Šeši „landsbergistų“ pralaimėjimai, dėl kurių seniui Landsbergiui "rauna stogą"

Autorius: Anno Šaltinis: https://www.rubaltic.ru/articl... 2019-09-14 06:34:00, skaitė 361, komentavo 2

Šeši „landsbergistų“ pralaimėjimai, dėl kurių seniui Landsbergiui

Pastaruoju metu Lietuvos politikos „patriarxą“ akivaizdžiai kamuoja psichinė negalia. „Tautos tėvas“ pranašauja “branduolinę mirtį“ savo šaliai po to, kada bus paleista Baltarusijos AE, kaltina Gorbačiovą nuslėpus slaptuosius Molotovo – Rybentropo pakto protokolus ir koneveikia AMAZON dėl kūjo ir pjautuvo ant futbolininkų marškinėlių. “Dėdulę” galima suprasti: pastaruoju metu jam ir jo partijai nesiseka. Analitinis portalas RuBaltic.Ru nustatė 6 Lietuvos konservatnikų pralaimėjimus, dėl kurių Landsbergiui „važiuoja stogas“.

1. Naujo prezidento užsispirymas

Akivaizdu, jog „Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai“ iki šiol neatsipeikėjo po prezidento rinkimų. Antrame rate rinkėjai „pavijo“ jų kandidatę Ingridą Šimonytę, kurią jie matė Dalios Grybauskaitės paveldėtoja.

Rinkimus laimėjęs Gitanas Nausėda neabejotinai padarė išvadas iš balsavimo rezultatų.

Ir todėl pirmosiomis prezidentavimo savaitėmis jis nors palaiko “generalinę partijos liniją”, tačiau elgiasi gana laisvai , tuo dirgindamas Lansbergio ir jo sėbrų nervus..

 

Pavyzdžiui, naujasis prezidentas vykdo ikirinkiminius pažadus ir nesidrabsto prakeiksmais savo rytinės kaimynės atžvilgiu, ką darė Dalia Grybauskaitė (tskant, ne visai pilnai realizuoja save ideologiniame fronte). Pirmasis jo vizitas — į Lenkiją, su kurios vadovais iš pat pradžių susiriejo Grybauskaitė — ištikima Landsbergio bendražygė. Stebėtinai neblogai Nausėda sutaria su valdžioje esančiais „valstiečiais“.

Prieš prezidento rinkimus premjeras ir „valstiečių“ kandidatas Saulius Skvernelis skelbėsi pralaimėjimo atveju pasitrauksiąs iš pareigų. Po rinkimų persigalvojo. Nausėdai pritarus, vyriausybės vadovas ne tik išliko savo pareigose, bet ir toliau darbuojasi  su beveik visa iki rinkimų buvusiu “ministrų rateliu”.

Politinės gairės Lietuvoje nesikeičia, Nausėda nerodo noro jas peržiūrėti. Tačiau konservatoriams jis taip ir lieka ne pačiu patogiausiu prezidentu.

2. Kapituliacija prieš Baltarusijos AES

Atrodytų, apie Baltarusijos AE Lietuvoje pasakyta viskas ir net daugiau. Tačiau neperseniausiai Landsbergis vis dėlto pasiekė dar vieną naują savo skurdaus protavimo viršūnę — apkaltino Rusiją paskelbus Europai „branduolinį karą“.

„Tai jėgos demonstravimo politika, ne sutarčių ar derybų — tai diktato politika, nes jie galvoja, jog labai galingi. Taip, jie turi galią — tai bomba Astrave. Bomba, pakibusi virš rytinės ES dalies, pirmiausia — virš Lietuvos“, — pareiškė Lietuvos konservatnikų lyderis.

Kas tai, jei ne nevilties klyksmas?

Vilniaus kovos su Baltarusijos AE rezultatai apverktinai graudūs: elektrinė baigiama statyti, o jai vartus į Europą atvers latviai.

Po skandalingos naujienos, jog Ryga perkelia prekybą elektros energija su trečiomis šalimis prie sienos su Rusija, Latvijos premjeras Krišjanis Karinš suskubo ieškoti pasiteisinimų — esą, žiniasklaida neteisingai intepretavo vyriausybės nutarimą, nes nebuvo kalbos apie Baltarusijos AE produkcijos pirkimą. Kiek vėliau jis patikino Skvernelį, jog „sprendimo pirkti Ostroveco elektrinės energiją Latvijos vyriausybė nepriėmė“.

Tačiau Latvijos valdžiai ir nebūtina priimti nutarimą pirkti Baltarusijos elektros energiją.

Pakanka pradėti prekybą prie sienos , per kurią Baltarusijos Ae produkcija pateks į Jevrosojūzo rinką kaip rusiška.

 

Apie tai susitikęs su kolegomis iš Lietuvos užsiminė pats Karinš, pareikšdamas, jog elektros energijos rinka — atvira. Aiškintis, iš kur kilęs kiekvienas elektronas - niekas net ir neketina.

Lietuvos vadovai ir toliau išlieka nuteisę gražų veidelį vykstant prastam žaidimui.

Tačiau iš anksto nulemta pralaimėti kova su BelAES jiems jau baigta.

Ir pats laikas pagalvoti apie taikos sutartį bent nors kiek “oriomis” sąlygomis (jei tokiu atveju dar galima kalbėti apie oruumą).

 

3. Nacių pakalikų kulto demaskavimas

Žlugus TSRS, „landsbergininkai“ iš peties padirbėjo, kad pakelti „miško brolius“ iki tautos didvyrių rango irkaip  nenuginčijamos moralės autoritetus.

Tačiau pastaruoju metu vis daugiau Lietuvos gyventojų linksta prie nuomonės, jog kova su komunizmu nesuteikia indulgencijos.

