Signalas iš JAV: Lietuvai laikas baigti garbinti nacių kolaborantus

Autorius: Andrius Petrinis Šaltinis: https://sputniknews.lt/columni... 2019-09-20 09:31:00, skaitė 164, komentavo 3

Signalas iš JAV: Lietuvai laikas baigti garbinti nacių kolaborantus

JAV Valstybės departamento atstovė pareiškė, kad nacių kolaborantų garbinimas kenkia Lietuvos tarptautinei reputacijai. Ar Vilnius išgirs šį signalą ir supras savo istorinę klaidą?

Ar galėjo Jonas Noreika pagalvoti, kad po mirties bus vienų šlovinamas, o kitų kritikuojamas ir net daužomas plaktuku; kad po daugybės metų sukels skandalą, kurį komentuos aukščiausi Lietuvos vadovai ir net JAV Valstybės departamento pareigūnė. Greičiausiai, negalėjo, bet Lietuva turėjo suprasti, kad anksčiau ar vėliau ji susidurs su problemomis dėl savo abejotinos istorinės-tapatybinės politikos, kurios centre yra "su sovietine okupacija kovoję partizanai".

Kai tarp draugų vienybės nėra

Situacija nusirito iki to, kad šalies premjeras priverstas komentuoti tyrimą dėl svastikos, atsiradusios prie Lietuvos žydų bendruomenės pastato. Kaip pažymėjo Saulius Skvernelis, valstybė netoleruos nesantaikos kurstytojų, nes jai visada buvo ir išliks svarbi tautinė ir religinė tolerancija. Žodžiai, be abejo, teisingi, bet po Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus sprendimo nukabinti Noreikos atminimo lentą tos tolerancijos Lietuvos visuomenėje sumažėjo.

Iš pradžių šalies žydų bendruomenė, kuri pastaruoju atveju aktyviai siekė istorinio teisingumo, dėl grasinimų uždarė Vilniaus sinagogą ir savo būstinę. Vėliau viskas, regis, aprimo, bet pilietinės iniciatyvos rėmuose Noreikos atminimo lenta sugrįžo į savo vietą, o žydai kaip nacizmo laikais vėl išvydo svastiką. Tuo tarpu naujasis Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda, komentuodamas Šimašiaus veiksmus, pasakė: "Sprendimas neišmintingas, sukiršinęs visuomenę".

Šiame kontekste pažymėtini du momentai. Pirma, Lietuvos vadovas iš esmės stojo Noreikos šalininkų pusėn, dėl ko Šimašius net pareiškė: "Dabar man yra neramu dėl Prezidentūros, kaip institucijos, orumo". Akivaizdu, kad šalyje nėra vieningo požiūrio į jautrius istorijos klausimus. Kita vertus, Vilniaus meras turėjo suvokti, kad savo veiksmais sukiršins visuomenę, ir — kaip standartinis nemalonumų vengiantis politikas — nuo jų susilaikyti. Tačiau jis nesusilaikė, nors tikrai nepasižymi moraliniu principingumu. Kodėl?

Žydai pradeda ir laimi?

Akivaizdu, kad vadinamųjų "partizanų" istorijoje yra nemažai "juodųjų puslapių", susijusių su didvyriams nederama veikla prieš taikius Lietuvos gyventojus. Nacionalinio pasididžiavimo mito kūrėjai šiuos puslapius, savaime suprantama, ignoruoja, ir jeigu kalba eitų tik apie lietuvius, šis triukas, greičiausiai, pavyktų. Tačiau problema ta, kad nuo "herojų" rankų nukentėjo ir žydai, kurie tokių dalykų nepamiršta ir neatleidžia.

Žinoma, negalima to teigti vienareikšmiškai, bet susidaro įspūdis, kad jie sugebėjo kažkuo prispausti Šimašių, kad jis nukabintų Noreikos lentą. Tas faktas, kad šiandien Lietuvos elgesį sukritikavo JAV pareigūnė, tai tik patvirtina.

Ar jūs galite patikėti tuo, kad ji neturi ką veikti ir tik domisi, kas ten vyksta kažkokioje Lietuvoje. Visi žino, kad Amerikoje stiprūs žydų, kurie visada padeda vieni kitiems ir veikia kaip globalus kolektyvinis junginys, lobistai. Kitaip tariant, akivaizdu, kad kažkas priėjo prie minėtos pareigūnės, užsiimančios Holokausto klausimais, ir paprašė pamokyti Lietuvą gerų manierų.

Ir, matyt, neatsitiktinai šalies užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, komentuodamas pilietinių aktyvistų, kurie vėl pakabino Noreikos lentą, veiksmus, perspėjo: "Šis veiksmas vėl pritrauks dėmesį, deja, ne iš gerosios pusės parodys Lietuvą. Tikrai pakenks Lietuvos įvaizdžiui, vienareikšmiškai bus pasmerktas visų žydų organizacijų ir Izraelio, neabejoju, kad labai neigiamai bus įvertintas ir Jungtinių Valstijų".

Taip ir atsitiko. Ir tai rimta. Vienas dalykas, kai nacių pagalbininkais ir banditais "miško brolius" vadina Rusija (galima pasiteisinti, kad tai Maskvos propaganda, siekianti sumenkinti Lietuvos didvyrius), ir visai kitas, kai tą patį teigia Lietuvos idealo — Amerikos — pareigūnė.

Reikia alternatyvos

Žinoma, galima bandyti ignoruoti nemalonų istorijos pamokos iš Amerikos pusės momentą, bet aklumas problemos neišspręs. Lietuvos žydų aktyvumas apnuogino tai, kas anksčiau ar vėliau turėjo išryškėti — padariusi herojais tuos, kurių reputacija daugeliu atvejų nėra nepriekaištinga, Lietuva žengė į "minų lauką", kuriame jos reputacija "sprogo" jau keletą kartų, nes tiesiog neįmanoma padaryti saldainio iš tam netinkančios medžiagos.

Kita vertus, pasistengus šlovingoje Lietuvos istorijoje galima rasti nemažai alternatyvų efektyviai tapatybinei kūrybai — LDK kunigaikščiai (straipsnio autoriaus nuomone, geriausias variantas), sukilimų prieš Carinę Rusiją organizatoriai, 1918 metų Nepriklausomybės akto signatarai ir taip toliau. Dar daugiau, jeigu jau labai norisi, kad atitinkamoje istorijoje figūruotų "kovos su Rytų agresoriumi ir okupantu" elementas, visur tai galima rasti.

Svarbiausia, minėtuose atvejuose nėra tiek dviprasmiškumų ir neigiamų atspalvių, kiek mite apie "miško šviesos karius". Kodėl naujos tautos kūrimui buvo pasirinktas būtent pastarasis siužetas, neaišku (gal dėl to, kad paprastas, o su gilesne istorija reikėtų padirbėti, labai tinka šios dienos antirusiškų aktualijų kontekste, ir buvo galvojama, kad problemų nebus).

Apskritai galima teigti, kad nesutarimai visuomenėje dėl Noreikos lentos ir svastika prie žydų bendruomenės pastato — tik "ligos" pasekmės. Kovoti reikia ne su jomis, o su "ligos" priežastimi, lėtai, bet užtikrintai pereinant prie kito istorinio diskurso kaip nacionalinės tapatybės formavimo ir sustiprinimo pagrindo. Prie ko veda klaidingų didvyrių pasirinkimas, akivaizdžiai rodo karti Ukrainos patirtis.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija