F. Kauzonas. Brolystės su lenkais niuansėliai

Autorius: Ferdinandas Kauzonas Šaltinis: http://alkas.lt/2019/06/04/f-k... 2019-06-05 13:04:15, skaitė 134, komentavo 0

F. Kauzonas. Brolystės su lenkais niuansėliai

Mykolas Biržiška | respublika.lt nuotr.

Nešvarios kortos politikų rankovėse

Prieš keletą metų Gdansko uoste mačiau piratą – vidutinio amžiaus lenkas, apsirėdęs it jūrų plėšikas, net akį juodu pirato raiščiu pridengęs, kvietė žmones į ekskursiją. Pasirodo, mes, trys bičiuliai iš Lietuvos, jo dėmesį irgi patraukėme. Išgirdęs mus, tris atklydėlius, lietuviškai besišnekančius, priėjo: „kas?“, „iš kur?“, „kuo domitės?“… Gerai pamaišytu rusų-lenkų kalbų „kokteiliu“ išreiškę savo susižavėjimą jo nuostabiu Gdansku, sulaukėme netikėto klausimo.

Pasirodo, na, jau labai jam knietėjo išgirsti mūsų nuomonę apie pavardžių rašymą Lietuvos piliečių lenkų pasuose. Dar gatvių pavadinimai Vilnijos miesteliuose ir kaimuose rūpėjo, dar kitų vietovardžių pavadinimai. Patį klausimą suformulavo labai korektiškai ir geranoriškai: „Kada, jūsų nuomone, abi mūsų valstybės, turinčios tiek daug bendros istorijos, šiais klausimais susitars?“ Ir aš jam tiesiog savaime ir kategoriškai atsakiau: „Niekada!“ Nustebusio pirato veide išvydęs, kad jis tokiame atsakyme mano geranorystės neįžiūrėjo, pabandžiau jam padėti…

Paaiškinau, kad šie, jo išvardinti, mano galva, ganėtinai išpūsti konfliktėliai, abipusėm pastangom aštrinami, pagrįstai pretenduoja būti… amžini. Nes virto politinių lošimų korta. Ja, ištraukta iš rankovių, dažnai mojuojama, rinkimų kampanijose ir nuo politikoje užsižaidusių kompanijose. Ir Lietuvoje, ir Lenkijoje.

Tik Lietuvoje, kur lenkai turi savo partiją, ta korta tinka itin. Prieš rinkimus – ypač. Bet ir po. Kai formuojama valdančioji dauguma. Arba net tarp rinkimų. Kai dėl kokių nors nemalonių aplinkybių valdančioji Seimo dauguma apsilpsta ar ima krikti. Pasirodo, lenkai Lietuvos Seime ne tik krikščioniškas šeimas labai globoja, bet, esant reikalui, gali pagloboti, o gal net ir išgelbėti ir kriktelėjusius ar silptelėjusius valdančiuosius.

Labai įdėmiai piratas klausėsi tokių jam nelauktų samprotavimų. O rezultatas? Visai geras – išsiskyrėme kaip seni draugai, beveik, o gal ir ne beveik, bendraminčiai. Ir jau tikrai be purvinų kortų švariose rankovėse. Piratas net raištį nuo akies nusiplėšė…

Beje, tos kortos neretai šmėkščiojo ir neseniai Lietuvoje vykusiuose prezidento rinkimų kampanijos debatuose, ypač dvi savaites trukusių debatų „finale“. Jame gerokai skyrėsi abiejų kandidatų požiūriai į LIETUVOS PILIEČIO PASO ORUMĄ (be svetimų raidžių pagrindiniame puslapyje), o tai, mano galva, reiškia, kad ir į mūsų VALSTYBĖS ORUMĄ. Manąjį orumo supratimą nepalyginamai labiau atitiko Gitano Nausėdos požiūris. Būtent tai man padėjo apsispręsti prie balsadėžės. Manau, ne man vienam.

Ar lenkai dar (jau) lietuvių braliukai?

Jeigu bičiulis – piratas iš Gdansko šiandien paklaustų, kaip apskritai vertinu Lietuvos – Lenkijos ir lietuvių – lenkų santykius, ko gero, bandyčiau jį įtikinti, kad mūsų valstybių santykiai yra GEROKAI ATŠALDYTI. Tik jam neprasitarčiau, kad, mano galva, tie ŠALDYTUVAI veiksmingiausiai veikė „PRIE Grybauskaitės“. O labiau už mane prezidentę mylinčių skaitytojų iš anksto atsiprašau: „PRIE Grybauskaitės“ nebūtinai turi reikšti „DĖL Grybauskaitės“. Juolab kad to paties meto Lenkijos politikai į tą mūsų santykių ŠALDYMĄ savo tam tikrą indėlį irgi yra įnešę.

