflections on the Exploitation of Jewish Suffering). Šiandien mes visi žinom, kad „Holokaustas“ buvo naudojamas kaip ideologinis ginklas pavergiant vokiečius, lenkus ir kitas tautas, kurios taip pat nukentėjo Antrojo pasaulinio karo metu. Finkelšteinas buvo tuo mokslininku, kuris dokumentaliai demaskavo šį nusikalstamą biznį – organizuotą reketą.

Finkelšteino „Holokausto industriją“ greitai pasmerkė kaip antisemitinę publikaciją, nepaisant net to, kad pats Finkelšteinas neteko senelio ir senelės nacistinėje Vokietijoje. Finkelšteinas dėstė Hunter kolegijoje ir jų atleido tuojau po knygos paskelbimo. (...)

„Po dešimties metų kai kurios žydų organizacijos (savo veiksmais) toliau įrodinėja, kad Finkelšteinas buvo teisus. Juridinė firma Nadav Haetzni, „kuri teikia juridinių konsultacijų paslaugas dėl Holokausto aukų aktyvų restitucijos“, buvo viena iš šių organizacijų. Juridinė firma, kaip praneša Haaretz, „uždirbo per tris metus milijonus šekelių komisinių“.

Tai dar ne viskas, firma, „komisinių paėmė 1,2 milijonus šekelių 2008 metais ir daugiau 1 milijono šekelių 2009 metais; analogiški rodikliai – už 2007 metus. Ir tai priedo prie tų šimtų tūkstančių šekelių, kuriuos kompanija užmokėjo kitoms firmoms už šiuos metus“.[7]

Tais pačiais metais „The Jewish Week“ rašė: „Kaip tapo žinoma The Jewish Week – praėjusią savaitę Konferencija dėl pretenzijų atleido tris darbuotojus, kurie suderino virš 100 melagingų pareiškimų neva Holokausto epochos, pateiktų pagrinde rusų, dabar gyvenančių Brukline, ir tokiu būdu apgavo Vokietijos vyriausybę 350000 dolerių sumai“.[8]

Semen Domnister, lyderis ir vadovas Konferencijos dėl pretenzijų, buvo pripažintas kaltu „falsifikavus“ paraiškas lėšų gavimo iš Vokietijos“. [9] Kiti 28 asmenys irgi buvo pripažinti kaltais.

Kaip pranešė laikraštis „Jerusalem Post“ 2010 metais FTB „tiria sukčiavimo keliu prisisavinimą ne mažiau 7 milijonų JAV dolerių, galimai, žymiai daugiau, už paskutinį dešimtmetį iš Fondo Straipsnio 2, sukurto 1995 metais Vokietijos vyriausybės, kad teikti kiekvieną ketvirtį pensijų žmonėms, išgyvenusiems Holokaustą.[10]

Galų gale atsakinga už masinį sukčiavimą buvo Konferencija dėl pretenzijų, žydų sukčiai išpumpavo su jos pagalba kolosalius 57 milijonus dolerių. [11] Vienas vokiečių biuletenis, kuris dalyvavo teisme, buvo tiesiog sukrėstas, pamatęs, kaip ši organizacija ėmė „pinigus, surinktus mokesčių pavidalu iš Vokietijos piliečių“ ir kaip šie pinigai „nukeliavo asmenims, kurie neturėjo su Holokaustu jokio ryšio“. [12]

Konferencija dėl pretenzijų buvo atsakinga už spaudimą Vokiečių vyriausybei dėl reikalaujamų kompensacijų, keliamų menamų Holokausto aukų. Tai labai keista dėl akivaizdžių priežasčių.

Kokią kompensaciją gavo rusų valstiečiai, kai bolševikų režimas sunaikino virš dvidešimties milijonų žmonių [13]- šis skaičius daug viršija skaičių žydų nužudytų Vokietijos nacistų. (Bolševikų valdžią sudarė beveik išimtinai žydų tautybės asmenys, A.L.). Mažiau negu per tris metus bolševikai tapo priežastimi bado daugiau šešių milijonų žmonių. [14] Jų vaikams nebuvo suteiktos jokios kompensacijos, nekalbant jau apie vaikus jų vaikų. (Nepaisant to, „Jerusalem Post“ parašė, kad 2010 metais Benjaminas Netanijahu svarstė projektą memorialo Raudonajai armijai![15])

