Pamokanti pasakaitė: Kartais reikia parodyti tvirtumą (skaityti iki galo)

Autorius: Edmundas Dmitrevič Ščerbina Šaltinis: http://ldiena.lt/straipsnis/pa... 2019-06-27 12:19:37, skaitė 281, komentavo 4

Pamokanti pasakaitė: Kartais reikia parodyti tvirtumą (skaityti iki galo)

Dažnai susiduriame su klausimu kaip mums pasielgti. Būti mandagiems ir tolerantiškiems ar vis dėlto elgtis taip kaip mums liepia sąžinė (pirminis impulsas). Galbūt ši trumpa pasakėlė padės jums atsakyti į šį keblų klausimą.

Vieną kartą pas meistrą Vaną atėjo trys jo vaikai ir pradėjo keistai kalbėti.

- Gerbiamas Tėve, - prabilo vyriausias sūnus raudonuodamas ir nuleisdamas akis. - Man atrodo, kad vyrai man patinka labiau nei moterys. Mano širdis priklauso Čžo Inchujui iš gretimo kaimo. Jis gražus, kaip nulietas pasakų herojus. Aš žinau, kad tai sunku tau priimti, nes tu tikėjaisi, kad aš tapsiu mūsų giminės pratęsėju ir tavo meistrystės paveldėtoju. Atleisk, kad nepateisinau tavo lūkesčių, bet mano širdis nusprendė taip. Aš prašau, kad leistum atsivesti Čžo Inchujų į mūsų namus - aš noriu miegoti vienoje lovoje su juo ir vakarais sėdėti prie židinio susiėmus rankomis.

- Tėve, - susinepatoginęs pasakė vidurinysis sūnus. - Aš jaučiu, kad mano pašaukimas, būti pacifistu ir vegetaru. Aš negaliu žiūrėti į ginklus, į mėsos produktus ir į žmonių kančias. Aš pamenu, kad tu svajojai matyti mane mūsų Tėvynės gynėju, kuris saugotų ją nuo priešų. Atsiprašau, bet mano dūšia trokšta kitko. Tad atleisk mane nuo armijos, o aš pasiimsiu į namus paršelį, kurį mes šeriame žibintų šventei, pavadinsiu jį Pikačiu ir valgysim draugiškai vegetarinį maistą.

- Tėveli, - gėdindamasi prakalbo meistro Vano mylimoji dukra. - Tu gi žinai, kad aš jauna, graži ir protinga. Aš svajoju apie savęs realizaciją. Žinau, kad tu norėjai, kad aš ištekėčiau, užsiimčiau šeimininkavimu namuose, prigimdyčiau vaikų, bet atleisk mano širdies tai nėkiek netraukia. Prašau leisk man išvažiuoti į miestą įsidarbinti ofise. Aš padarysiu karjerą, patapsiu child free ir pagyvensiu sau. Bet ir tavęs neužmiršiu, prižadu, kad atvažiuosiu tave lankyti į senelių namus ir padovanosiu nuostabų supamąjį krėslą.

Pasipiktinęs ir pasibaisėjęs meistras Vanas išsižiojo, norėdamas pasakyti savo vaikams, ką apie tai galvoja, bet pamąstęs užsičiaupė. „Ar aš turiu teisę jiems nurodinėti? - mąstė jis. - Argi aš galiu nuspręsti už juos, kaip jiems gyventi, su kuo miegoti ir kuo užsiimti? Nors jie dar visai jauni, bet vis tiek jie ne mano nuosavybė, o savarankiškos asmenybės. Tam, kad mano vaikai būtų laimingi aš turiu susitaikyti su jų pasirinkimu. Be to esu civilizuotas žmogus, o ne koks laukinis patriarchas, todėl turiu būti tolerantiškas.“

- Gerai, - atsiduso tėvas, - gyvenkit kaip norit.

… Praėjo dešimt metų. Vaikai gyveno kaip jie norėjo, o meistrui Vanui darėsi vis sunkiau ir sunkiau ant širdies. Ir štai kartą jis nuėjo pas meistrą Li pasidalinti savo nelaime. Rado jį pavėsinėje prieš akmenų sodą, sėdintį su puodeliu arbatos.

- Kaip gyveni? - paklausė meistras Vanas. - Ar viskas gerai? Kaip tavo vaikai laikosi?

Meistras Li gurkštelėjo arbatos ir neskubėdamas atsakė:

- Viskas gerai. Vyriausias sūnus laimingai vedė, turi visko ko jam reikia, gyvena nuostabioj sodyboj. Vidurinysis sūnus tarnauja pasienyje, vadovauja būriui kareivių ir saugo mūsų tėvynę. Priešai jo bijo, draugai myli, kareiviai gerbia. Nesenai jis buvo pristatytas net pačiam imperatoriui. Na, o dukra, mano gražuolė su mylimu vyru augina man penkis nuostabius anūkėlius.

- Negaliu patikėti! - sušuko meistras Vanas. - Argi prieš dešimtį metų, kai tavo vaikai buvo jauni ir kvailysčių prikimštom galvom, neatėjo jie pas tave su savo keistais norais?

- Žinoma, buvo atėję, - linktelėjo galvą meistras Li.

- Ir kaip tu juos perkalbėjai?

- Perkalbėjau? Aš tik paprasčiausiai paaiškinau – jeigu jie nesiliaus volioti durniaus, taip jiems užpakalius beržine rykšte išpersiu, kad mėnesį laiko negalės atsisėsti.

Išversta ir truputį pakoreguota iš Rami Blekt - "Bendravimo alchemija" 176-179 psl.