O štai lietuvių – lenkų, gyvenančių Lietuvos žemėje, santykiai šiuo metu panašaus šalčio nejaučia. Atvirkščiai. Jie ĮKAITĘ. Ir kartais visai netyčia, o dažniausiai sąmoningai, vis pakaitinami. Abiejose pusėse. Dažniausiai tuomet, kai kažkurioje jų prinoksta „reikalas“. O kas labiausiai atmosferos kaitinimui tinka? Kas greičiausiai įsidega. Jautriausi dalykai. Ir manyčiau, pirmiausia – KALBA! Asmenvardžiai, vietovardžiai, vandenvardžiai, gatvėvardžiai… Ir elementaria logika nepagrįstą Trijų raidžių politinę kombinaciją vėl ir vėl inkorporuoti į mūsų pasus. Tai dar laimė, šiandien mūsų santykių įkaitimo laipsniui, oi, kaip toli iki to, kuris jau buvo. Kai Lietuva, dar stovėdama ant Nepriklausomybės slenksčio, o ir pirmaisiais metais po Kovo 11-osios, buvo priversta jį patirti. Tada, 1989-1990-aisiais, Lietuvos siektas ir pasiektas suverenitetas patyrė bene skaudžiausią smūgį: Vilnijoje, tai vienur, tai kitur, imta kurti įvairius lenkų teritorinius darinius. Deja, dažnu atveju Lietuvos lenkų sąjungos remiamus. Šiandien nejauku tokius juodus momentus prisiminti. Juolab kitiems priminti. Tai kodėl primenu? Ogi kad pabandę pažvelgti į šiandieną nuo tų 1989-1990 metų lenkų autonomijų „aukštumėlių“ praregėtume. Suvoktume, kad šiandien ta mūsų „brolystė“ ne tokia jau ir beviltiška. O jeigu dar politikai dėl siaurų savo tikslų neskatintų smulkaus tautinio priekabiavimo… Papildomos vilties, manau, jau teikia ir, pavyzdžiui, Valdemaro Tomaševskio „triumfas“ šiuose prezidento rinkimuose, kai jis gavo perpus mažiau balsų nei anuose? Gal tai signalas, kad Lietuvos lenkų visuomenė, „prie Tomaševskio“ gyvenanti dukart ilgiau nei „prie Grybauskaitės“, jau silpnesne meile ponui Valdemarui dega?… Gal tai irgi ženklas, kad lietuvių – lenkų „brolystei“ kabutes netrukus bus galima ir nukabinti…

O jau po to, kai liepą, po prezidento inauguracijos, imsime gyventi „prie Nausėdos“, jau ne kartą deklaravusio savo norą Lietuvos – Lenkijos santykius šildyti, galima turėti vilties, kad netrukus patirsime tų santykių virsmą: iš ATVĖSINTŲ – į NUOLAT ŠYLANČIUS. Įsivaizduokite, kaip smagu mums būtų dairytis: ir Šiaurėje – braliukai (žinoma, ir ten brolystę metas kiek pašildyti), ir Pietuose – braliukai…

Trijų raidžių politinei kombinacijai – STOP!

Ir tik, neduokdie, būtent ŠIEMET kuriai nors silpstančiai, bet suktai politinei galiai Lietuvoje ar Lenkijoje kažkokiais tikslais vėl prireiktų įsukti „WQX karuselę“, vėl kėsintis tris ne mūsų raides įsileisti į mūsų piliečio paso pagrindinį puslapį…

…1919-ieji. Kuo gi tie metai tokie pavojingi? Ogi tuo, kad balandį, Lietuvos diplomatams Varšuvoje derantis dėl Nepriklausomos Lietuvos pripažinimo, „raudonąją rusų kariuomenę“ iš Vilniaus išstumia Lenkijos kariuomenė. Įsitvirtinusi Lietuvos sostinėje, vis toliau stumdama raudonarmiečius, plečia „savo valdas“, terorizuoja vietos gyventojus lietuvius. Apiplėšinėja ištisus kaimus ir pavienius ūkininkus, lietuviškas mokyklas. Areštuoja kunigus, lietuviškos spaudos platintojus, inteligentus, ypač mokytojus. Lietuviai verčiami pasirašinėti, kad pripažįsta lenkų valdžią. Vilniaus kiemsargiai verčiami rinkti gyventojų parašus, patvirtinančius jų „norus“ Vilnių prijungti prie Lenkijos…

