„Šeimos biurai“ – buržuazinio parazitizmo pavyzdys

Autorius: Kibirkstis.lt Šaltinis: http://kibirkstis.blogspot.com... 2019-05-25 09:30:28, skaitė 167, komentavo 1

„Šeimos biurai“ – buržuazinio parazitizmo pavyzdys

Neseniai Lietuvoje įvykus vienai tarptautinei finansininkų konferencijai, po antrašte „Nauja tendencija: turtingieji kuria šeimos biurus, kad dar labiau praturtėtų“ pasirodė straipsnis, aiškinantis apie iš ties įdomią madą, plintančią tarp XXI amžiaus buržujų.

Dalykas gan paprastas – multimilijonieriai (ypač dinastiniai), turėdami tam pakankamai lėšų, vietoje to, kad tvarkytų savo piniginius ir šiaip ūkinius reikalus patys, šiuo tikslu samdosi atitinkamus specialistus, žodžiu, valdytojus, veikiančius taip vadinamų „šeimos biurų“ pavidalu.

Anksčiau tokia praktika buvo labiausiai paplitusi tarp tų, kurių bendri turtai viršydavo bent 100 mln. JAV dolerių ribą. Tačiau dabar, anot Vilniuje viešėjusio tokias „šeimos biurų“ paslaugas teikiančios įstaigos atstovo Filipo Vatsono, kartelė nusileido iki palyginti kuklios 5 mln. JAV dolerių ribos.

Esmė ta, kad tokios milijonierių (ir milijardierių) šeimynos, tiesiog skęsdamos turtuose, gali sau leisti visiškai nieko nebedirbti, net tiesiogiai nebevaldyti turimų kapitalų, šiam reikalui pasamdant atitinkamus tarnautojus.

Pati tendencija nėra nauja. Dauguma transnacionalinių korporacijų, netgi dažna stambesnė vietinė įmonė būna tiesiogiai administraciškai valdoma ne pagrindinio akcininko (ar akcininkų), o specialiai tam tikslui samdomų vadybininkų (anglišku žargonu tariant – „menedžerių“).

Visa tai atitinka bendruosius kapitalo vystymosi dėsnius, kuriuos dar XIX amžiuje atskleidė mums marksizmo kūrėjai. Auganti kapitalų koncentracija įgalina kapitalistus ne šiaip išnaudoti samdomą darbo jėgą, bet stačiai dykaduoniauti, susiformuojant ištisiems parazitiniams, iš kuponų karpymo gyvenantiems sluoksniams.

Kad tokia tendencija stiprėja (ir plinta net tarp smulkesnių kapitalistinių savininkų) yra tik gyvas įrodymas monopolinio, t. y. imperialistinio kapitalizmo sistemos, ypačiai jos viršutinių valdančiųjų sluoksnių puvimo, jų istorinio bankroto. Pati sistema išstumia buržujus į visiškų socialinių parazitų, F Engelso žodžiais tariant, „į nereikalingų gyventojų kategoriją“*.

* F. Engelsas. Anti-Diuringas. V., 1958, p. 239.

Belieka atviras klausimas – kiek dar laiko XXI amžiaus žmonija taikstysis su šia dykaduoniaujančių ir niekam (išskyrus jiems patiems) nereikalingų socialinių parazitų klase, lobstančia svetimo darbo sąskaita? Į jį teatsakys istorija.

Kibirkštis