Nustebinti Merkel — ar Nausėda pakoreguos Lietuvos užsienio politikos kursą?

Autorius: Andrius Petrinis Šaltinis: https://sputniknews.lt/columni... 2019-08-22 16:46:00, skaitė 71, komentavo 1

Nustebinti Merkel — ar Nausėda pakoreguos Lietuvos užsienio politikos kursą?

Naujasis Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda aplankė jau kelias užsienio valstybes, kas leidžia daryti tam tikras sistemines išvadas apie jo tarptautinę politiką ir jos perspektyvas

Neseniai Lietuvos vadovas grįžo iš Estijos. Jis aplankė faktiškai visas Baltijos regiono valstybes (Rusija ir Baltarusija čia neįeina, nes tai "priešai", su kuriais nėra apie ką kalbėti) ir Vokietiją kaip pagrindinę ES šalį. Pažymėtina, kad ne visur Lietuvos pozicija buvo išgirsta. Ar tai paskatins Nausėdą pakoreguoti tarptautinį valstybės politikos kursą?

Partneriai, bet ne draugai

Turbūt sėkmingiausiu Lietuvos prezidento užsienio vizitu tapo kelionė į Lenkiją, kuri vis dar laukia geranoriškesnio Vilniaus požiūrio į vietinius lenkus, bet turi su juo pakankamai daug sąlyčio taškų (saugumo, energetikos, europinės ir transatlantinės politikos srityse). Draugystės su Varšuva esmė Lietuvai ― glaudesni santykiai su Amerika, kuriai Lenkija, atrodo, tampa viena iš pagrindinių sąjungininkių Europoje.

Štai Nausėdos susitikimas su Vokietijos kanclere Angela Merkel tapo partnerių, bet ne bendraminčių dialogu. Turbūt geriausiai jį apibūdintų šis Lietuvos vadovo pareiškimas: "Kai kanclerė užsiminė apie "Nord Stream-2", aš pasakiau: "Gerbiama ponia kanclere, Lietuvos pozicijoje niekas nepasikeitė". Ji nusišypsojo ir sako: "Aš nelabai ir tikėjausi". Kitaip tariant, kaip strateginio sąjungininko Berlynas Vilniaus kol kas nemato.

Iš Latvijos Lietuvai pirmiausia reikėjo paramos, boikotuojant Astravo atominės elektrinės (AE) produkciją. Šios paramos Nausėda Rygoje nerado, ir, kai paaiškėjo, kad latviai pirks Baltarusijos elektrą, pasakė: "Latvių sprendimas yra politinis sprendimas. Kiek žinau, konsultacijos su Lietuvos energetikos ministerija vyko, bet nepasibaigus konsultacijoms buvo padarytas toks sprendimas, ir dėl to tenka tik apgailestauti. Ar tai labai smarkiai nustebino? Turbūt, kad ne". Kaip sakoma, "ideali" partnerystė.

Galiausiai, po susitikimo su Estijos lyderiais Nausėda pažymėjo: "Mūsų požiūris į Astravo AE ir elektros energijos nepirkimą iš šitos elektrinės jiems yra suprantamas. Negalėčiau šiandien pasakyti už juos, kad jie tvirtai pasiryžę paremti". Kalbant paprastai, tai reiškia, kad estai sako Lietuvai: jūs darykite, ką norite, o mes dar pagalvosime. Tačiau, jeigu nenorėtų pirkti baltarusiškos elektros, greičiausiai, taip ir pasakytų. O jeigu nesako, reiškia nori, ir paaiškins, kad tai "latviška" elektros energija. Ir tai jau nekalbant apie Estijos prezidentės vizitą į Rusiją, su kuria Nausėda kol kas kalbėtis neketina.

Trumpai tariant, jau savo prezidentavimo pradžioje naujasis Lietuvos vadovas susidūrė su skaudžia realybe: ji ― ne pasaulio centras, kurio poziciją turi visi paremti, ir jokios regioninės vienybės nėra, nes kiekvienas rūpinasi savimi, o Vilniaus iracionalumas ― tik jo problemos. Taip, su Lenkija (ir per ją su JAV) lyg ir neblogos bendradarbiavimo perspektyvos, bet Lenkija ― ne Vokietija, kuriai Lietuva jau seniai nėra strateginė sąjungininkė. Tai gal, kaip pasakytų satyrikas Michailas Žvaneckis, laikas kažką keisti "konservatorijoje"?

Laikas keisti arklius

"Nuteisti" Nausėdą už neteisingą užsienio politiką lengva, bet reikia suprasti keletą dalykų. Pirma, negalima pasakyti, kad jis visiškai nesuvokia, kas yra tarptautiniai reikalai, bet jis niekada nebuvo jų ekspertas. Kitaip tariant, žmogus turi apsiprasti: susipažinti su specialiųjų tarnybų informacija ir tiesiogiai pamatyti bei savo kailiu pajusti, kas dedasi regione ir pasaulyje.

Iki tol geriau nedaryti staigių judesių (nes nenuoseklumas užsienio politikoje, kad ir kokia netoliaregiška ji būtų, yra blogas tonas) ir paklausyti, ką sako ekspertai, patarėjai bei diplomatai. Šiame kontekste nenuostabu, kad Nausėda važiavo visur su sena lietuviška darbotvarke (mes prieš Astravą, mes prieš "Šiaurės srautą 2", mes prieš Rusiją ir už Ukrainą, ir taip toliau) ir Dalios Grybauskaitės nuostata, kad Lietuva yra baisiai svarbi valstybė, kurios žodį girdi visas pasaulis.

Po kelionių pas "broliukus" ir į Berlyną jis turėjo aiškiai pamatyti ir suprasti, kad ankstesnė šalies tarptautinė politika turi rimtų trūkumų ir ne stiprina Lietuvos autoritetą, o didina jos izoliaciją ta prasme, kad partneriai supranta jos (kvailą) poziciją, bet daro savaip. Ypač po vizito į Latviją buvo matyti, kad Nausėda šiek tiek pasimetęs, nes nesitikėjo nesutarimų, ir pasakymas, kad latvių sprendimas dėl Astravo AE jo nenustebino, greičiausiai, ne tai, ką jis pajuto iš tikrųjų.

Estijoje Lietuvos prezidentas pasiūlė atkurti reguliarių Baltijos valstybių vadovų susitikimų formatą, nes Baltijos šalių bendradarbiavimas, anot jo, "yra strategiškai svarbus, siekiant gilinti Baltijos šalių ekonominę ir energetinę integraciją, sustiprinti mūsų regiono saugumą ir bendras pozicijas tarptautinėse organizacijose". Kitaip tariant, jo galvoje, matyt, dar gyva "Baltijos vienybės" idėja. Tačiau, norint suklijuoti sudaužytą draugystės vazą, reikia keisti Lietuvos požiūrį.

Pirmiausia, būtina depolitizuoti ekonomiką ir elgtis pragmatiškiau, nekuriant šaliai problemų ten, kur jų galima išvengti ir dar gauti naudos. Antra, reikia vieną kartą suprasti, kad Lietuva ― ne supervalstybė, ne Europos lyderė ir net ne pagrindinė Baltijos regiono žaidėja, ir kad pozicija "yra tik mūsų nuomonė, o visa kita ― neteisinga" ― kelias į niekur. Kitaip sakant, reikia kelti sau prasmingus tikslus, elgtis racionaliai ir girdėti partnerius, kurie tokiu atveju išgirs Lietuvą. Vokietijoje Nausėda kalbėjo apie ekonominio bendradarbiavimo svarbą ― būtent apie tai, o ne apie dujų tranzitą per Ukrainą reikia kalbėti daugiau.

Pagaliau, būtina principingai pasirinkti ― Lenkija ar Vokietija, Europa ar Amerika. Tai nereiškia, kad reikia pamiršti kelią į Varšuvą ir Vašingtoną. Tai reiškia, kad yra partneriai ir yra strateginiai partneriai (pavyzdžiui, Kazachstanas turi gerus santykius su JAV ir Kinija, bet jo prioritetas ― Rusija ir Eurazijos ekonominė sąjunga). Pasirinkimas, be abejo sunkus, nes šiandien niekas nežino, kas bus su ES ir Amerika, bet faktas tas, kad Lietuva yra Europoje, o ne už Atlanto, ir todėl jos proamerikietiškoje užsienio politikoje turi būti daugiau Europos (jau nekalbant apie Maskvą ir Minską).

Apskritai, galima teigti, kad Nausėda vis dar gyvena tarptautiniame Grybauskaitės palikime, bet jis jau turėjo suprasti, kad jos kursą, siekiant naudos Lietuvai, reikia rimtai koreguoti. Ar jis norės ir galės tai padaryti, pasakyti sunku. Pagyvensim ― pamatysim.

Autoriaus nuomonė gali sutapti su redakcijos pozicija.