M. Kundrotas. Diskriminacija – laisvės ir pažangos sąlyga ("lygybės" dienos proga)

Autorius: Marius Kundrotas Šaltinis: http://alkas.lt/2019/06/08/m-k... 2019-06-09 11:07:06, skaitė 101, komentavo 0

M. Kundrotas. Diskriminacija – laisvės ir pažangos sąlyga (

Homoseksualistų eisena | Alkas.lt, A. Sartanavičiaus nuotr.

Nediskriminavimas – vienas svarbiausių liberalios kairuoliškos ideologijos principų. Išties demokratija suteikia lygias teises daugeliui žmonių daugelyje sričių. Vyrams ir moterims, skirtingų religijų žmonėms, skirtingos socialinės kilmės asmenims ir skirtingų tautybių atstovams, kai jie yra tos pačios šalies senbuviai. Tai užtikrina pažangesnę, laisvesnę ir teisingesnę visuomenę. Bet kairieji liberalai reikalauja lygybės ten, kur ji pradeda tik trukdyti tiek laisvei, tiek pažangai, tiek teisingumui.

Vienas iš pavyzdžių – rizikos šeimų sąvokos atsisakymas vaiko teisių politikoje. Pasekmė – visiškas loginis ir moralinis chaosas, kai iš asocialų paimti vaiką – didžiulė problema, o štai, normalios, tvarkingos šeimos gali prarasti vaikus už paprastą plekštelėjimą, griežtesnį žodį ar tiesiog sunkesnę ekonominę padėtį. Šioje vietoje net sunku nustatyti vienodus standartus: pripažinkime, alaus bokalas tvarkingoje šeimoje ir alkoholikų gūžtoje turi skirtingas reikšmes. Bet dabar viskas labiau priklauso nuo vietinio pareigūno, nei nuo teisinio objektyvumo.

Rizikos šeimų sąvokos atsisakyta, siekiant išvengti diskriminacijos. Tikslas galimai buvo kilnus, bet pasekmės – absurdiškos. Vaikai, kurie laksto murzini, aptekę parazitais, nuo vienos motinos, bet skirtingų tėvų, matantys blogiausius moralinius pavyzdžius, greičiau liks su tėvais, nei padorios šeimos vaikas, kurio tėvai sekmadienį išgeria taurę vyno ar subara už tinginiavimą.

Kitas pavyzdys – žemesnio intelekto vaikų integracija ir adaptacija švietimo sistemoje. Vėlgi tikslas – tarytum doras, bet, mažų mažiausiai, naivus. Pirmas dalykas – dažnas toks adaptuotas vaikas, besibodintis bet kokia intelektualine veikla, tik trukdo normaliems vaikams mokytis. Antra problema – daugelis intelektualiai atsilikusių vaikų pasižymi agresija, iš čia – konfliktai. Trečias momentas – išaiškinkite mažamečiui, kodėl jam reikia daugiau dirbti dėl patenkinamo pažymio, nei adaptuotam jo bendraklasiui – dėl gero. Išaiškinkite, kad jo pažymys – kitoks…

Taip sunaikinamas svarbiausias pažangos principas – standartas. Nebelieka objektyvios siekiamybės. Užuot pakėlus adaptuotų moksleivių kartelę nuleidžiama normaliųjų kartelė. Taip, ponai ir ponios, normaliųjų. Vartojame normos sąvoką, kol ji dar – legali. Nes akivaizdu, kad ją siekiama palaipsniui apriboti, o galiausiai – ir visiškai uždrausti, tiek intelektualinėje, tiek moralinėje erdvėje.

Trečias pavyzdys – liberaliai kairuoliška šeimos politikos koncepcija, pagal kurią šeima yra tai, ką patys žmonės laiko šeima. Du vyrai, dvi moterys, poliamorinė grupė, diedukas su ožka… Iš principo suaugusiems žmonėms jau dabar leidžiami bet kokio formato santykiai, bet pretenzijos tai vadinti šeima iš esmės devalvuoja prigimtinę šeimos sąvoką, o planai suteikti bet kokiems junginiams auginti vaikus pagal savo pavyzdį gresia tų vaikų moralei ir psichikai.

Ketvirtas atvejis – savo valstybės piliečių sulyginimas su prašalaičiais. Tie, kurie jau gyvena konkrečioje valstybėje, gavę jos pilietybę iš tėvų ar kitu būdu, privalo turėti ir turi lygias žmogiškąsias, pilietines ir politines teises. Atvykusiam žmogui, žinoma, galioja bendros žmogiškosios teisės, bet pilietinės ir politinės teisės – išskirtinė tos šalies senbuvių privilegija. Jokia valstybė nėra guminė. Kultūrinių normų priėmimas, socialinė rūpyba, teisė rinkti šalies valdžią ar būti į ją renkamam – jokia bendra žmogaus teisė. Tai – piliečio teisė. Išskirtinė.

Ten, kur egzistuoja standartai, o taip pat – laisvas pasirinkimas, ten būtinai egzistuoja ir diskriminacija. Kiekvienas vyras, pasirinkdamas žmoną (ar atvirkščiai), diskriminuoja kitas savo pažįstamas ir gal netgi tam tikrų lūkesčių jo atžvilgiu turinčias moteris (ar atvirkščiai). Lygiai taip pat diskriminuojame pasirinkdami religiją, politinę stovyklą, draugų ratą ar darbovietę. Net muzikos stiliaus, aprangos kodo ar valgiaraščio pasirinkimas grįstas diskriminacija. Diskriminacija – tai antras pasirinkimo vardas. Taigi – ir laisvės vardas.

Šalia pasirinkimo svarbus ir standarto klausimas. O standartas visada būna hierarchinis. Lygybės koncepcija siekia paneigti bet kokias hierarchijas, bet jos – bet kokios pažangos sąlyga. Vieni žmonės – doresni, kiti – niekšingesni, vieni – protingesni, kiti – kvailesni. Tarp aukščiausio ir žemiausio – ištisas, platus spektras absoliučiai hierarchinių laipsnių. Niveliuoti protingą žmogų su kvailiu ar teisuolį – su niekšu prieštarauja tiek logikai, tiek moralei. Tai – komunizmas po liberalizmo kauke.

Ginkime savo teisę diskriminuoti, kol dar galime. Nes uždraudus diskriminaciją ten, kur ji – būtina, drauge bus palaidota ir laisvė, ir pažanga.