Kokią kompensaciją gavo Vokietijos gyventojai tuojau po Antrojo pasaulinio karo, kada Raudonoji Armija prievartavo ir tardė milijonus žmonių – moterų ir vaikų? [16] Turkų vyriausybė, kuriai 1915 -1923 netais vadovavo žydų revoliucionieriai ir masonai, žinomi kaip Donmeh, likvidavo 1,5 milijonus armėnų krikščionių [17]. Kokią kompensaciją gavo šie krikščionys? Kokią kompensaciją gavo vokiečiai po Drezdeno bombardavimo? [18] Kokią kompensaciją gavo irakiečių šeimos, kada neokonservatoriai dideliu mastu sugriovė jų šalį? [19]

Matote, teisus buvo žydų istorikas Tim Cole iš Bristol Universiteto: „Dvidešimtojo amžiaus pabaigoje „Holokaustas“ parduodamas ir perkamas... trumpai - [„Shoah hebrajiškas žodis Holocaust] biznis yra didelis biznis“.[20]

Tai ar turi teisę lenkai priešintis Holokausto industrijai? Atsakymas kurtinantis – TAIP.

https://youtu.be/mTkssF2HFVc

Holokausto temai buvo skirtas V.Anelausko ir mano straipsnis „Holokaustas tarp tiesos ir netiesos(melo)" ir vertimas „Holokaustas: R.D.P. de Menaso atviras laiškasStivenui Spilbergui“.

Nuorodos:

 

  • [1] “‘No obligations’: Polish nationalists march against Holocaust compensation law,” Russia Today, May 12, 2019.
  • [2] Ibid.
  • [3] Yair Sheleg, “The Finkelstein Polemic,” Haaretz, March 30, 2001.
  • [4] Ibid.
  • [5] Ibid.
  • [6] Ibid.
  • [7] Gidi Weitz, “Israeli Holocaust Claims Lawyers Under Fire for Raking in Millions,” Haaretz, March 1, 2010.
  • [8] Stewart Ain, “Claims Conf. Fraud Put at $350,000; No Survivor Funds Bilked,” The Jewish Week, February 9, 2010.
  • [9] “Employee Found Guilty of $57 Million Shoah Restitution Fraud,” Times of Israel, May 9, 2013.
  • [10] Isi Leibler, “Scandals at the Claims Conference,” Jerusalem Post, July 13, 2010.
  • [11] Paul Berger, “How $57 Million Holocaust Fraud Unfolded at Claims Conference,” Jewish Daily Forward, May 9, 2013.
  • [12] Ibid.
  • [13] Jean-Louis Panne et al, The Black Book of Communism: Crimes, Terror, Repression (Cambridge: Harvard University Press, 1999).
  • [14] See for example Robert Conquest, The Harvest of Sorrow: Soviet Collectivization and the Terror-Famine (New York: Oxford University Press, 1987); The Great Terror: A Reassessment (New York: Oxford University Press, 2008).
  • [15] Herb Keinon, “PM: Israel to Erect Red Army Memorial,” Jerusalem Post, February 16, 2010; “PM Announces memorial for Red Army’s Victory over Nazis,” Jerusalem Post, October 15, 2010.
  • [16] See for example Giles MacDonogh, After the Reich: The Brutal History of the Allied Occupation (New York: Basic Books, 2007);  R. M. Douglas, Orderly and Humane: The Expulsion of the Germans after the Second World War (New Haven: Yale University Press, 2012).
  • [17] For a historical survey on this subject, see for example Mark David Baer, The Donme: Jewish Converts, Muslim Revolutionaries, and Secular Turks (Stanford: Stanford University Press, 2009); Michelle Campos, Ottoman Brothers: Muslims, Christians, and Jews in Early Twentieth-Century Palestine (Stanford: Stanford University Press, 2010); Pawel Maciejko, The Mixed Multitude: Jacob Frank and the Frankist movement, 1755-1816 (Philadelphia: University of Pennsylvania Press, 2011).
  • [18] One survivor, Victor Gregg, still believes that it was a war crime. Victor Gregg, “I Survived the Bombing of Dresden and Continue to Believe It Was a War Crime,” Guardian, February 15, 2013. For historical accounts on Dresden and what happened after the war, see for example Jorg Friedrich, The Fire: The Bombing of Germany, 1940-1945 (New York: Columbia University Press, 2008); Giles MacDonogh, After the Reich: The Brutal History of the Allied Occupation (New York: Basic Books, 2007); James Bacque, Crimes and Mercies: The Fate of German Civilians Under Allied Occupation, 1944-1950 (Vancouver, Canada: Talonbooks, 2007).
  • [19] See for example Mark Kukis, Voices from Iraq: A People’s History, 2003-2009 (New York: Columbia University Press, 2011).
  • [20] Tim Cole, Selling the Holocaust: From Auschwitz to Schindler: How History is Bought, Packaged, and Sold (New York: Routledge, 1999), 1.