Visa tai trunka 15 mėnesių! Ir šios okupacijos pradžios šimtmečio proga leisime svetimoms raidėms okupuoti Lietuvos piliečių pasus? Jau geriau paleiskime dangun 97 mažus juodus balionėlius ir tris didelius, didelius. Kad visa Lietuva matytų tas 3 raides…

Deja, kiti, 2020-ieji, tokioms politinėms kombinacijoms dar labiau nepalankūs. Jomis pažymėtume, ko gero, juodžiausių santykių tarp mūsų valstybių ir tautų pradžią. Sueis 100 metų nuo to momento, kai Lietuva ėmė gyventi be Vilniaus ir Vilnijos. Ir gyveno ne keliolika mėnesių, o ištisus 19 metų. Nematau reikalo priminti, kas tada dėjosi šiame krašte, nes 1920-1939 m. Lietuvos istorijos periodas, neabejoju, skaitytojams gana gerai žinomas. Bet pats nepatingėjau iš naujo perskaityti 1930 m. Sąjungos Vilniui vaduoti išleistą knygą „VILNIAUS GOLGOTA“ (paantraštė „Okupuotosios Lietuvos lietuvių darbo ir kančių 1919-1928 m. dienoraštis). Nuo 1919 m. sausio 1 d. – iki 1928 m. gruodžio 31 d. Kiekvienos dienos svarbiausi įvykiai. Tik faktai. Jokių komentarų… Pasakysiu tik tiek, kad pažvelgus nuo 1920-1939 m. Vilnijos viršukalnių, mano paminėta 1919-ųjų Vilniaus ir Vilnijos okupacija buvo tik žiaurios okupacijos preliudija. Tik nuo Lenkijos pusės atskriejusio vėjelio dvelktelėjimas.

Tad niekaip neįstengčiau įsivaizduoti, kad bent jau šiais ar ateinančiais metais Lietuvoje rastųsi politinė jėga, kuri ryžtųsi įteisinti Lietuvos piliečio pasą su Trijų raidžių politine kombinacija jo pagrindiniame puslapyje. O per tą laiką, žiūrėk, šaltis, kurį jautėme tarp mūsų valstybių, „prie Nausėdos“ ims trauktis, vėl grįš maloni šiluma, kokia buvo „prie Brazausko“, „prie Adamkaus…“ O įkaitę santykiai tarp lietuvių ir lenkų ims vėsti, kaip kad buvo „prie“… Palaukite, o „prie ko“ jie buvo šilti?.. Neatsimenu…

Teko eiti pas Mykolą Biržišką. Gal jis atsimins? Vis dėlto Vasario 16-osios akto signataras, pirmasis Vilniaus lietuvių komiteto pirmininkas, 1921 m. lenkų suimtas už lietuvybės skleidimą (grėsė sušaudymas), profesorius, dukart Vilniaus universiteto rektorius. Beje, jau minėta knyga „Vilniaus Golgota“, iš kurios daugiausia sužinojau apie šį bene juodžiausią mūsų bendros istorijos etapą, sudaryta būtent jo, Mykolo Biržiškos.

Tai negi tik čia?…

Taip ir maniau, kad Rasų kapinėse jį rasiu netoli Jono Basanavičiaus. Beje, ir Pilsudskio širdis čia pat – vos kelios minutės ėjimo. Ir nieko – ramu, jokių pykčių, intrigų, kerštų. TAI NEGI TIK ČIA?… O gal tai ir yra atsakymas į klausimą, kurį nešiau Biržiškai.

Bet mudu vis tiek pašnekėjome. Papasakojau jam, kaip dabar gyvena Vilnijos lietuviai. Kad jų, ypač Vilniaus rajone, vis daugiau, nes Vilniaus lietuviai čia statosi namus, atsikrausto, įsidarbina. Savo kieme dažnas išsikelia Trispalvę. Ir valdžia nereikalauja jų nuleisti… Tačiau kai kurių problemų ir dabar kyla. Vaikams trūksta lietuviškų darželių. Lietuviškų mokyklų irgi trūksta. Daugiau nei 5000 vaikų iš Vilniaus rajono kas dieną tėvams tenka vežti į Vilniaus miesto švietimo įstaigas…

Tik staiga profesorius Biržiška mane nutraukia. Išgirstu jo balsą. Pone, sako, tai negi ir vėl Vilniaus kraštą su Vilniumi lenkai pasiėmė? Kai 1962-aisiais, sako, Amerikoje pasimiriau, jis dar su visa Lietuva priklausė rusams…

Ir ką aš jam galėjau pasakyt? Kad jo Vilnija su Vilniumi jau beveik 30 metų priklauso nepriklausomai Lietuvai?… Nepajėgiau.