Lietuvių palaikymas LGBT — melas? Ką iš tikrųjų rodo socialinės apklausos

Autorius: Jurgis Nevėžietis Šaltinis: https://sputniknews.lt/columni... 2019-10-02 15:20:00, skaitė 166, komentavo 4

Lietuvių palaikymas LGBT — melas? Ką iš tikrųjų rodo socialinės apklausos

Metai po metų, paradas po parado Lietuvoje stiprėja valdančiųjų Vakarų pasaulio "viršūnių" remiamos pederastų ir kitų iškrypėlių ideologijos propaganda. Ir nors daugumos lietuvių ji dar neįtikino, atrodytų, kad tam tikri rezultatai — jau pasiekti

Štai neseniai "Delfyje" ir "Lryte" pasirodė žinia, neva 30% Lietuvos gyventojų pritaria nuomonei, kad visos ES mastu reikėtų įteisinti vadinamąsias vienalytes "santuokas". Kaip rodo ta pati apklausa, apie 60% galvoja priešingai. Nors tai — absoliuti dauguma, visgi masinės informacijos platformose akcentuojami būtent minėtieji 30%, nes skaičius, kad ir ne didžiausias (pavyzdžiui, ES vidurkis — 69%), iš pirmo žvilgsnio jis vis dėlto reikštų tam tikrą padidėjimą.

Minėtąją nuomonių apklausą atliko "Eurobarometras", kuris, kaip leidžia suprasti pavadinimas, veikia visos ES mastu. O vadinamosios pederastų ir  kitų iškrypėlių "teisės" — jau dalis ES politikos. Todėl neturėtų būti nuostabu, jei ir tokie tyrimai vyktų angažuotai, iš atitinkamų pozicijų. Taip pagalvoti ypač nesunku, truputėlį pasidomėjus anksčiau skelbtais analogiškų apklausų rezultatais.

Pavyzdžiui, "Eurobarometras" to paties klausė dar 2015-aisiais. Tuomet, Lietuvoje apklausus 1004 (o visoje ES — 27 tūkst.) gyventojų, vienalytėms "santuokoms" pritarė 24% apklaustųjų. Tuo tarpu visai kitokį vaizdą piešia ta pačia tema, tiktai kitų organizacijų atlikti tyrimai. Antai remiantis 2013 m. "Vilmorus" atliktu tyrimu, tokioms "santuokoms" būtų pritarę vos 7%; 2017-aisiais — 11% (tuo tarpu nepritarė atitinkamai 84% ir 80%) apklaustųjų. O dar 2018-ųjų spalį paskelbti amerikiečių kompanijos "PEW Research Center" tyrimo rezultatai parodė, kad už būtų 12%, o prieš — net 85% Lietuvos gyventojų.

Taigi, kiek "Eurobarometro" teikiami duomenys atspindi Lietuvos realijas, galima laikyti atviru klausimu.

Net geriausiai atliekamas tokias apklausas riboja tiek techniniai, metodologiniai momentai, tiek paprasčiausi atsitiktinumai. Todėl, nors visko gali būti, vargu ar įrodysi, kad čia būta sąmoningo tikslo parodyti Lietuvą palankesnę LGBT reikalavimų atžvilgiu, nei ji iš tikrųjų yra.

Pederstijos ir kitų iškrypimų propaganda — miesčionių judėjimas

Visgi, koks bebūtų minėtojo tyrimo duomenų adekvatumas tikrovei, būtų naivu tvirtinti, kad Lietuvoje niekas nesikeičia. Nesikeičia būtent šiuo klausimu. Nes iš tiesų, lyginant mūsų šiandieninę visuomenę su ta, kuri buvo prieš gerą dešimtmetį, nepastebėti pokyčių neįmanoma. Pokyčių, liečiančių labai konkrečias socialines-politines ir, galima sakyti, kultūrines tendencijas.

Kokiais 2008-2009 m., pavyzdžiui, Lietuva dar toli gražu nebuvo taip nukraujavusi nuo emigracijos kaip šiandien. Krašte dar buvo likęs nemenkas sveikos darbininkiškos liaudies sluoksnis. Visuomenėje net tokios sąvokos kaip "LGBT" praktiškai nebuvo. Buvo juntama tam tikra tarybinė nostalgija, o antipatija Landsbergiui ir landsbergizmui kone prilygo "geram tonui".

Bet šiandien Lietuva — jau visiškai kitokia. Didžiulė dalis tų, kuriuos tada smarkiausiai paveikė 2008-ųjų krizė ir kurie paskui, 2009-ųjų sausio 16-ąją, rinkosi prie Seimo — jau ne vienerius ar dvejus metus dirba ir gyvena Vakarų Europoje. Tuo tarpu Marijos žemėje greta skurstančių pensininkų bei vos ne vos galą su galu suduriančių lietuvių darbininkų klasės likučių išaugo nemažas ES ir apskritai finansinio kapitalo struktūrų šeriamas miesčionijos sluoksnis.