 

Tokių jau atsirado ir konservatorių „užnugaryje“ — sostinės miesto soviete. Vietos valdžios nutarimu Vilniuje pervardinta Lietuvos aktyvistų fronto įkūrėjo Kazio Škirpos alėja. Kiek vėliau miesto mero Remigijaus Šimašiaus nurodymu buvo demontuota paminklinė lenta kitam „didvyriui“ — Jonui Noreikai — generolui Vėtrai.

Ir savo poziciją miesto vadovas kietai argumentavo Lietuvos prezidentui. Šimašiaus nuomone, Noreikos kova su „sovietiniais okupantais“ nusipelnė pagarbos, tačiau Lietuvos sukilėlių lyderis „leido sau elgtis taip, ko negalima pateisinti“.

O po tuo “ko negalima pateisinti” slepiasi dalyvavimas holokauste..

 

Noreika — ko gero pats šlykščiausias lietuviško didvyriško epo personažas, kurio neįmanoma “atskalbti”jokiomis priemonėmis. Praeitais metais nuo jo nusisuko respublikos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius.

Tačiau tada toliau kalbų reikalai nepajudėjo. Dantračiai ėmė suktis tik dabar, o tai — ne koks ženklas sovietiniam profesoriui.

4. Nauja senoji vyriausybė

Kaip jau buvo pasakyta, naujasis prezidentas greitai rado bendrą kalbą su vadovaujančia „agrarijų“ partija. Ir todėl vykdomoji valdžia patyrė tik neesminius pokyčius: savo postus prarado trys ministrai, o paskui Seimas savo pasitikėjimą vyriausybe patvirtino balsavimu.

Landzbergį ir jo šutvę tai taippapiktino, kad jis nutarė kreiptis į konstitucinį teismą.

 

Konservatorių nuomone, Seimas privalėjo balsuoti vyriausybės programos klausimu — ankstesnioji buvo patvirtinta 2016 metais, ir nuo tada Skvernelio kabinete pasikeitė daugiau kaip pusė ministrų.

„Landsbergistai“ tikėjosi, kad Skvernelio pralaimėjimas prezidento rinkimuose smogs „valstiečių“ pozicijoms parlamente ir vyriausybėje. Kol kas valdančioji partija laikosi.

5. Smūgis Grybauskaitei

Tarp pretendentų į aukščiausius ES postus nesimatė buvusios prezidentės Dalios Grybauskaitės. Po to ji galėjo tikėtis kokios nors kuklios eurokomisarės pareigų, tačiau prieš tai jai reikėjo užsitikrinti paramą pačioje Lietuvoje.

Kaip paaiškėjo, ir šiame etape ponia Dalia susidūrė su problemomis. Kandidatų iškėlimas respublikoje užsitęsė, nes tapti eurokomisarais pageidavo keli žmonės.

 

Rezultatas - “sunkiasvorė” eks-prezidentės persona tapo daug kam nepriimtina. .

 

Lietuvos kandidatu tapo ekonomikos ir inovacijų ministras Virginijus Sinkevičius.

„Nacionalinės atrankos“ metu konservatnikai atvirai rėmė Grybauskaitę. Gabrielius Landsbergis net siuntė laišką Skverneliui, kuriame argumentavo, kodėl Vilniui Europos parlamente turi atstovauti „labiausiai patyręs asmuo, puikiai žinantis vidaus ir užsienio ES politiką, aukštos tarptautinės reputacijos“.

Po kitos kandidatūros patvirtinimo konservatoriai įjungė atbulinę pavarą. Partijos frakcijos vadovo pavaduotojas Jurgis Razma pareiškė, jos partijoje nebuvo vienybės, kai kas pasisakė prieš Sinkevičiaus kandidatūrą, o kai kas parėmė. Žinoma, visos tokios kalbos - tai vargšų naudai.

Daug metų Grybauskaitė gynė Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos interesus. Kokius jausmus patyrė Landsbergis, kai jo statytinė tapo nepageidaujama ne tik Europos sąjungoje, bet ir Lietuvoje, nesunku suvokti.

6. Tarybinė simbolika

Vyšnelė ant torto — eilinis tarybinės simbolikos apsireiškimas ant marškinėlių, kuriais prekiauja AMAZON. Šia proga Lietuvos politikos „patriarxui“ teko asmeniškai kreiptis į kompanijos įkūrėją Džefą Bezosą: „Jūsų kūrinys AMAZON kai kurias prekes platina su TSRS  komunistinės tironijos ir genocido nusikaltimų su hitlerininkais bendradalyvės simbolika. Konkrečiai — „pjautuvas ir kūjis“ pavaizduoti ant sofų pagalvėlių ir vaikų marškinėlių“.

Lietuva, kaip žinia, seniai kaunasi prieš „komunistinės tironijos simboliką“. Ir kaunasi ne beviltiškai: analitinis portalas RuBaltic.Ru jau rašė, jog pasipiktinusių pabaltijiečių spaudžiami tinklai Walmart ir kompanija Adidas nustojo pardavinėję atitinkamas prekes.

Tačiau nukirstos “raudonosios hidros” galvos vietoje atauga dvi naujos: kažkas atkakliai štampuoja produkciją su kūjo ir pjautuvo atvaizdu. 

 

Suvokdamas savo amželį, Dėdulė Landsbergis tikriausiai jau mąsto, kokį pasaulį jis paliks palikuoniams. O priežasčių optimizmui mažoka: pasaulis griežtai atsisako suvokti tarybinės simbolikos keliamą grėsmę. O ten, ką gali žinoti,  ir iki Tarybų Sąjungos atsikurimo ranka paduoti...