Liaukitės rėkti ant savo vaikų

Autorius: ŠeimaIrNamai.eu Šaltinis: http://seimairnamai.eu/liaukit... 2019-06-01 11:15:43, skaitė 149, komentavo 0

Liaukitės rėkti ant savo vaikų

Esu mama, turiu 5 metų sūnelį ir labai jį myliu.

Kaimynė irgi turi sūnų – ketverių metų. Tikriausiai, irgi labai myli. Mes neseniai atsikraustėme į šį namą ir visiškai nepažįstame kaimynų – jie nekelia nepatogumų mums, o mes – jiems. O štai apie kaimynę iš 43 buto mes sužinojome praktiškai iškart po įkurtuvių.

Ji pastoviai rėkia ant savo vaiko. Aš pabundu nuo jos riksmų, kai ji veda ryte vaiką į darželį. Vaikas verkšlena. Netgi kiaurai sieną jaučiu jo baimę. Vakare apačioje, prie privažiavimo girdžiu tą patį staugimą – eina iš darželio, vėl berniukas kažką negerai padarė, vėl mamytė nepatenkinta. Po kelių minučių jie užlipa į savo aukštą ir už sienos prasideda pragaras.

Motina staugia ant vaiko taip, kad dreba seno penkiaaukščio sienos. Ji ne šiaip rėkia. Sprendžiant pagal balso intonacijas, ji jau pamėlynavo, o storos rankos dreba iš įniršio. Balsas vibruoja iš neapykantos. Neapykantos kam? Mažam vaikui? Ką tokio klaikaus jis galėjo padaryti? O gal iš neapykantos sau – ne tokiai sėkmingai, turtingai, grakščiai ir gražiai, kaip norėtųsi?

„Aš tave užmušiu! Nekenčiu tavęs! Kaip tu mane užknisai, žiūrėti į tave negaliu! Vemti nuo tavęs verčia!“ – pilasi ant mažojo siaubingi prakeiksmai.

Berniukas verkia už sienos taip, kad širdis plyšta, besiklausant. Taip verkia tik tie vaikai, kurie aiškiai ir aštriai pajuto kažką labai siaubingo. Jam reikia mamos, kad nuramintų ir paaiškintų, kad apgintų ir apsaugotų, tačiau mama tuo momentu kaip tik ir tapo viso to siaubo, šitaip išgąsdinusio vaiką, šaltiniu.

Aš puikiai žinau, kad prasidėti su ja, nueiti ir pakalbėti apie auklėjimą – beviltiškas reikalas. Tai įžūli, rėksminga turgaus boba, grubi išsiskyrėlė, kuri ne tik į dantis gali užvažiuoti, bet ir peiliu šmaukštelėti. Ją užvaldė gyvuliškas, primityvus instinktas; „ašgimama!, vadinasi, turiu teisę rėkti ant savo vilkiuko, kiek tik reikia, o jeigu prireiks – tai ir užvožti.

Tokios „ašgimamos!“ giliai nelaimingos. Ką jos matė šiame gyvenime? Universitetuose nesimokė, šlaistėsi su įtartinomis kompanijomis, kur ir pasigavo vaiką, su vyrais nesusiklostė – tokioms niekas nedovanoja nei kibiro rožių, nei žiedų su briliantais. Ir ant rankų tokių niekas nenešios. Ne todėl, kad išvaizda būtų ne kokia, o todėl, kad jos pačios savęs negerbia.

Iš štai, „ašgimama! sulaukia kokių 30 metų, lieka viena su augančiu sūnumi ir staiga visa tai skaudžiai supranta. Visą savo nelaimingumą, visą nepagarbą sau, su kuria dabar jau nieko nepadarysi. Ir eina mažiausio pasipriešinimo keliu: rėkia ant vaiko bet kokia proga ir visai be progos, laužo jo vaikišką psichiką, šitaip patirdama bent jau šiokį tokį pasitenkinimą. Juk kito būdo pajausti, jog kontroliuoja situaciją ir turi šiokią tokią valdžią ji nežino ir žinoti nenori. „Ašgimama!“ elgiasi kaip žiaurus vaikėzas, kuris kankina kaimynų šuniuką, o pasisotinęs žiaurumu, ima jį glostyti. Tačiau šunelio akyse – siaubas. Kaip ir kaimynės sūnaus akyse.

Jeigu esi mama – taip negalima. Nesvarbu, ką vaikas padarė. Gali palikti jį be televizoriaus savaitei ar pastatyti į kampą už tai, kad netyčia sugadino tavo darbinį kompiuterį, tačiau negalima žeminti mažo žmogaus ir jo sąskaita spręsti savo pačios savivertės problemų. Negalima atimti iš vaiko šanso tapti asmenybe, o ne užguitu šuniuku su begale kompleksų.

Negalima rėkti ant vaiko.

Šaltinis