Lenkijos žiniasklaida: kol Rusija siurbia Baltarusiją, Kinija ją šlamščia

Autorius: Viktor Marachovskij Šaltinis: https://sputniknews.lt/columni... 2019-09-18 15:07:00, skaitė 103, komentavo 3

Lenkijos žiniasklaida: kol Rusija siurbia Baltarusiją, Kinija ją šlamščia

Žinios apie planuojamą Rusijos ir Baltarusijos mokesčių ir civilinių kodeksų integraciją sulaukė pirmųjų atsiliepimų iš užsienio

Pirmoji, kas yra logiška, atsiliepė Lenkijos žiniasklaida. Specialiai Lenkijos valstybinės televizijos sukurtas Baltarusijos auditorijai kanalas "Belsat" visomis prieinamomis kalbomis praneša: "Rusija ryja baltarusišką ekonomiką". Laikraščio "Rzeczpospolita" antraštėje rašoma: "Rusija "siurbia" Baltarusiją. Nepriklausomybės pabaiga", — RIA Novosti medžiagoje rašo Viktoras Marachovskis.

Kas čia įdomaus. Žinoma, ne tai, kad Lenkijai nelabai patinka gilėjanti abiejų šalių integracija — būtų sensacija, jei Lenkijai būtų bent nusispjauti. Kad ir kokia silpna būtų Lenkijos viltis, jog vis dėlto ji taps Naujosios Europos lydere, — pačios koncepcijos niekas neatšaukė. Primename, kad koncepcijoje vis dar naudojama "Lenkijos-Prometėjo" idėja, kuri palaiko visus, norinčius kovoti su Rusija.

Bet iš tiesų įdomus čia kitas aspektas. Jei peržiūrėsime visas "Rzecpospolitos" publikacijas apie Rusijos siurbiamą Baltarusiją ir paskaitysime kitus straipsnius skirtus Baltarusijai ir rekomenduojamus perskaityti, — pamatysime, kad ten prasideda lengva šizofrenija. Iš pradžių skaitytojui siūlomas nerimą keliantis tekstas "Kinija praris Baltarusiją ir užtvindys ją pigiomis prekėmis". Ir iškart po to seka pasipiktinimo kupinas tekstas apie btai, kad Baltarusijos vadovybė ragina gyventojus nepirkti pigių lenkiškų obuolių, o pirkti baltarusiškus, nors jie yra brangesni.

Taigi, visi trys straipsniai (apie tai, kad Rusija siurbia Baltarusiją, apie tai, kad Kinija ją šlamščia ir užtvindo savo pigiomis prekėmis, ir apie tai, kad pikta Baltarusijos valdžia priešinasi pigiems lenkų obuoliams) priklauso tam pačiam autoriui. Ir paskelbti jie, kartojame, viename puslapyje.

Tai gana ryški iliustracija ne tik konkrečiai situacijai ir ne tik Lenkijos žiniasklaidos politikai, bet ir apskritai šiuolaikinės žiniasklaidos retorikos būklei apibūdinti.

Iš esmės veidmainystė ir hotentotų logika (ta, kurioje gėris — kai pavagiama karvė iš kaimyno, o blogis — kai yra atvirkščiai) politikoje atsirado maždaug tuo pačiu metu, kai išsivystė žmogaus kalba.

Titas Livijus ryškiai atskleidė Hanibalo žiaurumus ir subtiliai nepastebėjo romėnų žiaurumų (arba bet kokiu atveju juos pateisino, vadindamas juos sąžiningu kerštu). Britų laikraščiai sekdami britų diplomatiją tai užjautė Vokietiją dėl Prancūzijos veiksmų, tai  Prancūziją dėl Vokietijos, tai žavėjosi vokiečių arijų genijumi, tai vokiečius pravardžiavo "hunais" ir ištrėmė iš europiečių bendrijos.

Griežtai tariant, mūsų vidaus tribūnos atsiliko ne per daugiausiai (užtenka prisiminti šimtmečio žmones, kurie spėjo pabuvoti stalinistais, antistalinistais, stagnacijos ir "perestrojkos" laikų lakštingalomis, devintojo dešimtmečio dainininkais ir dar Putino režimo kritikais).

Tačiau buvo vienas niuansas. Visose ankstesnėse epochose net "požiūrio pasikeitimas" vyko nuosekliai. Net propaguojamose distopijose proletariatams Teisingumo ministerijos suvestinėse pirmiausia buvo pranešama, kad Okeanija visada kovojo su Rytų Aziją, o po to —  kad Okeanija niekada nekariavo su Rytų Azija (arba atvirkščiai). Buvo manoma, kad nuotolinio valdymo pultas ne tik dabartyje, bet ir  praeityje yra tų rankose, kurių rankose yra televizorius.

Taigi, dabar padėtis iš esmės skiriasi.

Mes jau rašėme apie tai, kad internetas sukūrė savotišką "žiniasklaidos zombių" fenomeną. Tai yra, naujienos ir pareiškimai — kartais tikri, o kartais netikri — kurie nepatenka į praeitį, kaip tikėtasi, o rotuoja interneto užkampiais iki begalybės, ir vis iškyla šen bei ten.

Šiandieniniame informacijos sraute, perpildytame viskuo, svarbų vaidmenį vaidina ne sensacijos šviežumas ir net ne jos tikrumas, bet jos peržiūrų skaičius ir apimtis. Todėl, retkarčiais, net profesionalioje žiniasklaidoje, sensacijos iškyla ne tik po metų ar penkerių, bet net po dvidešimties metų.

Tačiau ši "žiniasklaidos pergalė prieš laiką" turi vieną komišką aspektą. Būtent: visos viena kitą paneigiančios pastraipos, kurios chronologiškai turi sekti viena po kitos, dažnai yra painiojamos vietomis (dėl to dažnai pirma skaitoma apie uragano pabaigą, o tik po to apie jo artėjimą). Arba, kas nutinka dar dažniau, vienu metu užkrenta ant skaitytojo galvos.

Ir skaitytojas per penkiolika minučių be pertraukos sužino, kad kiniškos prekės Baltarusijoje yra pasibaisėtinos, nes jos pigios, o lenkiškos — puikios, nes jos pigios. Ir kad Rusija siurbia nelaimingą respubliką, — nors tuo pačiu metu šią nelaimingą respubliką šlamščia ir Kinija.

Tai ne tik daro skaitytojo galvoje esantį pasaulio vaizdą gana sudėtingą, bet ir sukelia, manau, gana specifinį požiūrį į žiniasklaidą.

Ko gero, vienintelis išsigelbėjimas nuo skaitytojų pasitikėjimo praradimo gali būti veidmainystės sumažinimas iki minimumo. Arba, paprasčiau tariant, —  grįžimas, jei ne prie sąžiningumo, tai bent jau prie padorumo.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.