Aptarnaudamas vadinamąjį elitą sudarančius stambaus kapitalo savininkus bei politikierius, jis — patenkintas savimi ir savo padėtimi viename iš trijų pagrindinių didmiesčių (Vilniuje, Kaune bei Klaipėdoje). Būtent šiame sluoksnyje koncentruojasi vadinamasis tiek konservatorių, tiek liberalų elektoratas; būtent jame stipriausios taip vadinamos vakarietiškos vertybės bei nuotaikos.

O kadangi neatskiriama jų dalis šiandien yra ir pederastijos ir kitų iškrypimų propaganda, tai visiškai nenuostabu, kad stiprėja jos pozicijos. Tai matyti tiek iš augančių paradų, tiek iš kintančių nuotaikų visuomenėje. Daugiau ar mažiau instinktyviai tokius reiškinius atmetantys liaudies sluoksniai dažnai renkasi emigraciją. Čia likusieji liumpenizuojami, arba vienaip ar kitaip tikisi "prasimušti" į minėtąjį elitą aptarnaujančiųjų miesčionių sluoksnį.

Būtent jis sudaro pederastų ir kitų iškrypėlių ir panašių judėjimų socialinę bazę. Apie tai yra rašęs ir vienas britų profesorius marksistas Polas Kokšotas, ekonomine statistika pagrindęs tezę, kad pederastų ir kitų iškrypėlių atitinka bei reiškia būtent smulkiaburžuazinius, arba taip vadinamos viduriniosios klasės interesus (Paul Cockshott, "Class and the LGBT Lobby"). Kitaip tariant, tai yra "viršūnėms" artimesnio, jas aptarnaujančio sluoksnio liberalizmo ideologijos forma.

Asimiliacija į Vakarus ir pedersatų ir kitų iškrypėlių "perliukai"

Žinoma, tai liberalizmo forma, kuri iš esmės imituojama nuo Vakarų, persipynusi su jų viešpataujančios finansinės oligarchijos interesais bei siekiais. Nors pederastai ir kiti iškrypėliai veržiasi į visą pasaulį ir jai "imliausias" sluoksnis yra būtent minėtasis, tai dar visko nepaaiškina. Pavyzdžiui, Trečiajam pasauliui priklausančioje Brazilijoje ši tendencija irgi įsigali, nežiūrint, atrodytų, elementarios socialinės-ekonominės logikos. Tuo tarpu daugumoje buvusių TSRS ir apskritai socialistinio bloko kraštų mūsų minimoji mada "neprigyja" taip, kaip prigyja Vakaruose.

Šiaip ar taip, faktas lieka faktu: pederastų ir kitų iškrypėlių propagandos tendencija pamažu, bet stiprėja. O ką tai reiškia praktiškai, matyti ten, kur ji stipriausia — JAV ir Vakarų Europoje, kur homoseksualų poroms ne tik leidžiama įsivaikinti, bet propaguojama ištisa "genderio", arba lyties kaip tariamo "socialinio konstrukto" (o ne biologinės duotybės) teorija, kartu su transseksualizmu vaikams.

Apie praktinį šios ideologijos pritaikymą esame kalbėję anksčiau. Kaip už Atlanto vaikai skatinami darytis lyties keitimo operacijas ir persekiojami tam nepritariantys tėvai. Arba, pavyzdžiui, diskutuojama dėl naujo pedofilijos traktavimo nebe kaip iškrypimo ar nusikaltimo, bet tiktai kaip dar vienos "orientacijos". Visi šie "perliukai" tokie aiškūs, kad sveiko proto nepraradusiam žmogui neturėtų kilti nė menkiausių abejonių dėl pederastų ir kitų iškrypėlių keliamų pavojų visuomenei.

O kadangi Lietuva vis labiau (kad ir periferiškai, bet vis dėlto...) asimiliuojasi į Vakarus tiek ekonomiškai, tiek kultūriškai — privalu būti budriems žinant, kad mūsų krašto neaplenks tai, kas vyksta ten. Viso to atėjimą pas mus lemia objektyvi krašto vystymosi trajektorija. Problema ne tik rimta, bet jau ir neišvengiama. Belieka klausimas — kaipgi ją pasitikti.

Atsakymas į jį bus ne mažiau svarbus, kaip atsakymai į kitas opias šių dienų socialines, politines bei ekonomines problemas. Neutralumo čia nėra ir tikrai negalės būti. Ir kuo greičiau tai suprasime, tuo mums bus geriau.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.